Šiuolaikiniai tyrimai atskleidžia, kad net ir nežymiai pakoregavus būdą, kuriuo įkvepiame ir iškvepiame, galime smarkiai pagerinti savo sportinius rezultatus, atjauninti vidaus organus, atsikratyti knarkimo, palengvinti astmą ir net ištiesinti iškrypusį stuburą. Atrodytų, kad visa tai – stačiai neįmanoma, tačiau gauti duomenys rodo ką kita. Kviečiame skaityti James Nestor knygos „Kvėpavimas“, kurią iš anglų kalbos vertė Elena Macevičiūtė ir Eduardas, išleido Rašytojų sąjungos leidykla, ištrauką, kurioje sužinosite apie iškvėpimo sutrikimą – emfizemą ir kas žmogaus kūne yra antroji širdis.
Įpusėjęs šios knygos tyrimus, iškeliavau į Niujorko miestą susitikti su šiuolaikine kvėpavimo eksperte, kuri siūlė kitaip žvelgti į plaučių išplėtimą ir ilgaamžiškumą. Savo namų darbo erdvę ji buvo įkūrusi už kelių kvartalų nuo Jungtinių Tautų buveinės rudų plytų pastate su tentu, išpieštu rausvaakiais balandžiais. Praėjau pro mieguistą durininką, pakilau liftu ir po minutės jau beldžiausi į 418 kambarį.
Lynn Martin maloniai pakvietė mane vidun. Ji buvo liesa kaip kartis ir vilkėjo kombinezonu su pernelyg didele žalvario sagtimi. „Sakiau jums, kad jis mažas!“ – apibūdino vieno kambario butą. Aplink buvo išmėtyti plono kartono aplankai, žmogaus anatomijos knygos, keli plastmasiniai žmogaus plaučių modeliai. Ant sienos prie knygų lentynos kabojo nespalvotos aštuntojo dešimtmečio Martin fotografijos. Vienoje ji buvo su juodu triko, slydo šokių studijos medinėmis grindimis, šviesiais plaukais, surištais ant pakaušio į laisvą kuodą, beprotiškai panaši į Miją Farrow iš Rozmari kūdikio laikų.
Po kelių mandagių frazių Martin pasodino mane ir pradėjo pasakoti tai, ko atėjau pasiklausyti. „Jis daugžodžiaudavo, bet kai paklausdavome, ką iš tikrųjų daro, niekada negalėdavo to paaiškinti, – sakė ji. – Nuo to laiko niekas nesugebėjo padaryti to, ką jis darė.“
Intriguojančio pasakojimo veikėjas buvo Carlas Stoughas, choro dirigentas ir medicinos anomalija, jo istorija prasideda XX a. penktajame dešimtmetyje. Stoughas buvo sunkiausiai suvokiamas iš visų pulmonautų, su kuriais susitikau per pastaruosius kelerius metus. 1970 m. jis išleido knygą, kuri tuoj pat dingo iš prekybos. Po dvidešimties metų CBS prodiuseris parengė valandos programą apie jo naujovišką darbą, bet ši laida niekada nebuvo transliuojama. Pats Stoughas nereklamavo savo metodų. Jis niekada nedalyvavo paskaitų turuose. Tačiau ir taip daugybė profesionalių operos dainininkų, Grammy laimėtojų saksofonininkų, pacientų, kuriems nustatyta paraplegija, ar mirštančių nuo emfizemos žmonių bandė pas jį patekti. Stoughas laužė visas taisykles, jis išplėsdavo plaučius ir pailgindavo gyvenimo trukmę. Vis dėlto daugybė šiandienos žmonių niekada apie jį negirdėjo.
Martin dirbo su Stoughu daugiau kaip du dešimtmečius. Ji yra gyva gija, siejanti su šiuo paslaptingu žmogumi ir jo prarasto kvėpavimo meno tyrimais. Tai, ką atrado Stoughas ir ko išmoko Martin, rodo, kad svarbiausias kvėpavimo aspektas yra ne tik paprastas oro įtraukimas pro nosį. Įkvėpimas – lengvoji dalis. Kvėpavimo, plaučių išplėtimo ir su tuo susijusi ilgo gyvenimo esmė – tai alsavimo pabaiga. Kvėpavimas siejasi su transformuojančia visiško iškvėpimo jėga.
Diriguodamas chorams Vestminsterio chorinio dainavimo koledže Naujajame Džersyje Stoughas pradėjo treniruoti savo dainininkus, kaip tinkamai iškvėpti, auginti kvėpavimo raumenis ir padidinti plaučius. Jau po kelių pamokų mokiniai dainavo aiškiau, tvirčiau ir suteikdami papildomų niuansų. Jis persikėlė į Šiaurės Karoliną diriguoti bažnyčios chorams, kurie vėliau laimėjo nacionalinius konkursus, o jo choras pasirodė savaitinėje programoje, kurią radijo tinklas Liberty transliavo visai šaliai. Stoughas taip išgarsėjo, kad persikėlė į Niujorką perkvalifikuoti dainininkų Metropolitan Opera teatre.
