Žvejų pasakojimai liudija apie kadaise džiuginusius didelių žuvų laimikius arba dar tarpukario laikais nuo Palangos tilto stebėtas tarp bangų šmėžuojančias jūrų kiaules. Jos yra vienintelės banginių giminaitės Baltijos jūroje, kurių dabar visoje jos teritorijoje belikę tik keli šimtai. Šiuos Baltijos pokyčius atskleidžia ne tik senolių pasakojimai, bet ir ilgamečiai mokslininkų vykdomi stebėjimai.
Klaipėdos mokslininkai: Baltijos jūros žuvų išteklių būklė – itin prasta
Klaipėdos Universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkai Nerijus Nika, Tomas Zolubas ir Marijus Špėgys pabrėžia, kad dabartinė vertingų Baltijos jūros žuvų populiacijų būklė suprastėjusi. Žuvų kiekiai gerokai mažesni, nei praėjusį šimtmetį, o pačios žuvys – smulkesnės.
„Iš tiesų, prieš keliasdešimt metų žvejai galėjo pasigirti žymiai didesniais vertingų plėšriųjų žuvų (menkių, lašišų, otų) laimikiais. Svarbiausias šiuos išteklius veikiantis veiksnys yra verslinė žvejyba, tačiau prie to prisideda ir daug kitų dalykų, tokių kaip klimato kaita, vis dar sunkiai suvaldoma jūros tarša ir kiti neigiami veiksniai,“ – pasakoja Tomas Zolubas.
Žuvų tyrėjus ypač neramina Baltijos jūros menkių būklė.
„Nuo 2020 metų, dėl kritinės būklės teko sustabdyti rytinių menkių išteklių žvejybą, tačiau šiandien, po ketverių metų, ištekliai nerodo atsigavimo ženklų. Tikėtina, kad vienas pagrindinių tą lemiančių veiksnių – deguonies stokojančių negyvųjų zonų plėtimasis. Dėl to mažėja žuvims tinkamų neršto ir maitinimosi vietų. Prastas menkių augimas, tikėtina, susijęs ir su kitais neigiamais veiksniais, tokiais kaip prastėjančios mitybos sąlygos bei plintantys parazitai,“ – aiškina Nerijus Nika.
Negyvosios zonos – eutrofikacijos pasekmė
Pasak ekspertų, deguonies stokojančių negyvųjų zonų Baltijos jūroje susidarymas yra viena iš „vandens žydėjimo“ pasekmių. Taip buitine kalba vadinama eutrofikacija – procesas, kurio metu kyla intensyvus mikroskopinių dumblių ir melsvabakterių augimas. Jį sukelia padidėjęs azoto ir fosforo junginių kiekis vandenyje.
Dėl per didelio dumblių kiekio vandenyje, jiems pradėjus pūti, sunaudojamas deguonis – todėl šio gyvūnų kvėpavimui būtino elemento ima sparčiai mažėti. Dumblių sankaupas, atbaidančias poilsiautojus nemaloniu kvapu, galima pastebėti ir mūsų pakrantėse.
Tiek azoto, tiek fosforo junginiai jūrą pasiekia su upių vandeniu, „praturtintu“ žemės ūkyje naudojamų trąšų pertekliumi ir gamyklų bei namų ūkių nuotekomis. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad nors eutrofikacijos daroma žala Baltijos jūrai yra milžiniška, tai nėra vienintelė šios ekosistemos problema.
„Yra tūkstančiai cheminių medžiagų, kurias žmogus pagamino ir išleido į paviršinius vandenis, o paskui jos atsidūrė jūroje. Nuo įvairių jau uždraustų naudoti teršalų, tokių kaip pesticidas DDT, dioksinai ar sunkieji metalai, iki žmonių vartojamų vaistų, kurie taip pat pasiekia vandens telkinius,“ – teigia Jūros tyrimų instituto mokslo darbuotojas Marijus Špėgys.
Anot mokslininko, teršalai gali ne tik tiesiogiai paveikti žuvis, bet per mitybos grandines daryti neigiamą įtaką visai Baltijos jūros ekosistemai, taip pat ir žmonėms.
Ambicinga ekspedicija kviečia atkreipti dėmesį į jūros problemas
G. Bučas su komanda jau 2024 metų kovo mėnesį pradės ekspediciją aplink Baltijos jūrą „Išsaugokime Baltiją“ (angl. Save the Baltic Sea). Jos tikslas – ne tik savo akimis išvysti jūrą kankinančias problemas, bet ir užfiksuoti vietinių bendruomenių patirtis, suburti mokslininkus, nevyriausybines organizacijas ir valdžios atstovus neatidėliotinam pokalbiui.
„Baltijos jūros šalys jau kurį laiką įsipareigojusios vykdyti susitarimus, kuriais siekiama išgelbėti mūsų jūros sveikatą. Vienas iš jų – tarpvyriausybinės Helsinkio komisijos (HELCOM) paruoštas Baltijos jūros veiksmų planas. Tačiau matome, kad šie veiksmai juda gerokai lėčiau, nei turėtų,“ – teigia ekspedicijos lyderis Giedrius Bučas.
„Norime skleisti žinią ir suvienyti tiek visų Baltijos jūros šalių piliečius, tiek verslo ir valdžios atstovus imtis reikalingų veiksmų ir išsaugoti Baltijos jūros gyvybingumą ateities kartoms. Juk jūra prasideda mūsų miestuose. Ji prasideda kiekvieno iš mūsų namuose, darbuose, o visų pirma – galvoje,“ – sako visuomenininkas.
