Kapinyne fiksuoja pavojus
Apie cheminių ginklų poveikį daugiausia žinių turinti Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos tyrimų departamento direktorė dr. Galina Garnaga-Budrė tikino, kad Baltijos jūroje, cheminio ginklo kapinyno teritorijoje, žuvų organizmuose rasta pavojingų medžiagų.
Tai byloja, kad kadaise čia nuskandintų šių ginklų grėsmė aplinkai – reali. Konstatuota, kad stebimose teritorijose pagautos žuvys turėjo daugiau ligų.
Vos išimtos iš vandens cheminiuose ginkluose esančios medžiagos pradeda irti ir tampa itin nuodingos. Todėl jos labai pavojingos žvejams. Kasmet vienas kitas tokio pavojaus atvejis fiksuojamas arčiau Danijos ir Švedijos. Lietuvos žvejams kol kas grėsmių nebuvo kilę.
Tačiau mūsų pajūryje randama pavojingo žmonių sveikatai baltojo fosforo gabalėlių. Ši medžiaga yra karo ar vėlesniais laikais jūroje vykdytų karinių pratybų ginkluotės likučiai.
„Neskaidrūs, gelsvi gabaliukai gali suklaidinti paplūdimiuose gintarus renkančius žmones, todėl patartina gintariukus berti ne į kišenę, o dėti į dėžutę ir leisti jiems pradžiūti. Mat kontaktuodamas su oru fosforas gali sužeisti gintaro rinkėjus“, – patarimais dalijosi G. Garnaga-Budrė.
Cheminę taršą tyrinėjantis Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslo darbuotojas dr. Sergejus Suzdalevas pasakojo apie žmonių vartojamų vaistų poveikį jūros gyventojams.
„Visos upės teka į jūrą. Tyrimai rodo, kad tokie medikamentai, kaip diklofenakas bei kiti vaistai, patekę į jūrą, paveikia žuvų elgseną. Mitybos grandinėje medikamentai veikia ir net gali sunaikinti ištisas gyvūnijos rūšis. Mūsų tikslas tirti, kaip tai įmanoma būtų sustabdyti“, – kalbėjo mokslininkas.
Nuodus skandino laivais
Pasakojimai apie giliausiose Baltijos vietose pokariu palaidotus cheminius ginklus primena siaubo filmo siužetą. Pasirodo, nugramzdinti jūroje – pigiausias būdas jais atsikratyti.
G.Garnaga-Budrė teigė, kad Helsinkio komisijos duomenimis, Baltijoje nuskandinta mažiausiai 40 tūkst. tonų amunicijos. Tai – nedidelė dalis visų po vandeniu palaidotų cheminių ginklų.
Daugiausia į jūros dugną nugulė iprito, kitaip vadinamo garstyčių dujomis. Apie trečdalį tokių ginklų sudaro kitos medžiagos – Klarkas I ir II, adamsitas, luizitas. Jos turi nuodingojo arseno.
Žudantys ginklai Baltijoje palaidoti prie Bornholmo salos (maždaug 100 m gylyje) ir Gotlando įduboje (apie 100–120 m gylyje). Dalis taip užterštos teritorijos patenka ir į Lietuvos ekonominę zoną.
Dugne guli dėžės ir statinės, kurias kariškiai tiesiog išmetė per laivo bortą, todėl šie objektai pasklido didesnėje teritorijoje.
Netoli Gotlando gali būti apie 10 tonų amunicijos, prie Bornholmo – apie 35 tonos.
Šios vietos yra pažymėtos jūrlapiuose ir gerai žinomos, ten žvejybos laivams draudžiama naudoti priedugninį tralą ar mesti inkarą.
Ties Baltijos sąsiauriais, kur jūra susilieja su Atlantu, gylis yra kur kas didesnis, taip pat palaidota cheminių ginklų. Ten nuskandintos jau ne statinės, o laivai, prikrauti tokių ginklų.
Praėjusio dešimtmečio pirmoje pusėje Gdansko įlankos dugne taip pat aptikta cheminių ginklų. Galima tik spėlioti, kodėl jie nepasiekė giliausių jūros vietų. Galbūt atsikratant kelių statinių su šiais ginklais bandyta sutaupyti degalų, o gal tai lėmė audra jūroje.
Statinės jau prakiuro
Mokslininkai patvirtina, kad dalis metalinių talpyklių su mirtinais chemikalais yra nebesandarios. Šie objektai guli labai giliai, ten yra mažai deguonies, laikosi žema temperatūra, o statinės su pavojingomis medžiagomis užklotos nuosėdomis.
Į dugną nuleistos vaizdo kameros parodė, kad kai kurios metalinės statinės yra prakiurusios, į aplinką jau sklinda chemikalai.
Pirmą kartą tarptautiniuose tyrimuose Lietuvos mokslininkai dalyvavo 2003 m. Pažymėtose jūros vietose jie identifikavo objektus, panašius į cheminių ginklų talpykles. Tada tyrėjai paėmė dugno nuosėdų mėginių.
Jie, ištirti tarptautinėje laboratorijoje, parodė, kad tame rajone arseno koncentracija buvo didesnė nei aplinkiniuose rajonuose, bet ne tokia didelė, kaip skelbia kitus cheminio ginklo palaidojimo rajonus tiriantys mokslininkai.
Po dešimtmečio Lietuvos mokslininkai prisijungė prie tarptautinio projekto „Chemsea“ ir dar kartą atidžiai tyrė abiejų cheminių ginklų kapinynų vietas.
„Rizika, kad pavojingi chemikalai pasiektų Lietuvos krantus, yra labai maža. Pagrindinė išvada – tyrimus būtina kartoti ir stebėti procesus“, – tikino G. Garnaga-Budrė.
