KTU Pakavimo inovacijų ir tyrimų centro vadovas doc. dr. Visvaldas Varžinskas pranešime spaudai tikina, jog Lietuvos gamintojai yra globalios rinkos žaidėjai, todėl norėdami išlikti konkurencinėje kovoje, taip pat neišvengiamai turi ieškoti proveržį skatinančių sprendimų, padedančių išlaikyti pranašumą ilgalaikėje perspektyvoje.
Inovacijų poreikis konkurencinėje kovoje – milžiniškas
Anot doc. dr. Visvaldo Varžinsko, Lietuvos pramonės bei verslo sektoriai vis dažniau ieško bendradarbiavimo galimybių su mokslininkais, siekiant įgyvendinti žiedinės ekonomikos principus, mažinti savo veiklos poveikį aplinkai ir kartu minimizuoti kaštus.
Tokios tendencijos, anot V. Varžinsko, prieš beveik dešimtmetį Lietuvoje dar nebuvo itin aktualios, o abejojančių teisinio reguliavimo praktiniu veikimu buvo daugiau nei pradedančių pokyčius tvarumo link, tačiau šiandien matome visai kitokią realybę: „Reikalavimai ir toliau griežtėja, o klimato kaita bei išteklių trūkumas, geopolitinė situacija rodo, kad atsitraukimo tikėtis neverta. Nematau scenarijaus, kad pramonės įmonės plūduriuotų nesiirdamos į priekį – srovė stipriai neša atgal ir ji tik stiprėja.“
Kaip teigia pašnekovas, Lietuvos pramonė nėra dominuojančio vidinio vartojimo – esame eksportuojanti valstybė, globalių tiekimo grandinių dalis, todėl atsilikti nuo pasaulinių tendencijų negalime, priešingai – turime rasti vis daugiau lokalių sprendimų, kad kartu galėtume įgyvendinti ir žiedinės ekonomikos principus.
„Inovacijų poreikis konkurencinėje kovoje šiandien yra milžiniškas, o siekiant įgyti pranašumą, vis daugiau didžiųjų rinkos žaidėjų į pagalbą pasitelkia mokslinius tyrimus bei eksperimentinę plėtrą – mokslininkai ieško sprendimų, kuriems šiandienos rinkoje nėra variantų“, – aiškina V. Varžinskas ir pastebi, jog mūsų šalis šioje srityje taip pat neatsilieka.
Pakuočių inovacijoms – nuo agro atliekų iki kosmoso sąlygų
Kaip teigia V. Varžinskas, trys pagrindinės kryptys, kuriomis šiandien dirba mokslininkai, ieškodami kuo tvaresnės pakuotės sprendimų, yra tyrimai, susiję su pakuočių optimizavimu, naujų, inovatyvių medžiagų kūrimas bei inovacijos pakavimo procesuose.
„Atsiranda vis naujų medžiagų, kurių savybės gerėja, modifikuojami plastikai, o mokslas vertina jų tinkamumą pakuotėms. Galime sukurti ir skrendančio lėktuvo ar net kosmoso sąlygas bei įvertinti, kaip naujos medžiagos jose atsilaikytų“, – pristato V. Varžinskas.
Jis atkreipia dėmesį, jog būtent per pakuotę įmonės komunikuoja apie savo aplinkosauginę politiką, tačiau neretai vis dar pasitaiko vadinamojo „green washingo“ atvejų, kuomet pakuotės nėra tokios tvarios, kaip komunikuojama.
Antroji kryptis – inovatyvių medžiagų kūrimas – yra naudinga net keliais aspektais: padeda pagerinti pakuotės savybes, atpiginti ją bei įgyvendinti žiedinės ekonomikos principus.
„Kadangi konvenciniai plastikai yra išgaunami naudojant naftą ir patenka į vandenynus, jie patiria didžiulį spaudimą. Globalios tiekimo grandinės trūkinėja, todėl ieškoma palankesnių aplinkai sprendimų, kuriems nereikėtų iškastinio kuro, o medžiagų transportavimas būtų kiek įmanoma sutrumpintas“, – atkreipia dėmesį mokslininkas.
Lietuvos mokslininkai išbando bioplastiko inovaciją
V. Varžinskas pateikia pavyzdį, jog bioplastikas šiuo metu sudaro vos vieną procentą visų plastikų rinkos, tačiau prognozuojama, kad šis skaičius netrukus išaugs bent septynis kartus, o Lietuvoje išbandoma inovacija jau kitais metais gali būti paleista į rinką.
