2022 m. Europos Komisija pasiūlė naujas visoje ES galiojančių pakuočių taisykles. Jose pateikiami pasiūlymai tobulinti pakuočių dizainą, pavyzdžiui, aiškiu ženklinimu, siekiant skatinti pakartotinį naudojimą ir perdirbimą. Taip pat raginama rinktis biologiškai skaidžius ir kompostuojamus plastikus. Tačiau plastiko perdirbimą stabdo nepakankama perdirbto produkto kokybė ir gana aukšta kaina lyginant su pirmine žaliava. Didelė plastiko žaliavos įvairovė taip pat apsunkina perdirbimo procesą.
Perdirbama tik trečdalis atliekų
Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto profesorė dr. Ramunė Rutkaitė sako, kad kasmet vien tik europiečiai išmeta virš 25 mln. tonų plastiko atliekų, tačiau tik mažiau nei trečdalis jų yra perdirbama. Taip pat dalis atliekų eksportuojama perdirbti į trečiąsias šalis. Likusios plastiko atliekos sudeginamos, atsiduria sąvartynuose arba iš viso nesurenkamos ir patenka į aplinką, įskaitant paplūdimius, miškus, upes ir jūras. Europoje plastiko atliekos dažniausiai naudojamos energijai išgauti. Antras pagal populiarumą yra jų šalinimas sąvartynuose.
Pasak jos, teoriškai, gamtoje atsidūrusį ir nesuirusį plastiką būtų įmanoma surinkti, tačiau to kaina būtų labai didelė. Daug svarbiau yra gerinti plastiko atliekų surinkimą ir rūšiavimą visose pasaulio šalyse, mažinti vienkartinių plastiko gaminių vartojimą, naudoti plastiko produktus pakartotinai, o svarbiausia – ugdyti vartotojų sąmoningumą, nes kasdienis elgesys didele dalimi ir lemia tiek plastiko gaminių vartojimo, tiek plastiko atliekų surinkimo mastą. Skaičiuojama, kad dėl trumpo gyvavimo laikotarpio plastikinė pakuotė praranda 95 proc. savo vertės.
Perdirbimui naudojamos inovatyvios technologijos
Kaip ir Europoje, Lietuvoje plastiko atliekos dažniausiai yra deginamos ir naudojamos energijai išgauti. Tačiau dalis komercinėje veikloje ar buityje susidarančių ir kokybinius reikalavimus atitinkančių plastiko atliekų yra tinkamos perdirbimui ir gali būti panaudotos pakartotinai. Sėkmingai yra perdirbamos poliolefinų bei PET atliekos. KTU atstovė pastebėjo, kad Lietuvoje veikianti PET butelių surinkimo ir perdirbimo sistema yra viena sėkmingiausių Europoje.
Nors plastiko greitai sunaikinti ar surinkti iš gamtos praktiškai neįmanoma, Lietuvoje veikiančios įmonės taiko ir itin inovatyvius plastiko perdirbimo būdus. „Neste“ cheminio perdirbimo departamento viceprezidentas Heikki Färkkilä pasakojo, kad šiuo metu vienas populiariausių plastiko perdirbimo būdų – mechaninis (jo metu plastiko atliekos perdirbamos į antrines žaliavas ar produktus, reikšmingai nekeičiant cheminės struktūros). Tačiau efektyviai panaikinti plastiko atliekų problemą neužtenka vieno sprendimo. Šiuo metu Europoje perdirbti surenkama tik trečdalis po vartojimo likusių plastiko atliekų, o realiai perdirbama dar mažiau. Europos keliamas tikslas dėl plastikinių pakuočių perdirbimo yra išties ambicingas – iki 2025 m. perdirbti 50 proc., o iki 2030 m. – 55 proc. pakuočių. Tad akivaizdu, kad vien mechaninio perdirbimo šiam tikslui nepakaks.
„Cheminis plastiko atliekų perdirbimas pramoniniu mastu yra dar vienas sprendimas, kuris šiuo metu dar nėra pakankamai išnaudojamas. Būtent į jį šiuo metu labiausiai orientuojasi „Neste“. Minėtos cheminio perdirbimo technologijos yra depolimerizacijos, solvolizės tipo, kurios tinkamos atskiroms monomerinėms medžiagoms išgauti. Pavyzdžiui, EET simbolis ant plastikinių butelių naudojamas daugelyje pasaulio vietų.
