Kaip parodė naujienų portalo 15min tyrimas, nelegalus atliekų šalinimas yra didelė problema Lietuvos gamtai ir tai reikia kuo skubiau spręsti. Bet dar didesnį neigiamą poveikį klimatui ir visam Lietuvos ekonomikos žiediškumui turi legalus atliekų deginimas. Daugumoje vakarų Europos šalių yra prasidėjęs etapas, kai siekiama sudeginti kiek įmanoma mažiau komunalinių atliekų, nes degimo proceso metu susidaro labai dideli šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiai, kurie yra reikšminga kliūtis siekiant klimato neutralumo ateityje. Europos Komisija (EK) tokį atliekų tvarkymo būdą priskiria prie netvarių ir darančių neigiamą poveikį žiedinei ekonomikai, nes net apie pusę sudeginamų atliekų būtų galima perdirbti.
Prieš gerus penketą metų ne vieną atliekų tvarkymo ekspertą tiek Lietuvoje, tiek Europoje nustebino Aplinkos ministerijos sprendimas Lietuvoje turėti net tris komunalinių atliekų deginimo įrenginius. Tuometinis EK Žiedinės ekonomikos ir žaliojo augimo direktorato vadovas Kęstutis Sadauskas ne kartą įspėjo, kad gali susidaryti pertekliniai pajėgumai. Ar neigiamos prognozės išsipildė, kai pradėjo veikti visi trys atliekų deginimo įrenginiai? Deja, taip.
2018 m. yra išskirtiniai, nes tuomet Lietuvoje buvo užfiksuotas daugiau nei pusę viso kiekio siekiantis komunalinių atliekų perdirbimo rodiklis, kuriuo buvo aplenktas ne tik ES vidurkis, bet ir tokios atliekų tvarkymo srityje pažengusios šalys kaip Italija, Danija ar Švedija. Vėliau atliekų perdirbimo rodikliai tik blogėjo. Paskutiniais turimais Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, perdirbimas Lietuvoje stipriai smuko, o sudeginamų komunalinių atliekų kiekis reikšmingai išaugo. Ne vienoje ES valstybėje praeityje fiksuotas neigiamas komunalinių atliekų deginimo ir perdirbimo sąryšis stebimas ir Lietuvoje. Praeitais metais, tikėtina, padėtis toliau blogėjo, nes esant aukštoms energetinių išteklių kainoms, perdirbimo įmonėms tampa itin sudėtinga konkuruoti su atliekų deginimo įmonėmis.
Kauno ir Klaipėdos miestuose didžiausiais šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltiniais tapo tuose miestuose veikiančios atliekų deginimo jėgainės. Tai yra ypač aktualu klimato krizės akivaizdoje, kai, cituojant Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus žodžius, „mes esame greitkelyje į klimato pragarą“.
Ne vienas tyrimas taip pat rodo, kad yra sąsajų tarp atliekų deginimo įrenginių ir greta esančiose teritorijose fiksuojamų padidėjusių dioksinų, furanų ir kitų toksinių medžiagų kiekių. Be to, deginant komunalines atliekas prarandami milžiniški kiekiai žaliavų, kurioms išgauti buvo sunaudota begalės energetinių išteklių, bei susidaro didžiuliai kiekiai pelenų, kurie nugula ne kur kitur, o į sąvartynus.
Vis dėlto dar ne viskas prarasta ir Lietuva gali grįžti į žaliojo kurso vėžes. Tam tereikia perimti kitų Vakarų Europos šalių gerąją praktiką, susijusią su atliekų deginimo įrenginiais. Aplinkos ministerija galėtų įvesti deginamų komunalinių atliekų kvotas, įtraukti visus atliekų deginimo įrenginius į apyvartinių taršos leidimų sistemą bei nustatyti atliekų deginimo mokestį. Tik ar Aplinkos ministerija yra pasirengusi atstovauti viešajam interesui ir žengti žaliuoju kursu, ar ir toliau nekeis atliekų tvarkymo sistemos, užsakinės gražias instaliacijas nukreipti visuomenės dėmesį ir leis perdirbamas komunalines atliekas deginti?
