– Vienas iš mitų, kad anestezija yra baisiausias dalykas, kuris tau gali atsitikti ligoninėje.
– Na, mes turime kitokį požiūrį. Anesteziologai yra tie, kurie apsaugo ir gelbsti ligonį nuo chirurgo ir skausmo. Jei ligonis galvoja, kad ištveria viską, tai jam nereikia anesteziologo, jis gali būti gerai pririštas ir draugauti su chirurgu tiesiogiai. Asmeniškai to nepatarčiau, bet ši galimybė egzistuoja ir dar 1950 metais būdavo operuojama tik su vietine nejautra, kurią chirurgas pats ir atlikdavo.
– Nereikia ir 1950–1980 metų. Dar po savo penkto kurso man teko patirti kirkšnies išvaržos operaciją su vietine narkoze. Atsiminimai nelabai kokie, ypač, kai tau pasako „dar pakentėk, kiek čia liko, negi leisime dar vieną ampulę“. Tai taip, kai turėjau operaciją su bendra narkoze, buvo daug maloniau. Tačiau sklando gandai, kad viena narkozė atima 5 metus gyvenimo.
– Būtų įdomu sužinoti, kas tuos gandus skleidžia. Jokių duomenų, kurie patvirtintų tokį skaičių, nėra. Mūsų akimis narkozė kaip tik pratęsia gyvenimą, kurį negrįžtamai sutrumpintų arba operacijos nedarymas, arba operacijos darymas be narkozės. Reikėtų nepamiršti, kad anesteziologai ne tik užmigdo ir kažkur išeina. Jie stebi gyvybines funkcijas, žiūri, ar nėra kraujo netekimo, kartais jie net sustabdo chirurgus. Taigi, mes nepritariame tai nuomonei, kad narkozė sutrumpina gyvenimą ir neturime mokslinių duomenų ją kažkaip patvirtinti.
– Bet man kilo tokia mintis, tikriausiai ir pačiai teko ne kartą susidurti su žmogumi, kuriam narkozė atliekama ne pirmą ir ne antrą kartą. Ir jei kiekviena narkozė sutrumpintų gyvenimą po 5 metus... Ar yra koks nors rekordininkas?
– Yra pacientų, kurie patyrę net 10 ar 20 narkozių. Tarkime, jei ligonis smarkiai nudegęs, kiekvieną perrišimą jam atlieka su nuskausminimu. Koks yra kitas variantas? Jei darysime be nuskausminimo, žmogus tiesiog nepakels to streso ir skausmo. Tada nauda viršija riziką. Galėtume pakalbėti apie kognityvines funkcijas, nes pacientai dažnai mėgsta priskirti įvairius atminties sutrikimus narkozei. Žinoma, jei daug sergi ir atliekama daug operacijų, galbūt tai gali padaryti įtaką atminčiai.
– Visgi, narkozė dėmesį ir atmintį atima?
– Tikrai atima operacijos metu, bet to ir norime. Lygiai taip pat atima ir alkoholis, miego stoka ir panašiai. Pusvalandį ar valandą po operacijos būna lengvas sumišimas, tai visiškai normalu, dėl to tą pačią dieną pacientui neleidžiama vairuoti.
– Ar iš tiesų anesteziologai turi geresnius vaistus mėgstamiems pacientams ir prastesnius – nemėgstamiems?
– Suprantu, kad tuo tikėti norisi. Iš tiesų taip nėra, vaistai parenkami pagal paciento ligas, amžių, atliekamą operaciją ir nėra toks platus spektras, iš kurio gali pasirinkti. Pykinimas gerokai dažnesnis jaunoms moterims, taip pat operuojant pilvą. Kaip kai kuriuos užsupa karuselėje ar laive, taip kai kuriuos pykina po operacijos.
– Tęsiant alkoholio temą: ar tiesa, kad gerai išgeriantis pilietis, kuris kasdien daug „pakelia“, bus sunkiau užmigdomas ir jam prireiks didesnio kiekio narkozės? Juk jis kasdien treniruojasi.
– Priklauso nuo žmogaus, jo svorio, amžiaus, vartojamų vaistų. Nebūna taip, kad suleidi pusę buteliuko, tada visą ir jei neužmigai, tai ką padarysi. Ieškome geriausio efekto ir bet kuriuo atveju užmigdysime. Yra tokių drąsuolių, kurie sako, kad neužmigs. Tai skaičiuokite – dešimt, devyni...
– Koks yra šansas nepabusti po narkozės?
– Dar reikia patikslinti, ar chirurgas dar turi įsiterpti, ar tik užmigdome ir žiūrime?
– Tik užmigdome.
