Naujas požiūris į seną reiškinį
- Kas tas skausmas, kuriam gydyti reikia atskirų įstaigų?
- Tradiciškai skausmas laikomas ligos simptomu. Tiek ligoniai, tiek nemažai vyresnės kartos gydytojų įsitikinę, kad skausmas - neišvengiamas ligos palydovas, todėl reikia jį tiesiog iškentėti. Pasveiksi - ir praeis. Toks požiūris priimtinas, kai kalbame apie ūminį skausmą. Tarkime, susižeidėte - skauda, žaizda sugijo - viskas praėjo. Tačiau yra daugybė žmonių, kuriuos skausmai vargina nuolat, nes jie serga lėtinėmis ligomis, daugeliu atvejų nepagydomomis, ir toks paprastas skausmo paaiškinimas netinka. Taip, audinių pažeidimų, galinčių sukelti skausmą, nepastebime, tačiau yra įvykę ligonio nervų sistemos pokyčių. Tuo remiantis ir tvirtinama, kad lėtinis skausmas (toks, kuris trunka ilgiau nei tris mėnesius) yra atskira liga. Natūralu, kad taip traktuojant skausmą atsirado šioje srityje besispecializuojančių gydytojų, o ilgainiui - kokybiškai naujų gydymo metodų.
- Susijusių su moderniomis technologijomis ar su vaistais?
- Ir su technologijomis, ir su vaistais. Dažniausiai taikomi invaziniai skausmo gydymo metodai. Mūsų tikslas - pašalinti skausmo židinį. Suleidžiame vaistus ar atliekame tam tikras neurolitines destrukcines procedūras toje vietoje, kur yra skausmo židinys. Kai žmogus nepagydomai serga, padėti galime tik sumažindami skausmą, kad ligonis nuo jo atsipalaiduotų, gyventų visavertiškiau.
- Ilgalaikis skausmas pirmiausia asocijuojasi su onkologinėmis ligomis.
- Mitas, kad onkologinis skausmas - dažniausias, didžiausias, baisiausias. Statistika rodo ką kita. Lietuvoje sergančiųjų vėžiu - kelios dešimtys tūkstančių, o lėtinius skausmus kenčia beveik trečdalis gyventojų, taigi pastarųjų susidarytų arti milijono. Štai koks skausmo mastas. Dabar sveikatos politikų ir pačių medikų dėmesys sutelktas į onkologinį skausmą patiriančius pacientus, o visi kiti palikti savieigai, nors iš tiesų labai kenčia. Pastariesiems nesuteikiamos kompensacijos vaistams, priimti jų visų kelios egzistuojančios skausmo klinikos neturi galimybių. Todėl kiekvieno gydytojo pareiga - mokėti tinkamai, kvalifikuotai, adekvačiai gydyti skausmą. Mūsų siekis - ne tik padėti pacientams, bet ir propaguoti skausmo gydymo kultūrą, supažindinti gydytojus su skausmo medicinos naujovėmis.
- Ar ši medicina perėjo pakankamą eksperimentinį etapą?
- Įspūdingi vieno iš daugybės pasaulyje atliktų skausmo tyrimų rezultatai. Magnetiniu rezonansu nustatyta, kad sergančio lėtiniu skausmu žmogaus smegenų pilkosios medžiagos tūris per metus sumažėja daugiau nei kubiniu centimetru - tai atitinka maždaug dešimtį natūralaus senėjimo metų!
Skausmo medicina efektyvi, bet brangi. Kai reikia pirkti naują aparatą, kainuojantį pusę milijono, sunku įtikinti klinikų vadovus, kad jis atsipirks tuo, jog pacientams bus grąžintas darbingumas ir jie kurs nacionalinį produktą, kurio dalis teks ir medicinai.
Parama iš Norvegijos
„Skausmo medicinos kelias į Lietuvą labai įdomus, - pasakoja gydytoja Baublienė. - 1993-iaisiais padirbėti Kauno ligoninėse atvyko norvegas Lorensas Granas, vienas tų šviesuolių, kuriems rūpi ne tik „savo kiemo" interesai". Išėjęs į pensiją jis nusprendė pasidalyti patirtimi su nepriklausomybę atgavusios jaunos šalies medikais. Granas - buvęs anesteziologas, beje, kalbėti galintis tik su specialiu aparatu, nes dėl ligos jam pašalintos balso stygos. Pamatęs, kad skausmo gydymas - viena silpnesnių Lietuvos medicinos vietų, norvegas surengė keletą seminarų šia tema, o dvi gydytojas iš Lietuvos pakvietė į Oslo onkologijos ligoninę. Viena pakviestųjų ir buvo Janė Baublienė. Trys savaitės ligoninės skausmo klinikoje buvo pirma pašnekovės pažintis su moderniu skausmo gydymu.