1958 m. į jį kreipėsi Rytų Orindžo veteranų reikalų ligoninė Naujajame Džersyje. „Jūs, matyt, žinote apie kvėpavimą tai, ko nežinome mes“, – sakė dr. Maurice’as J. Smallas, Tuberkuliozės skyriaus vadovas. Smallas norėjo sužinoti, ar Stoughas nesiimtų apmokyti naujos mokinių grupės. Nė vienas iš jų negalėjo dainuoti, kai kurie net vaikščioti ir kalbėti. Tai buvo pacientai, sergantys emfizema, ir jiems verkiant reikėjo pagalbos.
Kai Stoughas po kelių savaičių atvyko į Rytų Orindžo ligoninę, jis pasibaisėjo. Dešimtys pacientų gulėjo ant neštuvų su ratukais, visi buvo pageltę ir išbalę, išsižioję kaip žuvys, prijungti prie beprasmiškai deguonį tiekiančių vamzdelių. Ligoninės personalas nežinojo, ką daryti, tad jie tiesiog suveždavo vyrus per vaškuotas mozaikines grindis į kambarį, apkabinėtą pageltusių popierinių servetėlių dozatoriais ir laikrodžiais su išpieštomis Amerikos vėliavomis, ir suguldydavo pacientus vienas šalia kito laukti mirties. Taip truko jau penkiasdešimt metų.
„Kvailas buvau ir maniau, kad visi turi bent elementarių fiziologijos žinių, – rašė Stoughas autobiografinėje knygoje Daktaras kvėpavimas. – Dar kvailiau buvo manyti, kad egzistuoja visuotinis supratimas apie kvėpavimo svarbą. Negalėjo būti nieko toliau nuo tiesos.“
Emfizema – laipsniškas plaučių audinio irimas, pasižymintis lėtiniu bronchitu ir kosuliu. Plaučiai taip sužalojami, kad šia liga sergantys žmonės daugiau negali veiksmingai absorbuoti deguonies. Jie priversti trumpai ir labai greitai įkvėpti, dažnai įtraukdami kur kas daugiau oro, negu jiems reikia, bet vis tiek jaučiasi uždusę. Nėra jokio žinomo emfizemos gydymo.
Geranorės slaugės pacientams po nugara pakišdavo pagalves, kad jų krūtinė išsiriestų. Taip buvo bandoma ją pakelti aukščiau, kad palengvėtų kvėpavimas. Stoughas iškart pamatė, kad tai tik pasunkina būklę.
Jis suprato, kad emfizema – tai iškvėpimo sutrikimas. Pacientai kentėjo dėl to, kad negalėjo ne įkvėpti į plaučius šviežio oro, o iškvėpti perdirbto.
Normaliai kraujas, tekantis mūsų arterijomis ir venomis, bet kuriuo metu padaro vieną ratą per minutę, per dieną taip cirkuliuoja apie 9 100 litrų kraujo. Ši reguliari ir pastovi kraujotaka yra būtina šviežio deguonies prisotintam kraujui pristatyti į ląsteles ir atliekoms šalinti.
Šios apytakos greitį ir jėgą daugiausia veikia krūtinės ląstos pompa – taip vadinasi slėgis, susidarantis krūtinėje mums kvėpuojant. Kai įkvepiame, neigiamas slėgis pritraukia kraują į širdį; kai iškvepiame, kraujas vėl išteka į kūną ir plaučius, kur jis cirkuliuoja. Tai primena vandenyną, iš pradžių užtvindantį krantą, o paskui nuslūgstantį.
Krūtinės ląstos pompos variklis yra diafragma, panašus į skėtį raumuo, įsitaisęs po plaučiais. Diafragma pakyla iškvepiant ir suspaudžia plaučius, paskui ji nusileidžia, ir įkvepiant plaučiai išsiplečia. Toks judesys viršun žemyn vyksta maždaug 50 000 kartų per dieną.
Vidutinis suaugęs žmogus kvėpuodamas naudoja tik apie 10 proc. diafragmos diapazono, o tai perkrauna širdį, padidina kraujospūdį ir sukelia visokių kraujotakos sutrikimų. Jei kvėpavimas pailgėtų taip, kad sunaudotų apie 50–70 proc. diafragmos pajėgumo, sumažėtų širdies ir kraujagyslių apkrova, o tai leistų kūnui veikti efektyviau. Dėl šios priežasties diafragma kartais vadinama „antrąja širdimi“, nes ji ne tik plaka savo ritmu, bet taip pat daro poveikį širdies ritmo dažniui ir stiprumui.
