Dabar jis džiaugiasi tąkart pasidavęs draugų įtakai rinktis gydytojo kelią. Nors traumatologo darbą neretai lydi sunkių emocijų šleifas, o kai kurių savo pacientų negali pamiršti iki šiol, R. Mincė savo darbe mato didžiulę prasmę: „Nėra didesnės motyvacijos darbui, kai pas tave patenka skausmus kenčiantys pacientai, o išeina su šypsena ir dėkingumu.“
Ne mediko pažymiai
Šiemet bus dešimt metų, kai R. Mincė yra gydytojas specialistas. Kaip prisipažįsta pacientų itin vertinamas gydytojas, toks kelias nebuvo jo vaikystės svajonė. Tuo labiau kad ir šeimoje nebuvo vilkinčiųjų baltą chalatą.
„Tuo metu buvo labai populiari vadyba, galvojau ją rinktis. Bet likimas taip susiklostė, kad mano geriausi draugai planavo studijuoti mediciną. Pamaniau, o kodėl negaliu kartu mokytis? Žinoma, mediko darbe gerokai daugiau iššūkių ir streso, bet kai esi jaunas, apie tai nesusimąstai“, – šypsosi gydytojas.
Ir atvirauja nebuvęs tas, kuris iki išnaktų sėdėtų prie knygų, pakeitė net kelias mokyklas. Devynias klases baigęs tuometėje „Nevėžio“ mokykloje, sugalvojo norintis mokytis gimnazijoje. Tuo metu Panevėžyje jos buvusios tik dvi – J. Balčikonio ir V. Žemkalnio. Pastarąją ir pasirinkęs.
„Ten praėjo geriausi mano metai. Kadangi berniukų buvo mažuma, mus visus mylėjo“, – juokiasi medikas.
Tačiau čia ilgai neužsibuvo – draugai pasiūlė pereiti mokytis į J. Balčikonio gimnaziją.
Pašnekovas šypsosi, kad įkalbinėti jo nereikėjo ilgai, mat šioje gimnazijoje jau mokėsi į akį kritusi mergaitė. Tik rugsėjo 1-ąją laukė staigmena – jo simpatija perėjo į kitą mokyklą.
O mokslai šioje gimnazijoje pasirodė nelengvas riešutėlis. R. Mincė pateko į klasę, kurioje sustiprintai buvo mokoma biologijos ir chemijos.
„Vienuoliktoje klasėje turėjau labai daug užklasinės veiklos – aktyviai žaidžiau tinklinį, dalyvavau Jaunimo centro veikloje, tai atimdavo labai daug laiko – mokslams nelabai jo likdavo. Kaip mano auklėtojas pasakė mamai: „Ne mediko pažymiai“, – dabar juokiasi R. Mincė.
Rankų plovimo magija
Tad po metų vaikinas ir vėl grįžo į V. Žemkalnio gimnaziją. Bet, kaip pats sako, J. Balčikonio gimnazijos pamokų neužmiršo – pamatęs, koks gali būti aukštas mokymosi lygis, su didesniu azartu kibo į mokslus. Vasaros atostogas paskyręs mokslams, gana lengvai įstojo į Kauno medicinos universitetą. Tačiau patekęs į akademinę aplinką suprato, kad mokslai gimnazijoje tebuvo atostogos. Jau pirmąją paskaitą iš studentų buvo reikalaujama mokėti net ir smulkiausių kauliukų pavadinimus lotyniškai, nors šia kalba R. Mincė nė skaityti nemokėjo. O atsiskaitymai vykdavo ir šeštadieniais.
„Nors dvyliktoje klasėje už chemiją B lygiu turėjau dešimtuką, universitete supratau, kad nemoku nieko. Pirmo egzamino neišlaikiau. Man tai buvo šaltas dušas. Gal buvau per daug atsipalaidavęs, kad va, jau įstojau. Tačiau man reikėjo išmokti mokytis“, – pirmuosius iššūkius universitete prisimena R. Mincė.
Jau studijų metais jis norėjęs tapti chirurgu, nesvarbu, kokios srities.
