„Socialinė žiniasklaida kenkia darbo ir gyvenimo balansui“ – tokią paskaitą prieš kelias savaites straipsnio autorius „The Guardian“ žurnalistas Cary Cooperis skaitė Britų psichologijos bendrijoje Liverpulyje.
Jos tema buvo „psichinis kapitalas ir gerovė darbe“: žmonių poreikis kontroliuoti savo darbą ir būti jame autonomiškiems, vadovavimas darbuotojams juos giriant ir skatinant, o ne priekaištaujant, įveikiami darbo krūviai ir pasiekiami terminai ir, svarbiausia, bent kažkokia jų darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra.
Autorius pacitavo tyrimą, kuris parodė, kad nuolatiniai viršvalandžiai daro neigiamą poveikį darbuotojų sveikatai, jų šeiminiam gyvenimui ir produktyvumui. Jis paminėjo, kad derinti asmeninį gyvenimą ir darbą daugumai žmonių trukdo elektroniniai laiškai, neišsenkantis elektroninis srautas, kurį gauname dauguma iš mūsų, diena po dienos.
Dauguma turime išmaniuosius telefonus ir planšetinius kompiuterius, o tai reiškia, kad elektroninį paštą galime tikrinti vakarais, savaitgaliais, ir per atostogas, kai derėtų leisti laiką su šeima, pailsėti nuo darbo, todėl mažėja mūsų sveikata ir produktyvumas. Ir nors, kaip pažymi C. Cooperis, jo komentaras apie elektroninius laiškus vienos valandos prezentacijoje tetruko vos kelias minutes, auditorija, taip pat ir žiniasklaida iškart susidomėjo šiuo klausimu.
Šiais laikais elektroninis paštas ir socialinė žiniasklaida vaidina labai svarbų vaidmenį darbe, jie suteikia galimybę bendrauti tarpusavyje ir užmegzti virtualius darbo santykius.
Tačiau teigiamus aspektus dabar pranoksta neigiami, tokie kaip nesuvaldomas darbo krūvis (perpildyta elektroninio pašto dėžutė), gyvo bendravimo su bendradarbiais trūkumas, ir piktnaudžiavimas elektroniniais laiškais, siekiant išvengti gyvų diskusijų sunkiais darbiniais klausimais. Kaip kažkada rašė A. Einšteinas: „Bijau, kad išauš diena, kai technologijos užims žmogiško bendravimo vietą, ir pasaulyje atsiras idiotų karta.“
Neigiamos pasekmės jaučiamos ne tik darbe, bet ir darbuotojo namuose, nes komunikacijų technologijos skatina žmones pasiekti darbinį paštą vėlai vakare ir savaitgaliais. Tai gali turėti didžiulį neigiamą poveikį gyvenimo kokybei. Dabar kone įprastu tapo vaizdas, kai šeimai vakarieniaujant prie vieno stalo, tėvai (ir vaikai) sėdi įbedę nosis į savo telefonų ekranus ir skaito pranešimus ar elektroninius laiškus, o ne bendrauja tarpusavyje. Dažnai dirbantys tėvai net ir grįžę namo tikrina savo elektroninį paštą, vietoj to, kad leistų laiką su šeima. Sumažėjus bendravimui su šeima, ilgainiui darbuotojui gali kilti problemų, kurios atsilieps ir jo darbui.
Vis dėlto autorius nesiūlo visai atsisakyti elektroninių laiškų ar mobiliųjų pranešimų, jis tik pataria pradėti patiems kontroliuoti šias technologijas, o ne leisti joms kontroliuoti mus. Darbdaviai turėtų skatinti darbuotojus netikrinti pašto naktimis ar per atostogas, nebent tai būtų itin svarbu. Yra darbdavių, kurie apie tai jau kalba su darbuotojais. Taip pat darbuotojams derėtų pateikti gaires, kaip bereikalingai neapkrauti kitų (pavyzdžiui, laišką siųsti tik tiems gavėjams, kurie tiesiogiai susiję su klausimu); nesiųsti laiškų bendradarbiams, kurie dirba tame pačiame pastate, o verčiau į juos kreiptis gyvai; siunčiant laišką leisti gavėjui suprasti, kad jo arba jos atsakymas yra labai svarbus ir iki kada jį tikimasi gauti.
Kai kurios įmonės – kurių darbuotojai neklauso ir toliau apkrauna save ir kitus – vakarais uždaro serverius. Autorius taip daryti nerekomenduoja, bet sutinka, kad reikia imtis griežtų priemonių, jei norime, kad verslo aplinka būtų sveikesnė ir produktyvesnė. Kaip 1851 metais rašė socialinių reformų iniciatorius Johnas Ruskinas: „Tam, kad žmonės darbe jaustųsi laimingi, reikia trijų sąlygų: jie turi būti jam tinkami, jie neturi daryti jo per daug, ir jiems turi jame sektis.“