– Jaunam, sveikam žmogui rizika mirti narkozės metu yra 1 iš 100 tūkstančių. Pagal Statistikos departamento 2019 metų duomenis, tai tokia pati rizika, kaip 40–mečiui vyrui staigiai numirti nieko neveikiant. Tai labai reta. Taigi, rizika yra labai nedidelė. Tačiau reikia nepamiršti, kad yra rizika nukraujuoti dėl operacijos, taip pat yra visa operacijos rizika. Bet mes tam ir esame operacinėje, kad žmogus liktų gyvas ir išvažiuotų sveikesnis nei buvo.
– Na, jei ne chirurgai, tai šansas išgyventi būtų daug didesnis...
– Anksčiau reikėdavo rinktis, ar gyventi, ar atlikti operaciją, nes rizika išgyventi operaciją be narkozės nebūdavo tokia didelė.
– O dalis pacientų bijo, kad gali neužmigti per narkozę arba pabusti viduryje jos.
– Tai labiau sugalvotos istorijos, kurios neturi jokio pagrindo. Anestezijų rūšys yra kelios, pradedant nuo vietinės, taip sakoma, užšaldymo, kuris daromas, kai reikia kažką užsiūti ar panašiai, tada yra regioninės – nuskausminama tik ranka, koja ar kita dalis. Ir yra bendra narkozė. Jei kalbame apie tai, kai pacientas būna tik švelniai užmigdytas, jis tikrai gali girdėti, jausti, kas vyksta, tačiau turi neskaudėti. Kartais žmogus sako, kad girdėjo, ką šneka chirurgas. Taip, šitaip nutikti gali, nes tuo metu žmogus nėra visiškai „išjungtas“, jis tik švelniai nuramintas. Jei yra bendra narkozė, tai yra labai retas įvykis, paprastai žmogus prisimena tik pradžią ar pabaigą, kai ligonį jau žadiname. Bet tas siaubo filmo scenarijus, kad prabundi viduryje operacijos, tave pjauna, negali pajudėti ir tau skauda – tai išskirtinai reta ir net moksliškai sunku apskaičiuoti, kada tai pasitaiko.
– Dalis pacientų yra įsitikinę, kad narkozė, kai užšaldo tik vieną vietą, yra mažiau kenksminga nei bendra. Mažiau pašalinių reiškinių, kitos dienos nemalonių reiškinių.
– Vadovaujamės principu, kad atliekant invaziją nereikia daryti daugiau nei reikia. Jei reikia tik įpjauti, tikrai užtenka tik vietinės nejautros. Jei reikia tik dalį rankos operuoti, tikrai nebūtina žmogų „išjungti“, taikyti intubaciją, dėti papildomus vamzdelius ir taip toliau. Bet jei operacija didelė, ilgesnė nei 2–4 valandos, žmogus nelabai gali ramiai pagulėti, jį užmigdome ir vežame į reanimaciją dar miegantį, ten stebime ir tik vėliau sprendžiame, kada prižadinti.
– Ar tiesa, kad kuo ilgesnė operacija ir ilgesnė narkozė, tuo blogesnė savijauta po to?
– Ne visai. Gali jaustis blogai ir po trumpos narkozės. Jei tai yra apendicitas, operuojamas esi pavalgęs, plyšęs organas, jei karščiuoji – blogai jaustis gali ir be narkozės. Tik pacientai neatskiria blogos savijautos priežasčių. Pykinti gali ir nuo vaistų, kurie buvo paskirti nuo skausmo. Jei labai skauda, bet nepykina, gal geriau rinktis, kad neskaudėtų, bet šiek tiek pykintų.
– Yra įsivaizduojama, kad dūris šalia nugaros smegenų sugadina nugarą ir paskui nugarą skauda toje vietoje. O kol nebuvo anesteziologas įdūręs su adata, viskas buvo gerai.
– Pradėkime nuo to, kad adata labai plona ir kažką padaryti su ja negrįžtamo, tai reikėtų ypatingų įgūdžių. Galbūt geriausias atitikmuo yra su danties taisymu, kai jį skauda, gydytojas nuskausmina, pusei dienos nutirpsta žandikaulis, praeina metai ir po to vėl skauda dantį. Tai ar skauda, nes dantis sugedo, ar dėl to, kad jį nuskausmino taisymo metu? Taip yra ir dėl nugaros. Jei keliate daiktus nežiūrėdami, nesportuojate, neatliekate pratimų nugarai, nieko keisto, kad skauda.
– Tikiuosi, kad su gydytoja išvaikėme nemažai mitų ir baimių dėl anestezijos ir anesteziologo. Pasitikėkite tuo gydytoju, pasakykite viską, ką sakote ir kunigui, arba dar daugiau, nes jis apie jus tikrai turi viską žinoti. Galbūt ir pati gydytoja norės kažką palinkėti mūsų žiūrovams.
– Visų pirma, tai nepakliūti pas mus, gyventi sveikai, kad nereikėtų nei chirurgų, nei anesteziologų. Jei jų prireikia, tai nebijokite, nes mes esame tam, kad išlaikytume jus gyvą, kol chirurgas padarys tai, ką reikia.