„Labai patiko Kauno klinikose stebėti operacijas, o kai kada – ir asistuoti medikams. Tas rankų plovimas ir ėjimas į operacinę iškeltomis rankomis sukeldavo kažkokį ypatingą jausmą, kurį norėjau patirti visą likusį gyvenimą“, – pamena medikas.
Po šešerių metų studijų būsimųjų medikų laukdavo metų internatūra. Jas panevėžietis nusprendė atlikti Respublikinėje Panevėžio ligoninėje pas vyriausiąjį chirurgą Remigijų Samuolį.
„Mane traukė tokia kiek mistinė sritis kaip kraujagyslių chirurgija. Pusę metų pradirbau Kraujagyslių chirurgijos skyriuje. Labai daug ko išmokau, net turėjau galimybę atlikti kelias operacijas. Nei iki manęs, nei po manęs niekas tokios galimybės neturėjo“, – unikalia patirtimi džiaugėsi R. Mincė.
Kaulai lūžta skirtingai
Deja, kaip sakoma, gyvenimas mums siunčiantis ne tai, ko norime, o ko mums reikia. Tais metais buvo beprotiškai dideli konkursai į kraujagyslių chirurgiją, o vietų vos dvi – viena Vilniuje ir viena Kaune. Tad antruoju R. Mincės pasirinkimu tapo ortopedijos-traumatologijos rezidentūra Vilniaus universitete. Baigęs penkerius metus trukusias rezidentūros studijas, panevėžietis nusprendė grįžti į gimtąjį miestą.
Anot jo, šis sprendimas nebuvo lengvas, nes žmona jau buvo gerokai palypėjusi karjeros laiptais sostinėje. Tačiau medikui Panevėžyje buvo siūlomas gerokai didesnis atlygis, o nekilnojamojo turto kainos Vilniuje jau tuomet buvo kelis kartus didesnės.
Be to, anot pašnekovo, jis visuomet žinojęs, kad po studijų grįš į savo gimtąjį miestą, nuolat spaudoje sekė naujienas iš Panevėžio ir džiaugdavosi jo pokyčiais.
„Panevėžyje per budėjimą turi vidutiniškai po tris sunkesnius pacientus, Vilniuje – visus penkiolika. Ten medikai dirba lyg nenutrūkstamu konvejeriu. Po tokių budėjimų jauni medikai tiesiog perdega, tai, kaip matome, kartais baigiasi tragiškai“, – pastebi R. Mincė.
Visgi, anot jo, mediko darbe, kad ir kur dirbtų, stresas yra nuolatinis palydovas.
Pasak R. Mincės, konservatyvaus gydymo, kai kaulų lūžius galima gydyti įtvarais, Ortopedijos-traumatologijos skyriuje praktiškai nebūna – čia patenka tik tie pacientai, kuriems reikalingas operacinis gydymas.
Kuo žmogus vyresnis ir turi daugiau gretutinių ligų, tuo gydymas sunkesnis. Jau iš rentgeno nuotraukos paprastai būna aišku, kokios perspektyvos laukia paciento.
„Traumatologija įdomi tuo, kad niekada nežinai, ką atneš nauja darbo diena, nes kiekvienas kaulas lūžta skirtingai. Nėra rutinos, tų standartinių lūžių pasitaiko labai retai“, – pažymi medikas.
Dirba kaip juvelyras
Pirmosios savo operacijos R. Mincė neprisimena. Anot jo, jauni medikai karjerą pradeda nuo paprasčiausių žaizdų susiuvimo. Ir tik įgijus patirties leidžiama savarankiškai operuoti.
Pacientai, patekę į R. Mincės rankas, stebisi jo juvelyriškai kruopščiai susiūtais pjūviais. Pašnekovas prisipažįsta, kad jam visuomet labiau patiko dirbti su smulkiais kaulais, tad viena jo sričių – plaštakos chirurgija. O šios chirurgijos srities subtilybių buvo mokoma Plastinės rekonstrukcinės chirurgijos skyriuje geriausių plastikos chirurgų.
„Bet ir pacientas pirmiausia įvertina pjūvį, nes tai, kas padaryta viduje, jis tiesiog nemato“, – sako R. Mincė.
Vis dėlto kai kurių savo pacientų ir operacijų gydytojas tikriausiai nepamirš visą gyvenimą.