„Grįžusi ėmiau galvoti, kaip pradėti veiklą čia, - prisimena medikė. - Materialus stimulas buvo Norvegijos gydytojų sąjungos dovana - 10 švirkštinių pompų, prietaisų, užtikrinančių nuolatinę skausmą malšinamojo vaisto infuziją į organizmą. Nesunkiai pavyko įtikinti tuometį Santariškių klinikų direktorių Juozą Radiką skausmo medicinos reikalingumu. 1994 metų rugpjūčio 1-ąją, praėjus dviem mėnesiams nuo mano grįžimo iš Norvegijos, buvo atidaryta skausmo klinika. Jos pradžia - vienas kambarys ir vienas gydytojas".
Įprasti gyventi su skausmu
Skausmo klinikoje dirbantis Alfredas Vaitkus - gydytojas anesteziologas. Pasaulyje skausmo gydytojais gali tapti ir neurologai, neurochirurgai, reabilitologai, po pagrindinių studijų išėję specialų kursą. Lietuvoje skausmo gydytojai dar nerengiami, vienintelių anesteziologų pareiginėse instrukcijose įrašyta teisė ir pareiga gydyti skausmą.
Pasak Vaitkaus, dauguma skausmo klinikos pacientų skundžiasi nugaros ir sąnarių skausmais, kurių priežastys dažniausiai - degeneracinės stuburo ir sąnarių ligos. Onkologinių ligonių - apie 10-15 proc, jų pamažu mažėja, nes per pastaruosius 10 metų pagerėjo skausmo malšinimo medikamentais kokybė: tai susiję su naujų vaistų atsiradimu ir pasikeitusiu onkologų požiūriu į skausmo gydymą. Pašnekovas sako, kad jų klinikoje veikia skausmo mokykla, kurioje su skausmo medicina susipažįsta gydytojų tobulinimosi kursų lankytojai, studijų metais nieko apie ją negirdėję, specialų kursą išeina gydytojai rezidentai.
„Skausmui amžius nesvarbu, - pažymi Vaitkus, - todėl mūsų pacientai - ir vaikai, ir suaugusieji nuo 18 iki 100 ir daugiau metų. Ši klinika - ne ligoninė, o dienos stacionaras, pacientai po procedūrų čia paguli valandą kitą ir keliauja namo. Norėtume turėti bent keletą lovų - esant sudėtingiems atvejams būtų geriau pacientus kurį laiką stebėti".
Klinika sulaukia ir tokių ligonių, kurie serga 10-15 metų, o pasveikti tikisi per dieną. Deja, taip nebūna. Šis gydymas reikalauja didelės kantrybės, laiko, mediko ir paciento savitarpio supratimo. Tarkim, radikulitas - regis, elementari problema, tačiau ją sukelti gali mažiausiai 10 įvairių anatominių priežasčių - gydytojui prireiks laiko vien suvokti, kuo ypatingas tas ar kitas atvejis. Kad ir kokia moderni būtų klinika, visada bus pacientų, kurių skausmas nepagydomas, įmanoma tik jį sušvelninti. Žmogus turi įprasti su juo gyventi.
„Tokiems ligoniams kuriamos specialios skausmo valdymo programos, - pasakoja Baublienė. -Jei sugebame žmogaus dėmesį nukreipti į kitus gyvenimo dalykus, skausmas lyg ir sumažėja. Moderniose skausmo klinikose dirba psichoterapeutai, taikoma muzikos, meno terapija ir pan., kad žmogus nesusitelktų tik į skausmą".
Vis dėlto stebuklai
Skausmo klinikoje, pasitelkus rentgeno kontrolę, atliekamos sudėtingos, agresyvios, bet itin veiksmingos procedūros. Tarkim, kai užspausta stuburo nervo šaknelė, vaistai leidžiami būtent į tą vietą. Malšinant nervinio rezginio skausmą gali būti taikoma radiodažnuminė destrukcija.
„Tokios procedūros atliekamos tik pas mus. Jos paprastai duoda gerų rezultatų, ir tai mums teikia moralinį pasitenkinimą - jaučiamės esą vertingi specialistai, - dėsto Baublienė. - Kai kada iš tiesų padaromas mažas stebuklas. Suardžius sergančiojo kasos vėžiu saulės rezginį, inervuojantį kasą, pacientas nejaus skausmų iki pusės metų. Esant reikalui procedūrą galima pakartoti. Žmogus serga, bet jo nevargina skausmas, o tai labai daug. Liga be skausmo iš tiesų atrodo ne tokia baisi ir pavojinga. O jei skauda, viskas atrodo beviltiška, dingsta noras gydytis ir gyventi".
Man neskauda!
