Saugu dėvėti net apatinius, tačiau įspėja: ryškių spalvų reikėtų pasisaugoti
Kai kurios lyderiaujančios tarptautinės kompanijos vis garsiau kalba apie bendradarbiavimą su aplinkos apsaugos organizacijomis ir gamybos procese naudojamą plastiką, surinktą vandenynuose. Be to, vis dažniau audiniuose galima sutikti plastiką, perdirbtą iš mums gerai pažįstamų PET butelių.
Gali atrodyti neįtikėtina, kaip plastiko butelis gali tapti rūbu, tačiau technologija ne tokia ir sudėtinga. Tekstilės pramonėje plastiko perdirbimui gali būti taikomas cheminis arba mechaninis perdirbimas – pastarasis naudojamas dažniau, nes yra pigesnis. Jo metu audinys ar plastikinis butelis išlydomas atgal į skystį, kuris tampa bazine medžiaga polietileno tereftalatu (PET). Išlydytas plastikas dar kartą pereina kaitinimą ir tampa plonais siūlais, kurie susmulkinami į granules – jos ir yra būsimo audinio verpalų žaliava.
„Northway“ šeimos gydytoja Vida Uzelienė supranta, jog vis dažniau sutinkami audiniai iš perdirbto plastiko dažnam kelia smalsumą, ar galutiniame drabužyje nėra kenksmingų cheminių medžiagų.
Pasidomėjus, tampa aišku, kad gamybos procesas yra sertifikuojamas daugelyje grandžių, užtikrinančių gaminio saugumą. Pavyzdžiui, dažniausiai etiketėse sutinkamas „Oeko-Tex STANDARD 100“ sertifikatas užtikrina, kad galutiniame gaminyje, nuo siūlų iki sagų, nėra kenksmingų medžiagų, todėl gaminys yra nekenksmingas žmonių sveikatai.
„Jei visi gaminio žaliavos kontrolės veiksmai buvo atlikti tinkamai, ar saugu nešioti galutinį perdirbto plastiko gaminį? Taip, saugu dėvėti drabužius, net apatinius, pagamintus iš plastikinių vandens butelių. Bet svarbiausia yra tai, kad nors pats PET yra saugus nešioti, tačiau galutinis produktas priklauso nuo to, kaip gaminys pagamintas. Galima naudoti gryną plastiką ir gaminti verpalus be priemaišų, tačiau galima jį ir dažyti. Toks pat procesas taikomas ir perdirbtam plastikui. Pati cheminė medžiaga yra tokia pat, tačiau tai, ar gaminyje nėra kenksmingų medžiagų, vartotojas turėtų ieškoti sertifikavimo vertinimo, kuris turi atsispindėti gaminio etiketėje“, – aiškina V. Uzelienė.
Anot jos, gaminio toksiškumui įtakos gali turėti tai, kas pridedama prie pagrindinės medžiagos – pavyzdžiui, dažai, apdailai naudojamos cheminės medžiagos, antimikrobinės dangos, vandenį atstumiančios apdailos medžiagos ir minkštikliai. Taigi, ryškios spalvos, taip traukiančios mūsų akis, turėtų būti ne pirmas pasirinkimo požymis.
Neskaitydami etikečių, rizikuoja nešioti kenksmingus audinius
Nors pakartotinis plastiko panaudojimas tekstilėje atrodo kaip sveikintinas žingsnis ekologiškumo link, gydytoja atkreipia dėmesį ir į ne tokią smagią šio sprendimo pusę – ištirta, kad skalbimo metu nuo tokių audinių skiriasi plastiko mikrodalelės, kurios patenka į vandenis. V. Uzelienės teigimu, koks tolimesnis jų veikimas, galima tik spėti, tačiau jau dabar vandenynų žuvyse nustatomas užterštumas mikropluoštu. Vis dėlto, šią problemą skalbimo mašinų gamintojai sprendžia kurdami specialius filtrus plastikui surinkti.
Tiesa, perdirbto plastiko audiniai sertifikuoti kaip nekenksmingi žmogaus sveikatai, tačiau šeimos gydytoja teigia, kad minimalaus poveikio vis tiek galima tikėtis. Kaip minėta, perdirbant plastiką mechaniškai, gaunamas skystas lydinys, tampantis bazine medžiaga – polietileno tereftalatu. Atidžiau patyrinėjus šios medžiagos pavadinimą, šeimos gydytoja išskiria žodį „ftalatas“: tai – toksinė medžiaga, kuri, kaip rodo tyrimai, veikia mūsų endokrininę sistemą, vaisingumą, ir yra potencialus krūties vėžio sukėlėjas.
„Nors ftalatų naudojimas nėra uždraustas Europos Sąjungoje vadovaujantis tuo, kad tereftalatai nėra kenksmingi mūsų sveikatai, galime tik tikėtis, kad rūbuose esanti ši medžiaga į kūną per odą pateks minimaliai. Perkant gaminius iš perdirbto plastiko, patarčiau rinktis be antimikrobinių, dėmes, kvapą naikinančių medžiagų. Tai yra papildomos medžiagos, kurios gali neigiamai paveikti odą, ją dirginti, o jas dėvint ilgesnį laiką – kauptis organizme“, – įspėja gydytoja.
Pasak jos, vienkartiniuose PET vandens buteliuose (tokiuose, kurie perdirbami į poliesterį) gali būti randama sunkiųjų metalų ir stibio, kuris kaupiasi skydliaukėje, kepenyse, blužnyje, kasoje. Daugiausia plastiko pagaminama Kinijoje – ten stibio randama net geriamojo vandens buteliuose. Tačiau stibio pakankamai gausu ir polikarbonatiniuose buteliuose, kaip, pavyzdžiui, daugkartinio naudojimo spaudžiamuose sportiniuose buteliukuose.