Jį labiausiai sukrėtė jaunuolis, nušalęs rankų ir kojų pirštus. Po tokios traumos vaikino gyvenimas pasikeitė – be kitų pagalbos nepajėgė nei pats pavalgyti, nei apsirengti, nekalbant apie kitus darbus.
„Sunkiausia buvo operuoti jauną žmogų, kuris per savo kvailumą neteko beveik visų pirštų. Su draugais šventė kaimo sodyboje ir, spaudžiant daugiau kaip 20 laipsnių šalčiui, vienas per laukus išėjo į namus. Beeidamas pavargo ir užmigo kažkokiame tvartelyje, o ryte prabudęs suprato, kad nušalo pirštus. Reikėjo dvidešimtmečiui amputuoti septyniolika pirštų. Tai užmiršti neįmanoma“, – pasakojo medikas.
Motyvuoja šypsenos
Kaip tvirtina gydytojas, sunkiausia tada, kai tenka vienu metu būti keliose vietose. Daug jėgų reikalauja budėjimai ligoninės priimamajame, ypač tada, kai pacientų užgriūna daug ir vienu metu.
Tada juos tenka „rūšiuoti“ – pirmenybė teikiama sunkiausiems ligoniams.
„Kol operacinėje siuvi paciento kapojant malkas nusikirstus pirštus, priėmime žmonės jau nerimsta: kur tas gydytojas prapuolė. Per tas porą valandų nusidriekia nemaža eilutė atvykusiųjų. Žinoma, jie nepatenkinti: kas čia per skubi pagalba, kad taip ilgai reikia laukti. Tokiais momentais pradedu galvoti, kad nebenoriu dirbti Priėmimo skyriuje. Bet jeigu žmogus ateina rūškanu veidu ar ašarodamas, o suteikęs pagalbą išlydi jį su šypsena ir viltimi, tai ir suteikia motyvacijos dirbti toliau“, – atvirauja Tautos gydytoju išrinktas medikas.
Ypač greitos reakcijos ir susitelkimo reikalauja situacijos, kai vienas pacientas jau guli ant operacinės stalo, o iš priimamojo ateina žinia, kad į ligoninę vežami nukentėjusieji per didelę avariją. Ir dažniausiai tai būna iš mirties keliu pramintos „Via Balticos“ magistralės. Tada tenka suktis labai greitai, susitelkia visa komanda – traumatologas, chirurgas, reanimatologas, prireikus kiti specialistai.
„Po darbo, priklausomai nuo budėjimo sunkumo, pusę dienos pramiegu. Visokių tų dienų būna, bet jeigu būtų galimybė grįžti atgal, rinkčiausi tą patį mediko kelią. Arba dar galėčiau būti eiguliu, nes labai myliu gamtą“, – juokiasi R. Mincė.
Pamokos vaikams
Gamta ir kelionės leidžia gydytojui pabėgti nuo įtampos darbe. Kadangi adrenalino jame netrūksta, R. Mincė mieliau renkasi poilsines, pažintines keliones be visokių ekstremalių potyrių.
„Neįsivaizduoju savęs ant slidžių. Labai nepatinka šaltis, o kai nuolat matai tokius keliautojus, kurie praveria ligoninės duris patyrę kaulų lūžius ar kitas traumas, ir pats kitaip įvertini rizikas“, – šypsosi R. Mincė.
O po sunkios dienos jėgas geriausiai padeda atgauti miegas, kvapios arbatos puodelis ir pozityvios žinios. Aštuonių valandų miegas per parą šiam medikui yra prabanga, bet per laisvadienius ir atostogas stengiasi atsigriebti.
Namuose tėčio laukia 11 metų dukrytė ir 8-metis sūnelis. Abiem be galo įdomu, ką šįkart gelbėjo jų tėtis. R. Mincė šypsosi, kad abu vaikai jau puikiai žino, kodėl negalima paspirtuku važiuoti be apsaugų, kokius sunkius padarinius gali sukelti besaikis alkoholio vartojimas.
„Retas svečias būnu namuose, tad stengiuosi kiek įmanoma daugiau dėmesio skirti vaikams. Svarbiausia – atrasti balansą tarp šeimos ir darbo“, – sako R. Mincė.