Gydytojas papasakojo, kaip jaučiasi gydytojai, kai miršta jų pacientai, kaip iš tiesų atrodo žmogus prieš mirtį, o taip pat atsakė į daugeliui ramybės neduodantį klausimą – ar narkozė išties trumpina gyvenimą.
Vienas sunkiausių budėjimų
Daktaras Š. Judickas, kuris yra Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Anesteziologijos, intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centro skyriaus vedėjas, neslėpė, kad jo skyriuje mirtis nėra reta viešnia.
„Intensyvios terapijos skyrius yra tas, kur žmonės atvyksta su viltimi pasveikti. Aš jį visgi labiau vadinčiau vilties skyriumi.
Nepaisant to, nemažai mūsų pacientų miršta ir tų mirčių tikrai yra daug. Statistiškai mūsų skyriuje miršta 14–18 proc. visų pacientų. Taigi, jeigu mes jų gydome per metus apie 1 tūkstantį, tai per tą laiką miršta apie 160 žmonių.
Tai yra gana daug. Yra dienų, kai niekas nemiršta, tačiau būna dienų, kai miršta, pavyzdžiui, 2 arba 3 žmonės. Daugiausia buvo 3 pacientai, kurie mirė per vieną budėjimą“, – Delfi laidoje „Sveikatos receptas“ prisiminė gydytojas anesteziologas-reanimatologas.
Gydytojas pasakojo, kad ta diena, kai mirė daugiausia žmonių per vieną budėjimą, buvo be galo tamsi, visiškai išsunkianti ne tik jį, bet ir visą komandą.
„Mes tiesiog jautėme tokį nusivylimą, skausmą. Mes gydome pacientus, darome savo darbus, bet labai daug kainuoja pokalbiai su artimaisiais būtent tokiais momentais. Tie pokalbiai visą laiką yra sunkūs. Mes, irgi esame žmonės, ir mums tai irgi kainuoja labai daug jėgų“, – atviravo daktaras Š. Judickas.
Prognozuoti paciento likimą nelengva
Ne visada Intensyvios terapijos skyriuje galima numanyti, kaip vienam ar kitam pacientui seksis: ar jis sveiks, ar vis dėlto turės iškeliauti Anapus. Gydytojas pasidžiaugė, kad mes gyvename mokslo amžiuje. O medicina kaip tik yra ta sritis, kurioje remiamasi mokslu.
„Mes remiamės mokslu, mes taikome įrodymais pagrįstą mediciną, kuri iš esmės vertina faktus. Dėl to yra paprasta pasakyti, kiek procentų žmonių, pvz., turi 6 pirštus arba kitą ligą. Bet pasakyti, kaip šitam pacientui seksis, nėra taip jau tikslu, nes tyrimai, kuriuos mes skaitome, yra apie populiaciją, o mes gydome konkretų asmenį.
Bet visgi matome tendencijas ir galime maždaug numatyti, kaip gali sektis. Tokioje situacijoje reikia turėti išsamius duomenis apie sveikatos būklę, kitas ligas. Kai to neturime, mes patenkame į pilkąją zoną“, – sakė medikas.
Dažnai į Intensyvios terapijos skyrių žmogų atveža vidury nakties iš namų ar gatvės ir gydytojai kartais net neturi kieno paklausti daugiau apie jo būklę, o e. sveikata kartais, kaip tyčia, neveikia.
Deja, ta pilkoji zona pasitaiko neretai. Dažnai į Intensyvios terapijos skyrių žmogų atveža vidury nakties iš namų ar gatvės ir gydytojai kartais net neturi kieno paklausti daugiau apie jo būklę, o e. sveikata kartais, kaip tyčia, neveikia.
„Tokioje situacijoje, kai yra pilkoji zona, kai neaišku, kaip čia dabar bus toliau, visą laiką renkamės tą variantą, kuris yra sudėtingesnis ir kuris lemtų, kad žmogus gali gyventi.