Dujofikavimas, suskystinimas – tai technologijos, labiau pritaikytos mišrioms plastikinėms medžiagoms perdirbti ir jas vėl paversti žaliavomis naujam plastikui gaminti. Būtent pastarajai – suskystinimo technologijai, kurią taikant sunkiai perdirbamos plastikinės medžiagos paverčiamos tarpinėmis medžiagomis alyvos pagrindu – šiuo metu skiriame didžiausią dėmesį“, – apie taikomą technologiją pasakojo H. Färkkilä.
Cheminio perdirbimo technologijomis galima perdirbti didesnį kiekį plastiko atliekų, kurios dabar laikomos netinkamomis mechaniškai perdirbti, todėl yra deginamos ar paliekamos sąvartynuose. Vėliau šios medžiagos apdirbamos naftos perdirbimo gamyklose, kad jas būtų galima pasiūlyti pramonei kaip sprendimą – žaliavą, kurią galima naudoti pakaitomis su iškastinės naftos pagrindu pagamintomis medžiagomis.
H. Färkkilä paaiškino, kad esminis šio perdirbimo privalumas yra tas, jog žaliava išgaunama naudojant perdirbtas, anksčiau naudotas žaliavas. Tai reiškia, kad chemiškai perdirbtas plastikas gali būti vėl naudojamas: iš maisto pramonės – vėl maisto pramonėje, iš medicinos – vėl medicinos pramonėje ir panašiai, nes iš esmės išsaugo savo pirmines savybes. Be to, atsinaujinančių žaliavų naudojimas gamyboje prisideda prie spartesnio perėjimo prie žiedinės plastikų bioekonomikos.
Atsisakyti plastiko beveik neįmanoma
Turbūt daugeliui teko matyti liūdnus plakatus su plastiko maišeliais užspringusiais jūros gyvūnais ar į pakuotes įsipainiojusiais paukščiais, tad kyla klausimas, ar plastiko, kaip medžiagos, nebūtų įmanoma apskritai atsisakyti? O galbūt jau yra būdas panaudotą plastiką sunaikinti negrįžtamai, kad jis jokiais keliais nepatektų į gamtą? Pašnekovai aiškina, kad ne viskas – taip paprasta.
Anot R. Rutkaitės, šiuolaikinėje visuomenėje nebenaudoti plastiko būtų tiesiog neįmanoma. Todėl dabar svarbiausia, kad tiek vartotojai, tiek gamintojai, elgtųsi sąmoningai ir būtų skatinamas ne besaikis vartojimas ir vienkartinių produktų gamyba, o gaminiams būtų naudojami tokie plastikai, kuriuos galima efektyviai surinkti, lengviau išrūšiuoti, išvalyti ir efektyviai perdirbti.
„Mokslininkai kuria ir jau yra sukūrę įvairius bioskaidžius plastikus, kurie, pvz. suyra kompostuojant namuose ar pramoniniame komposte. Taip pat jie tyrinėja, kaip galima būtų suardyti įprastus sintetinius plastikus. Tačiau reikia suprasti, kad šiems procesams yra svarbi kontrolė ir, idealiu atveju, vieningas reglamentavimas, vienodos atliekų surinkimo ir perdirbimo sistemos galbūt net pasauliniu mastu“, – sakė KTU atstovė.
H. Färkkilä pridūrė, kad kiekvienais metais visame pasaulyje pagaminama apie 370 mln. tonų plastiko. Prognozuojama, kad iki 2050 m. plastiko paklausa didės trigubai ir pasieks daugiau nei milijardą tonų per metus:
„Tokią tendenciją lemia universalios plastiko savybės ir naudojimas įvairiose srityse. Deja, šiandieninės plastiko vertės grandinės susiduria su dviem problemomis: daugiau nei 90 proc. plastikų yra pagaminti iš iškastinių išteklių ir tik 9 proc. plastiko atliekų yra iš tiesų perdirbamos“.