„Bioplastikų problema yra ta, jog jie pakankamai brangūs ir prastų fizinių bei mechaninių savybių, tačiau maišant juos su kitomis medžiagomis iš lokalios pramonės, pavyzdžiui, sėlenimis ar salyklu, kanapių spaliais, sutrumpiname tiekimo grandinę, atpiginame medžiagos savikainą beveik perpus, panaudojame atliekas ir netgi pageriname savybes, kurios tampa naudingesnėmis už konvencinio plastiko, – naudas vardija ekspertas ir priduria, jog tokios pakuotės, surinktos atskirai, gali būti ir perdirbtos, o patekusios į aplinką greitai suyra biologinio skaidumo sąlygose. – Jos galėtų būti gaminamos ir panaudojant bambuko plaušus ar cukranendres, tačiau svarbu yra atrasti išteklius „čia ir dabar“, minimizuojant transporto kaštus.“
Dar vienas pavyzdys – popieriaus bioskaidumo savybių didinimas, naudojant organinius priedus: „Kasdien alaus pramonė Lietuvoje sugeneruoja šimtus kilogramų mielių atliekų, kurias maišant į popieriaus plaušieną ar panaudojus kaip barjerą gaminant popierių, jį būtų galima pradėti kompostuoti su maistu.“
Dar viena mokslo kryptis yra inovatyvūs pakavimo procesai, kurie įgyvendinami bendradarbiaujant su pramonės įmonėmis, kuriančiomis pakavimo technologijas.
Pakuotės perdirbimas be realizacijos – pasmerktas žlugti
Kad mokslo, verslo bei valdžios bendradarbiavimas yra reikalingas, siekiant novatoriškai valdyti atliekų tvarkymo sistemą, palaikant šalies verslo konkurencinį pranašumą, sutinka ir „Žaliojo taško“ direktorius Kęstutis Pocius. Jis teigia, kad pasaulyje sėkmingai taikomas pramonės simbiozės pavyzdys – tvarus sprendimas, norint įgyvendinti žiedinės ekonomikos principus bei sumažinti tiek gamintojų, tiek ir vartotojų kaštus.
„Pramonės simbiozė kelią skinasi ir Lietuvoje, o verslo lyderiai jau sėkmingai ją taiko savo veikloje. Vieno gamintojo atliekos gali tapti puikia žaliava kitam, ypatingai, jei ši simbiozė vyksta šalies viduje ir nereikalauja per visą pasaulį vežtis medžiagų. Kitaip tariant, kurdami inovacijas su mokslu, kaip atliekas paversti žaliava, bendradarbiaudami, o ne konkuruodami šalies viduje, galime taupyti resursus ir džiaugtis ne tik tvaresnėmis pakuotėmis, sumažėjusiu atliekų kiekiu, bet ir mažesniu energijos sunaudojimu, kuris šių dienų kontekste itin svarbus“, – pažymi K. Pocius.
Anot jo, pirminių žaliavų šaltiniai yra senstantys ir jiems būtinos alternatyvos, tokios kaip surinktos pakuočių atliekos, panaudojamos pakartotinai, o perdirbtas žaliavas panaudoti pakuočių gamybai įpareigoja ir griežtėjantys įstatymai.
Taip pat, dar vienas svarbus aspektas, į kurį dėmesį atkreipia K. Pocius, – perdirbtų atliekų realizacija.
„Pavyzdžiui, pakuočių atliekų tvarkytojai surenka plastikines pakuotes, paruošia, perdirba atliekas ir pagamina granules, tinkamas panaudoti pakartotinai, tačiau svarbu ne tik jas perdirbti, bet ir realizuoti, kad jos sugrįžtų į žiedinės ekonomikos ciklą. Jei antrinės žaliavos nebus naudojamos – perdirbimas yra pasmerktas žlugimui“, – pastebi K. Pocius ir priduria, jog dėl šios priežasties, turime bendradarbiauti, kurti inovacijas, ieškoti sprendimų, kaip kurti tvarias pakuotes, kad šios, pagamintos iš antrinių žaliavų, būtų ne tik prieinamos gamintojams geresnėmis sąlygomis, bet ir vėliau būtų kuo paprasčiau realizuojamos.