Pavojus tenka aplenkti
Kitų tyrimų metu nagrinėjamas arčiau mūsų bei kitų valstybių krantų esančių sprogmenų keliamas pavojus.
Pasirodo, net ir nesprogę jie yra toksiški, o neutralizuojant, kitaip tariant, sprogdinant radimo vietoje, sukeliama dvejopa tarša. Sprogimų metu pakeliamos dugno nuosėdos, kuriose gali būti cheminių teršalų.
Kita vertus, palikti dugne sprogmenis taip pat labai pavojinga. Juk jūroje žmonių veikla – labai aktyvi.
Elektros ir dujų komunikacijas jūros dugne tiesiančios bendrovės savo kelyje sutinka pavojingų objektų. Nenuostabu, kad prieš pradedant tokius darbus atliekami detalūs būsimų komunikacijų kelio tyrimai, identifikuojami visi dugne rasti objektai. Ne kartą nuspręsta pavojus aplenkti, nors tai labai pabrangino projektą.
Tiriami ir jūroje nuskendę laivai bei jų poveikis aplinkai.
Įvairių Baltijos jūros tyrimų programų („Chemsea“, „Modum“, „Daimon“) vykdymo metu sukaupta daug informacijos apie pavojingą taršą.
Europos Komisija 2021 metais priėmė rezoliuciją dėl cheminio ginklo Baltijos jūroje ir pabrėžė, kad Baltijos jūros šalys skatinamos bendradarbiauti, keistis informacija, vykdyti tyrimus ir ieškoti būdų cheminius ginklus išimti arba neutralizuoti.
Pernai lapkritį G. Garnaga-Budrė dalyvavo EK pasitarime, kur dalyvavo ne tik mokslininkai, aplinkosaugininkai bet ir kariškiai bei privačių įmonių atstovai, vykdantys pramoninę veiklą jūroje. Šio forumo metu ieškota būdų spręsti pavojingų liekanų klausimą Baltijoje.
Gamta pati neapsivalys
„Anksčiau buvo manoma, kad gamta yra galinga ir su pavojais susitvarkys pati. Dabar negalime sakyti, kad tai visiška tiesa. Žmonėms teks padėti tai padaryti, nors ir labai brangiai kainuos. Tenka viltis, kad vis modernėjančios technologijos padės išspręsti problemą“, – įžvalgomis dalijosi S. Suzdalevas.
Tobulėjant cheminės taršos tyrimų technologijoms, sužinoma apie daugiau taršos rūšių.
Dar neseniai buvo akcentuojama Baltijos tarša sunkiaisiais metalais, o dabar aptinkama vis daugiau naujos kartos teršalų, tai yra organiniu pagrindu susidarę mikroteršalai, kurie dažniausiai fiksuojami itin mažomis koncentracijomis, o juos fiksuoti reikia labai tikslių prietaisų.
Dabar didelis dėmesys skiriamas organinei taršai. Tačiau žmogaus akis šios taršos nepajėgi pamatyti, tai įmanoma tik ištyrus mėginį.
Kalbėdamas apie neigiamą Lietuvos poveikį Baltijos jūrai, S.Suzdalevas teigė, kad ekologijos reikalai mūsų šalyje gerokai pasikeitė, kai įstojome į ES ir pradėjome paisyti jos reikalavimų gamtosaugos srityje. Antai pavyko žymiai sumažinti taršą sunkiaisiais metalais.
Skirtinguose Baltijos rajonuose galima pastebėti taršos netolygumų.
Prie Švedijos krantų Baltija labiau užteršta variu ar kitais metalais, nes tai lemia ten vystoma pramonė. Prie Lietuvos krantų daugiau kadmio bei gyvsidabrio, tai siejama su popieriaus gamyba.
„Jeigu jūra atrodo žydra ir skaidri, tai dar nereiškia, kad cheminiu požiūriu ji yra labai švari. Kuo toliau, tuo labiau kalbame apie cheminius junginius, kurie sudaryti nebe kelių dešimčių, o šimtų ar net tūkstančių elementų. Gali būti, kad po dešimtmečio kalbėsime apie dar daugiau junginių, nes iki tol neturėjome galimybės jų aptikti“, – pasakojo S. Suzdalevas.
Kelerius pastaruosius metus mokslininkai aktyviau tiria vaistų likučius aplinkoje ir jau ne kartą skelbė, kad didžioji dalis vaistinių preparatų į ją patenka iš žmonių organizmų. Tai yra, jie ne išmetami o iš mūsų organizmų per kanalizaciją ir tolimesnius kelius patenka į jūrą.
Lietuvoje daugybės žmonių naudojamas Ibuprofenas per mūsų nuotekų filtrus nepraeina. Bet įrenginiai nepajėgūs išvalyti tokių vaistų, kaip diklofenakas ar raminamieji, jų patenka į aplinką.
Skandinavai į nuotekų tinklus net montuoja naujos kartos filtrus, kurie geba išvalyti tokius medikamentus.
„Apokalipsės neprognozuoju, bet nemanau, kad per artimiausius 50 metų kažkas kardinaliai pasikeis į gerąją pusę. Baltija yra funkcionuojanti sistema. Net jei ją staiga nustotume teršti visiškai, jūra savaime valytųsi apie 30 metų, – svarstė S. Suzdalevas. – Kita vertus, nežinome, koks vanduo į Baltiją atkeliauja iš Atlanto. Nenoriu būti pesimistas, manau, kad artimiausią pusšimtį metų mes dar pliuškensimės Baltijos jūroje. Viskas ne taip blogai, kaip gali atrodyti. Tiesiog turime daryti viską, kas įmanoma, pradedant valstybe ir baigiant kiekvienu mūsų. Geriau kiekvienam kažką daryti, nei vien tik baisėtis esama situacija.“