Savo gėdą Jolanta slėpė net nuo vaikų

Jolanta jau septynerius metus neturėjo nė vieno danties. To nežinojo nei artimiausi draugai, nei jos pačios vaikai. Savo bėdą moteris slėpė po išimamais protezais, tačiau ir šie paskutiniu metu buvo įskilę, tad Švenčionyse gyvenanti Jolanta vis rečiau šypsojosi, juokėsi.

„Mano šeimoje tėvas labai anksti neteko dantų. Jis sirgo parodontoze. Nuo 18 metų ši liga pasireiškė ir man – ant dantenų pūliai formuodavosi. Tačiau gydytojai ligą vis pristabdydavo. Kai 26-erių pagimdžiau pirmą vaiką, teko atisveikinti su pirmaisiais dviem dantimis – sudėjo tiltus. Būklė vis prastėjo ir 2008-aisiais nebebuvo ant ko tų tiltų dėti, tad teko ištraukti visus dantis.

„Pinigų susitvarkyti dantis visiškai neturėjau. Vyras susirgo psichine liga, 2009-aisiais jis išėjo iš gyvenimo. Namie du vaikai, namas griuvo, reikėjo remonto. Visiškai juodas periodas, tad apie dantų protezus nė minties nebuvo“, - atvirai dėstė pašnekovė.

Pagalbos ranką sunkiausiu metu ištiesė sesuo Irina.

„Praėjusiais metais įskilo mano turimi protezai. Labai supanikavau. Pasiguodžiau seseriai, kad dar viena bėda – teks susiklijuoti kažkaip pačiai. Tačiau sesuo pagelbėjo – atsiuntė pinigų naujam protezui. Deja, naujojo protezo negalėjau nešioti – kažkas buvo blogai su sukandimu. Nunešiau jį sutvarkyti, tačiau man gydytojai tik leptelėjo, kad pas mane burnoje nebėra kaulo, tad jie niekuo negali padėti. Teko grįžti prie senų, įskilusių protezų“, - pasakojo Jolanta.

O su jais – menkas džiaugsmas.

„Aplinkiniai nežinojo, kad neturiu dantų. Net vaikams nesakiau. Visas diskomfortas buvo man vienai, su niekuo nesidalinau tuo. Kalbi ir bijai, kad pradės „šlepsėti“ protezai burnoje, juoktis negali. Todėl niekada niekur nenorėjau eiti, nedalyvaudavau žmonių sambūriuose. Buvo skaudu ir nejauku. Nuolat jaučiau kompleksą – esu dar jauna, o visai nebeturiu dantų“, - sakė 44-erių moteris.

Viską pakeitęs sesers laiškas

Dar kartą padėti seseriai nusprendė Irena. Moteris užregistravo Jolantą DELFI organizuotame konkurse „Dovanojame šypseną“. Nuoširdžiame laiške ji išdėstė, kodėl būtina padėti į bėdą patekusiai jos mylimai seseriai.

„Man labai norisi padėti savo seseriai. Jeigu ji būtų pakviesta dalyvauti šiame konkurse, tai būtų didžiausias stebuklas ne tik jai, bet ir man. Jolanta visai nebeturi dantų ir jokių galimybių juos kada nors nusipirkti. Dantų jį neteko turbūt dėl paveldimos ligos, nes mūsų tėtis panašaus amžiaus liko be dantų. Manau, kad nemažai prisidėjo ir vyro psichinė liga. Tai buvo labai sunkus periodas jai. Deja vyras nusprendė palikti šį pasaulį, o tuo pačiu Jolantą bei du jų vaikus“, - sesers gyvenimo istorija laiške dalijosi Irena.

Moters teigimu, Jolanta dirba aptarnavimo srityje - jos darbas yra nuolatinis bendravimas su žmonėmis - todėl gera išvaizda jai yra labai svarbi.

„Ji nešioja išimamą dantų plokštelę, tačiau net ji sulūžo. Jolantai sunku pačiai susitaupyti pinigų, nes turi viena rūpintis malkomis, griūvančiu namu ir vaikais. Ji neturi jokių žalingų įpročių. Gal ji yra tik nuolat liūdna, nes sunku vienai. Aš norėjau jai padėti įsigyti naują plokštelę ir prieš naujus metus padovanojau šiek tiek pinigų. Tačiau, deja, naujoji plokštelė jai labai trynė dantenas ir nesilaikė burnoje. Todėl dabar vėl vargsta su senąja“, - dėl sesers nesėkmės liūdėjo Irena.

Ir verkė, ir juokėsi

Komisijai nusprendus, kad Jolanta pati išties neturi galimybių susitvarkyti dantis, ji buvo atrinkta tarp 7 laimingųjų. Ši žinia buvo neapsakomai džiugi tiek Irenai, tiek nieko apie konkursą nenumaniusiai pačiai Jolantai.

„Į tokius konkursus niekada nekreipiu dėmesio. Dantys – man skaudi tema, tad su jais susijusią informaciją tiesiog praleidžiu pro akis. Kai jau reikėjo surinkti visus parašus, įrodančius, kad išties pati neturiu pinigų dantims susidėti, sesuo man paskambino ir pranešė.

Iš pradžių rimtai to nepriėmiau – dar nebuvo aišku, ar praeisiu į tolimesnį etapą. Kadangi anksčiau įvairūs gydytojai buvo užsiminę, jog mano burnoje kaulo beveik nebus likę, todėl nesitikėjau, kad kažkas jau gali sutvarkyti situaciją. Vis vien jau septyneri metai buvo praėję nuo to momento, kai praradau paskutinius dantis. Surinkau visas pažymas, pasidariau nuotraukas. Buvo labai nepatogu. Neįsivaizduojate, ką reiškia išsiimti plokšteles, kai burna visiškai tuščia, ir pasirodyti kitiems. Dėl to nieko nesitikėjau, kaip bus – taip bus“, - pamena pašnekovė.

Tačiau išaušo rytas, kai Švenčionių gyventoja turėjo patikėti savo sėkme.

„Pamenu, buvo pirmadienis. Sulaukiu skambučio ir man pasako, kad laimėjau. Nesupratau, kas man darosi. Verkiau, juokiausi – buvo tikras šokas. Padėjau ragelį, paskambinau seseriai ir jau nebesugebėjau paaiškinti, laimėjau ar ne. Sunku buvo patikėti. Nurimau tik gavusi patvirtinimo laišką į el. paštą. Sesuo džiaugėsi tiek pat, kiek aš. Jeigu tai įmanoma, žinoma“, - džiaugėsi konkurso nugalėtoja.

Švenčionių gyventojos burnos būklę pažadėjo sutvarkyti konkurso partnerio MALO CLINIC | DPC specialistai. Apie Jolantos operaciją ir visus nustebinusius pokyčius – kitoje DELFI publikacijoje.