Jeigu, tarkime, mes nežinom žmogaus sprendimo dėl aparatų, kuriuos reikia taikyti, tai mes juos pajungiam, nes nepajungus jų, žmogus mirs. Iš esmės mes bandome padaryti maksimaliai, stengdamiesi išvengti klaidos, kai galbūt kažkoks mūsų nepadarytas žingsnis, gali lemti, ar žmogus mirs“, – paaiškino daktaras Š. Judickas.
Sunkus momentas – pranešti apie mirtį
Gydytojas atviras: pranešti apie paciento mirtį jo artimiesiems yra sunku. Medikams neretai nepakanka psichologinių žinių, kad galėtų apie tai pasakyti artimiesiems, o tuo pačiu padėti sau.
„Man buvo be galo sunku pranešti apie mirtį, ypatingai telefonu, nes kai bendraujame gyvai, matome žmogų, tas ryšys vis tiek yra kitoks. O telefonu tai padaryti ypatingai sunku.
Bet aš ieškojau atsakymų, vaikščiojau į kursus, pas psichologus ir man tai padėjo. Dabar aš turiu taisykles, kaip tą reikia daryti ir galiu pasakyt, kad jaučiu labai mažai streso tai darydamas, kartais visai jo nėra, nes žinau, ką reikia pasakyti, kada pasakyti ir žinau, kokių reakcijų tikėtis. Bet be pasiruošimo tai yra be galo sunku ir tai iš tikrųjų vargina.
Mes dažniausiai turime pacientus, kurie gydomi pakankamai ilgai intensyvios terapijos skyriuje: 3 dienas, savaitę, 2 savaites, tačiau sunkiausia yra tuomet, kai pacientas ryte išeina į darbą, o vakare mes paskambiname ir pranešame, kad jisai mirė. Tuomet artimiesiems be galo sunku tai išgirsti, o mums dar sunkiau pasakyti tą žinią, kai jie apskritai net nežino, kad jis yra ligoninėje“, – sakė daktaras Š. Judickas.
Sunkiausia yra tuomet, kai pacientas ryte išeina į darbą, o vakare mes paskambiname ir pranešame, kad jisai mirė.
Vis tik neretai gydytojai išsaugo gyvybę. Ir tai, anot mediko, yra nuostabus jausmas, nes suteikia prasmės jų darbui.
„Pacientai, kurie miršta, labiau įsirėžia į mūsų sąmonę, į vidų, nes tie atvejai skausmingesni. O tie pasveikusieji yra toks trumpas džiaugsmo pliūpsnis.
Bet didžiausia mums dovana yra pamatyti pacientą, kuris sugrįžta pas mus apsirengęs įprastus rūbus, be jokių vamzdelių, kuris kalba sveikinasi. Tai yra, tai yra be galo svarbu“, – sakė medikas.
Kaip iš tiesų veikia nejautra?
Kalbėdamas apie anesteziologiją, gydytojas Š. Judickas pasidžiaugė, kad gyvename amžiuje, kuomet naudojami ypatingai saugūs vaistai, kurie garantuoja kokybišką anesteziją, keliančią minimalią riziką pacientui.
„Mes visą laiką vertiname paciento paciento būklę ir tą tai, ką darys chirurgas. Pagal tai parenkame nuskausminimo būdą.
Mes visą laiką renkamės tą būdą, kuris yra saugiausias pirmiausia pacientui ir kuris turi mažiausią riziką chirurgui.
Yra kelios vaistų grupės, kurias skiriame nejautros metu. Viena vaistų grupė užmigdo pacientą. Jis miega labai giliu miegu. Kita grupė yra yra vaistai, kurie nuima skausmą. Tai dažniausiai yra opioidai: fentanilis, morfinas, remifentanilis. Trečia vaistų grupė yra tie, kurie atpalaiduoja, arba, kitaip tariant, paralyžiuoja raumenis tam, kad galėtum saugiai kišti vamzdelius ir galėtų saugiai vykti operacija. Nuo to priklauso, kaip pacientas išbus po nejautros“, – paaiškino daktaras Š. Judickas.
