Gerai žinomuose filmuose užkoduotos žinutės, kurias perpranta ne kiekvienas: svarbiausia lieka už kadro

„Mirtis už tėvynę yra graži“, „Aš mirštu, bet nepasiduodu“ – tokiais lozungais rusus pasitinka Rusijos kino teatrai, siūlantys pasinerti į identiškus siužetus. Beveik visuose juose vaizduojami Antrojo Pasaulinio karo metai, nuoširdus ir paprastas Rusijos jaunimas, narsiai stojantis ginti tėvynės ir „didžiosios Rusijos kultūros“, nebijantis mirti, nes jei mirti, tai bent „gražiai“. Tokie kino filmai nepasieks Vakarų šalių kino ekranų, Lietuvoje jų nerodys per televiziją, tačiau tai nereiškia, kad Rusijos režisieriai ir kino kūriniai pamiršo kelią į vakariečių širdis. Ukrainai kovojant už visą demokratinį pasaulį šalies agresorės kino kūrėjai ir aktoriai triumfuoja tarptautiniuose kino festivaliuose.

Kad kinas yra svarbi industrija Rusijos politiniams tikslams įgyvendinti, ypač vykstant karui Ukrainoje, rodo didžiulė valstybės parama. Šiemet Rusijos kultūros ministerija skyrė dosnią 36,23 milijono eurų (4,02 milijardų rublių) sumą filmams ir TV serialams kurti, o ateinančiais metais ją siūloma didinti iki 38,49 milijonų eurų (4,272 milijardų rublių). Bet ir šie skaičiai tėra zuikio ašaros, palyginti su Rusijos valstybinio kino fondo parama, kuri nuo pernai metų pakilo 24 proc., iki 145,83 milijono eurų (16,19 milijardo rublių). Dar daugiau pinigų, 163,94 milijonus eurų (18,2 milijardus rublių), filmams ir serialams kurti šiemet skyrė valstybės remiamas Interneto plėtros institutas.

Rusijos autokratas Vladimiras Putinas, skatindamas kino produkciją, tęsia sovietų lyderių darbus. Dar 2008 metais, kreipdamasis į Rusijos kino prodiuserius jis, neminėdamas autoriaus, pakartojo Lenino tuometiniam kultūros ministrui ištartą frazę – „atmink, kad iš visų meno formų kinas mums – pati svarbiausia“. Sovietų Rusijoje visas kinas buvo akylai kontroliuojamas valstybės. Prie tokio modelio sparčiai artėja ir šiuolaikinė Rusija, kur paprastai iki 70 proc., o dažnu atveju ir daugiau, finansavimo filmui sukurti gaunama būtent iš valstybinių institucijų. Tiesa, dosni parama ne visada atsispindi kino ekrane, nes didelė dalis lėšų paprasčiausiai išvagiama. Kaip viename tekste pastebėjo garsi rusų kino kritikė, šiuo metu emigravusi į Prancūziją, Zinaida Pronchenko, tai lemia unikalus Rusijos kino industrijos modelis, kai prodiuseriai didžiumą lėšų gauna dar prieš filmui pasirodant kino teatruose.

Visgi, net ir abejotinos kokybės kino produktų užtenka perduoti valstybės aparato žinią piliečiams. Mat kur kas labiau nei švelniajai Rusijos galiai kitose šalyse skleisti, kinas, animacija ir televizijos serialai pasitelkiami vidaus politikos tikslams, visų pirma, pateisinti ir pašlovinti Rusijos kraugeriškus veiksmus kitų šalių atžvilgiu bei formuoti stabilios, klestinčios tėvynės – moralinės vedlės paveikslą.

Daugiau skaitykite čia.