Kai praėjusią vasarą Panevėžyje įvyko „Ekrano“ marių užtvankos avarija, mieste buvo paskelbta ekstremali situacija. Didelės žalos ir pavojaus gyventojų turtui išvengti pavyko, tačiau skubus remontas savivaldybės biudžetą patuštins daugiau negu puse milijono eurų.
Pernai Lietuvos mokslininkų paskelbta šalies užtvankų įvertinimo studija leidžia daryti prielaidą, kad ateityje galima laukti daugiau panašių avarijų. 2 iš 5 tirtų užtvankų yra labai blogos arba blogos techninės būklės, atkreipia dėmesį Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Inžinerijos fakulteto Vandens inžinerijos katedros profesorius dr. Petras Punys.
Pasak profesoriaus, geros techninės būklės hidrotechnikos statinių Lietuvos upėse yra labai mažai, užtat prastų ir neprižiūrimų – daug. P. Punio teigimu, mažiausiai galvos skausmo kelia užtvankos, kurias savivaldybės yra išnuomojusios – hidroenergijos gamybai, žuvininkystei, rekreacijai ir panašiai. Tačiau tokių – tik nedidelė dalis. Minėtos studijos duomenimis, šalyje yra 1371 užtvankos. Daugybė iš jų įvairiose Lietuvos upėse trūkinėja ir byra, nes seniai pastatytų ir neprižiūrėtų statinių gyvavimo ciklas artėja prie pabaigos.
Avarinės būklės užtvankas būtina nedelsiant suremontuoti arba pašalinti
Nevėžio užtvankos situacija Panevėžyje siunčia įspėjimo signalus kitoms savivaldybėms, kurios yra atsakingos už dalį jų teritorijoje esančių užtvankų. Bėgant metams užtvankose atsiveria įtrūkiai ir tarpai gelžbetoninėse tvirtinimo plokštėse, sunykę vandens surinkimo ir nukreipimo latakai, nesandarūs uždoriai, neveikia drenažas bei atsiranda kitų bėdų, kurias hidrotechnikos ekspertai pastebi plika akimi.
„Kaip ir bet koks pastatas, automobilių kelias, tiltas ar estakada, taip ir užtvanka ima griūti, jeigu yra neprižiūrima. Statinys tiesiog nusidėvi, juk apytikslė jo gyvavimo trukmė yra apie 100 metų. Be to, įtaką daro projektavimo ar statybos klaidos, nepalankūs, ekstremalūs gamtiniai veiksniai. Užtvankas nuolat veikia beveik nevaldomos, galingos vandens tėkmės“, – pažymi ekspertas ir primena ne tik neseniai Lietuvoje įvykusias tiltų griūtis, bet ir 2018 metų tragediją Italijos mieste Genujoje, kai griuvus tiltui žuvo 43 žmonės. Statinio architektai, statybininkai iškart prarado visuomenės pasitikėjimą.
Pasak P. Punio, į katastrofų istoriją pasaulyje yra patekusios ir aukštos užtvankos ar dideli vandens tvenkiniai, žmonėms padarę daug žalos.
„Laimei, mes gyvename lygumose ir absoliuti dauguma užtvankų nėra itin pavojingi aplinkai statiniai, išskyrus kelias dešimtis objektų, esančių aukščiau miestų ar didesnių gyvenviečių. Be to, gyvenvietės ar namai daugeliu atvejų Lietuvoje pastatyti saugiu atstumu nuo galimų natūralių ar technogeninių potvynių, kurie kiltų griuvus užtvankai. Valstybė saugiai reguliuoja gyvenviečių plėtrą upių slėniuose“, – pastebi mokslininkas ir priduria, kad jei užtvankos būklė yra vertinama kaip avarinė, ji privalo nedelsiant būti kapitališkai suremontuota arba išgriauta.
Statiniai nėra sukurti tarnauti amžinai
Pasak P. Punio, kol kas panikuoti dėl užtvankų griūčių ar jų gedimų incidentų nereikėtų. Pastarųjų metų statistika rodo, kad užtvankų griūtys Lietuvoje nėra dažnas atvejis – vidutiniškai tokia nelaimė įvyksta kartą per metus.