Gydytojas neslėpė, kartais pacientai, busdami iš nejautros, tampa ypatingai atviri.
Gydytojas neslėpė, kartais pacientai, busdami iš nejautros, tampa ypatingai atviri.
„Galbūt, sakyčiau, per daug atviri. Jie neprisimena to trumpo kelių minučių epizodo, bet tas atvirumas kartais būna šokiruojantis. Kartais mes džiaugiamės, kad nėra artimųjų šalia, nes yra tekę išgirsti apie neištikimybes, apie komplimentus slaugytojoms įvairius, šiaip būna tokie juokeliai. Įsivaizduokim Vilniaus gatvę, kai žmonės atvirai šnekasi 2 val. nakties“, – šyptelėjo daktaras Š. Judickas.
Yra mitas, kad viena nejautra sutrumpina gyvenimą 5 metais, bet, anot mediko, tai nėra tiesa.
„Tai yra atėjęs mitas iš senų laikų, kai nejautra iš tikrųjų buvo ne tokia saugi, kai naudojo tam tikrus vaistus, kurie turėjo žymiai didesnį pašalinį poveikį“, – kalbėjo daktaras Š. Judickas.
Kai kurie žmonės baiminasi ir to, kad galbūt pabus per per operaciją.
„Tai iš dalies yra mitas, nes taip gali būti, bet taip gali būti išskirtinai retais atvejais, ypatingai, kai paciento būklė yra sunki“, – sakė medikas.
Mirtis – kitokia nei filmuose
Gydytojas Š. Judickas neslėpė, kad Intensyvios terapijos skyriuje verdantis gyvenimas gerokai skiriasi nuo to, kurį mato filmuose.
„Kai žiūriu filmus ir yra ligoninė, dažniausiai jie pripainioja kažką su aparatais arba vamzdeliais: ne ten, ne tą įdeda ir tai natūralu, bet man tai yra tiesiog profesinis dalykas. Aš iškart pamatau, kad taip nėra gyvenime“, – šyptelėjo medikas.
Mirtis filmuose taip pat atrodo ne taip, kaip realybėje.
Filmuose tas mirties momentas atrodo kažkoks palengvintas, nugrimuotas, trūksta jam tikrumo.
„Filmuose tas mirties momentas atrodo kažkoks palengvintas, nugrimuotas, trūksta jam tikrumo.
Aš galiu kalbėti apie mirtis Intensyvios terapijos skyriuje. Dažniausiai filmuose tas vyksta greitai. Gyvenime viskas vyksta lėčiau.
Filmuose pacientas būna natūralių spalvų, o gyvenime, kai žmogus ima mirti, keičiasi odos spalva, jis darosi pilkesnis, tiesiog matosi, kaip keičiasi veido bruožai. Tai nėra sekundės momentas, tai yra visgi procesas.
Skiriasi ir galbūt tai, kas filme irgi parodoma, ko žmogus nori prieš mirtį: viskio cigaretės, kažkokių merginų, o gyvenime žmogus nori pamatyt brangiausius žmones ir kad jie būtų šalia. Cigaretės niekas niekad nėra prašęs. Jie prašo paskambinti žmonai, vaikams.
Dar vienas dalykas – tai žmonių reakcija. Filmuose nubraukia ašarą, pasivalo nosį. Gyvenime yra kitaip. Tai yra tikri dalykai, visai kiti veido bruožai, raudonis, emocijos. Tas momentas yra labai svarbus gyvenime.
Gimimas ir mirimas yra tokie 2 svarbiausi mūsų gyvenimo momentai. Dėl to, kai intensyviojoje terapijoje mes turime pacientą, kuris yra mirštantis, 90 keli procentai artimųjų nori būti tuo momentu, nepaisant to, kad yra 2 val. nakties ir mes stengiamės tam suteikti sąlygas. Gyvenimas yra gražesnis už bet kokį filmą“, – neabejojo daktaras Š. Judickas.