Skausmo klinikos pacientas Juozapas Strepetka, kamuojamas juosmens skausmų, gydymo įstaigų duris varstė beveik metus. „Truputį paėjėdavau ir nudiegdavo toks skausmas - nors griūk. Rytą atsikeldavau, nusiskusdavau barzdą ir nebegalėdavau ilgiau išstovėti, turėdavau prisėsti. Nusiprausdavau - ir jau reikėdavo pagulėti, - prisimena jis skausmo sukeltus nepatogumus. -Skaudėdavo, nors sienom lipk".
Negelbėjo daugybė injekcijų, nepadėjo neuropatologo ir traumatologo rekomenduota reabilitacija - mankštos ir baseinas. „Laiką praleidau neblogai, bet nėmaž negerėjo, - prisipažįsta Strepetka. - Atliko vieną elektros procedūrą - tik blogiau. Ir nuo masažų blogiau". Tada jis buvo nusiųstas į Santariškių konsultacinę polikliniką. Ten jam patarė apsilankyti skausmo klinikoje.
Pacientas dar ilgai atsimins apsilankymo pastarojoje įstaigoje dieną, spalio 13-ąją. Kaip pats sako, nuo tada esąs laimingas. Su jauduliu sumišusio džiaugsmo neslepiantis vyras pasakoja, kad pirmiausia nustebino malonus priėmimas. Tačiau svarbiausia - procedūra, po kurios jis ramiai užmigęs; iki tol ramiai ilsėtis neįstengdavo, visą naktį prasivartydavo kęsdamas maždaug kas 10 minučių užeinančius skausmus. „O dabar neskauda!" - dalijasi teigiamomis emocijomis 63 metų vyras. - Aš vaikštau, matėt, kaip vaikštau - anksčiau taip nebūčiau galėjęs".
Skausmą malšinamųjų baimė
Kaip vieną didžiausių barjerų gydant skausmą Lietuvoje pašnekovai nurodo opiofobiją. Vyrauja klaidinga nuomonė, kad morfino preparatai pacientus gali paversti narkomanais. Gydytojai juos skiria nenoriai, nes tai susiję su ypatinga pacientų priežiūra, kai kuriais išrašymo niuansais. Šie kelių tūkstantmečių išbandymą garbingai atlaikę preparatai yra patys saugiausi, stipriausi ir veiksmingiausi skausmą malšinamieji, tačiau Lietuvoje jų vartojama iki šimto kartų mažiau negu išsivysčiusiose šalyse. „Mano supratimu, tai tragedija, - komentuoja Baublienė. - Vienas skausmo specialistas yra pasakęs: skausmas - tragedija, negydomas skausmas - skandalas. Lietuvoje tokia skandalinga padėtis tęsiasi. Jei ne ši baimė, būtų galima padėti didesnei daliai žmonių, ypač senukams kaimuose, kurie vaikšto su lazdelėmis, susimetę į kupreles, nes sugriuvę jų sąnariai, o stuburkauliai suspausti osteoporozės. Juk jie visi iki vieno kenčia skausmus!"
Pasak Vaitkaus, kai kuriais atvejais skausmui malšinti užtektų ir paprastesnių nesteroidinių vaistų, bet juos vartojant ilgą laiką atsiranda šalutinių reiškinių: prakiūra skrandis, atsiranda opų, pradeda kraujuoti ir pan. Šito negalima pasakyti apie opioidinius vaistus - ir ilgą laiką vartojami jie nepadaro nieko blogo, tik numalšina skausmą.
Kad Lietuvoje išnyktų opiofobiją ir atsirastų skausmo gydytojo specialybė, - tokias svajones puoselėja skausmo medicinos pradininkė mūsų šalyje gydytoja Baublienė. „Ko pasiekiame dabar, tik savo entuziazmu", - sako ji.
Specialistų nutekėjimas
Keistai skamba, tačiau vilniškė klinika rengia skausmo gydytojus Europai. Kaip suprasti? „Trys medikai, įgiję įgūdžių pas mus, dabar sėkmingai darbuojasi Danijoje, Norvegijoje ir Anglijoje, - neslepia klinikos vadovė. - Žinoma, apmaudu, bet suprantamas kiekvieno noras, kad jo darbas būtų įvertintas ne tik moraliai, bet ir materialiai. Jei baigęs studijas specialistas negali išlaikyti šeimos, o jam jau arti keturiasdešimties, natūralu, kad ieško išeities".
Tai ne vien skausmo medicinos bėdos. „Tauta turi apsispręsti, kokios medicinos jai reikia, - įsitikinusi Baublienė. - Tai ji turėtų priversti mūsų valdžią keisti prioritetus - pasakyti, kokia biudžeto dalis turi būti skiriama medicinai. Šiuolaikinė medicina kainuoja. Ir nereikia apeliuoti į Hipokrato priesaiką, nes nė vienas iš jūsų nebus patenkintas, jei gydytojas tik glostys, bet neįstengs padaryti nieko, kad jus išgydytų".