Stoughas nustatė, kad visų Rytų Orindžo emfizemos pacientų diafragmos neveikia. Rentgenas parodė, kad jie įtempia diafragmas tik maža dalimi to, ko reikia sveikatai, ir kiekvienu įkvėpimu įtraukia tik gurkšnelį oro. Pacientai sirgo taip ilgai, kad dauguma raumenų ir sąnarių aplink krūtinę atrofavosi ir sustingo; dingo bet kokia raumenų atmintis, ką reiškia gilus kvėpavimas. Per kitus du mėnesius Stoughas priminė jiems, kaip tai daryti.
„Stebint iš toli, mano veikla atrodė beprasmė, o iš pradžių ji tokia pasirodė ir asmeniui, su kuriuo dirbau“, – rašė Stoughas.
Jis paguldydavo pacientus ant nugaros, perbraukdavo rankomis per jų torsą ir švelniai tapšnodavo per sutvirtėjusius raumenis ir išsipūtusią krūtinę. Stoughas liepdavo jiems sulaikyti kvėpavimą ir skaičiuoti nuo vieno ligi penkių iš eilės tiek kartų, kiek tik jie pajėgdavo. Paskui jis masažuodavo jiems kaklą ir gerklę ir švelniai glostydavo šonkaulius, liepdamas įkvėpti ir iškvėpti labai lėtai. Taip jis bandė prižadinti diafragmą iš ilgo miego. Kiekvienas iš šių pratimų padėdavo pacientams iškvėpti šiek tiek daugiau oro, kad daugiau jo patektų į plaučius.
Po kelių užsiėmimų pirmą kartą po daug metų kai kurie pacientai išmoko ištarti visą sakinį vienu atsikvėpimu. Kiti pradėjo vaikščioti.
„Vienas pagyvenęs vyras, kuris negalėjo pereiti per kambarį, ne tik ėmė vaikščioti, bet galėjo užlipti ligoninės laiptais, o tai nepaprastas žygis išplitusios emfizemos pacientui“, – rašė Stoughas. Kitas vyras, kuris nepajėgė kvėpuoti ilgiau kaip penkiolika minučių be papildomo deguonies, galėjo be jo apsieiti aštuonias valandas. 55 metų vyras, sergantis išplitusia emfizema aštuonerius metus, buvo išleistas iš ligoninės ir sugebėjo nuplukdyti laivą ligi Floridos.
Rentgeno nuotraukos prieš gydymą ir po jo parodė, kad Stougho pacientai smarkiai padidino plaučių talpą tik per kelias savaites. Dar nuostabiau, kad jie treniravo nevalingą raumenį – diafragmą – pakilti aukščiau ir nusileisti žemiau. Administratoriai sakė Stoughui, kad tai mediciniškai neįmanoma; jie tvirtino, kad vidaus organai ir raumenys negali būti vystomi. Vienu momentu keli gydytojai parašė peticiją, kad Stoughui būtų uždrausta gydyti pacientus ir kad jam būtų užkirstas kelias į ligoninės sistemą. Galų gale Stoughas buvo choro mokytojas, o ne gydytojas. Bet rentgenas nemelavo. Kad patvirtintų rezultatus, Stoughas pradėjo įrašinėti pirmąjį judančios diafragmos vaizdą naudodamas naują rentgeno technologiją, vadinamą kinofluorografija. Visi buvo pritrenkti.
„Sakiau Carlui visai atvirai, kad jis kiek pamišęs, jei teigia, kad gali priversti diafragmą pakilti, o šonkaulius nusileisti, bet tada vieno paciento įspūdingi rezultatai įrodė, kad jis tai padarė, – sakė dr. Robertas Nimsas, plaučių medicinos vadovas Vest Heiveno veteranų ligoninėje Konektikute. – Mes įrodėme, kad jis sugeba sumažinti plaučių tūrį [per gilius iškvėpimus] daugiau, negu bet kuriam plaučių specialistui atrodytų įmanoma.“
Stoughas nerado gydymo būdo, kaip panaikinti emfizemą. Ši liga kenkia plaučiams be paliovos. Bet jam pavyko aptikti būdą pasiekti likusias plaučių sritis, kurios vis dar funkcionavo, ir jas labiau panaudoti. Stougho išpažintas „gydymas“ buvo de facto, tačiau jis veikė.
Per kitus dešimt metų Stoughas taikė savo gydymą keliose didžiausiose veteranų ligoninėse Rytų pakrantėje, kartais dirbo su pacientais septynias dienas per savaitę. Jis pradėjo gydyti ne tik emfizemą, bet taip pat astmą, bronchitą, plaučių uždegimą ir kitas ligas.
Stougho atrasti kvėpavimo pranašumai, iškvėpimo meno valdymas atnešė naudos ne tik lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms ar dainininkams, bet ir visiems kitiems.