„Tačiau rimtomis griūtimis šių incidentų net negalima pavadinti. Iki šiol griuvo, o tiksliau dėl elementarių konstrukcijos gedimų ar buvo išplautos, tik mažo aukščio užtvankos. Ačiū Dievui, iki šiol tokių incidentų metu žmogaus gyvybė mūsų šalyje nebuvo prarasta“, – ramina ekspertas.
Jis atkreipia dėmesį, kad dėl klimato atšilimo Lietuvoje labai stipriai sumažėjo pavasarių potvynių, kurie yra kritiniai užtvankų saugai. „Paskutinis, vienas iš galingesnių potvynių vyko 1979 metais. Dabartinės, blogos techninės būklės užtvankos tokį potvynį sunkiai atlaikytų“, – sako profesorius P. Punys.
VDU ŽŪA Vandens inžinerijos katedros doc. dr. Raimondas Šadzevičius pastebi, kad tinkamai suremontuoti užtvanką Panevėžyje yra labai svarbu, nes Lietuvoje jau yra pasitaikę atvejų, kai po netinkamai atlikto remonto vanduo pralaužė užtvanką. Būtent taip buvo nutikę Pakruojo rajone, Dvariukų kaime, kai suremontuoti užtvankos uždoriai nebeatlaikė Mūšos upės vandens slėgio.
R. Šadzevičius sako, kad dažniausiai užtvankos yra remontuojamos vasarą, kai vandens lygis upėse yra žemesnis ir debitas mažesnis.
„Jeigu užtvanka yra pastatyta dar sovietmečiu ir nuo to laiko menkai remontuota ar visai neremontuota, natūralu, kad aplinkos sąlygų poveikis bus akivaizdus – metalo nuovargis, korozija, kur nors deformavusi metalo konstrukcija ir kiti požymiai, rodantys pažeidimų vietą ir dydį. O kalbant apie gelžbetonines konstrukcijas, jų atsparumo šalčiui klasė yra nurodoma ne veltui: apskaičiuojama, kiek konstrukcija turi atlaikyti standartinių laboratorinių užšaldymo – atšildymo ciklų (nuo –18 iki +18).
Žinoma, Lietuvoje tokių didelių temperatūros svyravimų nebūna, vyksta švelnesni pokyčiai, pavyzdžiui, nuo 5 laipsnių šalčio iki 1 laipsnio šilumos, tačiau yra koeficientas, kaip šiuos mažus natūrinius ciklus konvertuoti į atitinkamą etaloną“, – aiškina mokslininkas.
Kiekvieno tilto ar užtvankos gelžbetoninės konstrukcijos turi atlaikyti projektavimo metu užduotą užšaldymo – atšildymo ciklų skaičių, kuris leidžia suprasti, kiek ilgai ir patikimai gali tarnauti šie statiniai.
Tačiau žmogaus pastatytos užtvankos – tai ne vien gelžbetonis: jas sudaro keletas tarpusavyje susijusių elementų, kurie užtikrina, kad statiniai veiktų sklandžiai. „Tarkime jeigu dugno uždoriai nėra periodiškai pakeliami ir nuleidžiami bei uždorių kėlimo įranga nesutepta, tai įrenginių dalys užrūdija. Tuomet kelk nekėlęs – uždoris nepajudės, o mechanizmo dalis tiesiog nulūš. Arba bandant sukti, uždoris gali užstrigti netinkamoje padėtyje ir sukelti dar daugiau problemų“, – teigia R. Šadzevičius.
Hidrotechnikos ekspertai atkreipia dėmesį, kad mokslininkai ichtiologai siūlo griauti visas užtvankas ir atkurti upių vientisumą.
„Manoma, kad tai pagausintų vertingų žuvų išteklius. Vis dėlto gyvename pagal kapitalizmo dėsnius ir leisti sau masiškai atlaisvinti upes gali tik labai turtingos valstybės. Kitur tai gali sukelti didelių socialinių neramumų, pavyzdžiui, kaip Prancūzijoje, kur ūkininkai sukilo prieš draudimą įsirengti dirbtinius vandens telkinius laukams drėkinti“, – sako P. Punys ir priduria, kad Lietuvoje atlikus platų socialinį-ekonominį vertinimą paaiškėjo, jog pirmiausia šalintinos turėtų būti smulkesnės, prastos techninės būklės užtvankos, dažniausiai be hidroelektrinių.