„Stibis ir jo junginiai reaguoja su sieros molekulę turinčiomis junginių grupėmis, inaktyvuoja kai kuriuos fermentus, slopina kai kurias angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaitos reakcijas, kvėpavimą. Taigi, ilgainiui tai gali turėti įtakos minėtų organų būklei“, – pastebi V. Uzelienė.
Natūraliems audiniams pramonėje taip pat galioja tos pačios žaliavos kokybės sertifikavimo sistemos. Vis dėlto, natūralūs audiniai, tokie kaip medvilnė ir vilna, taip pat yra apdorojami cheminėmis medžiagomis, dažomi, balinami formaldehidu. V. Uzelienė pastebi, kad toksinis tokių priedų poveikis organizmui taip pat tikėtinas, todėl vis labiau populiarėja natūralių audinių dažymas augalais, jų ištraukomis.
„Tenka pripažinti, kad perdirbto plastiko žaliava yra nepalyginamai pigesnė nei natūralios kilmės – todėl jos populiarumas toks didelis. Audiniai iš perdirbto plastiko, jei kokybiškai pagaminti, tikrai yra malonūs kūnui, ir dažnai net sunku atskirti jų prigimtį pagal kūno pojūčius. Taigi, rinkdamiesi bet kokį rūbą, natūralaus audinio ar perdirbto plastiko audinį, turime būti budrūs ir skaityti etiketėse nurodytą informaciją apie audinio kokybę“, – pataria V. Uzelienė.
Nėra pakankamai duomenų, kad perdirbto plastiko audiniai veiktų neigiamai
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų dermatovenerologijos centro gydytoja Augė Lesinskaitė taip pat pastebi, kad Lietuvos rinkoje jau atsiranda prekybininkų, siūlančių rūbus iš perdirbto plastiko audinių. Anot jos, tokie audiniai nesiskiria nuo natūraliai susintetinto poliesterio pluošto, tačiau yra gaminami iš plastiko, kuris jau buvo panaudotas, ir perdirbtas.
„Žmogaus odos ir viso kūno reakcijoms į perdirbto plastiko audinius nustatyti atlikta studijų, kuriose buvo matuojami hormoniniai pokyčiai ir poveikis endokrininei sistemai. Tačiau mokslininkai priėjo išvados, jog šiandien nėra pakankamai duomenų, kad perdirbto plastiko audiniai organizmą paveiktų sistemiškai neigiamai“, – sako odos ligų gydytoja.
Vis dėlto, ji atkreipia dėmesį į tai, kad audinio iš perdirbto plastiko technologija yra dar nauja, todėl plačios apimties studijų kol kas atlikta mažai. A. Lesinskaitė įsitikinusi, jog augant susirūpinimui ekologija ši sritis sulauks daugiau dėmesio ir detalesnių tyrinėjimų.
„Kalbant apie odą, kaip žinia, ją gali paveikti įvairūs audiniai, tačiau tai aktualiau kalbant apie odos ligas. Tarkime, jei žmogus turi kažkokią lėtinę odos ligą, kai jo oda būna jautri, pleiskanojanti, skausminga, išberta, tai ją sudirginti gali net ir įprastas audinys, nebūtinai perdirbto plastiko. Dėl mažesnio neigiamo poveikio, tokiais atvejais rekomenduojama dėvėti rūbus iš natūralaus pluošto audinių – medvilnės, lino“, – teigia A. Lesinskaitė.
„Kol kas nėra pateikta įrodymų, kad perdirbto plastiko audiniai galėtų neigiamai paveikti odos būklę. Šie audiniai neturėtų jos dirginti, tačiau turint omenyje, kad kiekvienas žmogus gali reaguoti individualiai, tų reakcijų gali pasitaikyti. Dėl to atsiranda spėliojimų, kad galbūt per perdirbto plastiko audinio pluoštą oda nekvėpuoja taip laisvai ir dėl to gausiau prakaituoja, tačiau tai nėra moksliškai įrodyta. Ateityje šie tyrimai turėtų būti išplėtoti labiau“, – pažymi gydytoja.
Mintis nešioti perdirbtą plastiką daug ką gali išgąsdinti: reikia daugiau tyrimų
Paklausta, kokie audiniai šiandien žmogaus sveikatai yra palankiausi, A. Lesinskaitė išskiria natūralaus pluošto audinius – medvilnę, liną, šilką. Tačiau visuomet reikia atsižvelgti, kokiam tikslui audiniai yra naudojami – nuo to priklausys, kaip juose jaučiamės.
Odos ligų gydytoja tiki, kad ateityje rūbai iš perdirbto plastiko žmonių spintose gali atsirasti dažniau, tačiau šiandien ji mato poreikį daugiau kalbėtis apie šią naujovę ir atlikti išsamesnius tyrimus, kurie pagrįstų, kad perdirbto plastiko audiniai draugiški ne tik aplinkai, bet ir žmogui.
„Tai, kad šiandien audiniai gali būti gaminami iš perdirbto plastiko, daug kam dar gali pasirodyti negirdėta, nauja, galbūt net kažkiek keista. Kita problema – tokių rūbų prieinamumas, nes Lietuvoje dar neturime didelio jų pasirinkimo. Daugiau pavyzdžių galime sutikti užsienyje, bet tokie audiniai yra pakankamai brangūs dėl savo technologijos, riboto prieinamumo ir, galimai, susidomėjimo. Juk yra žmonių, kuriuos gąsdina mintis nešioti perdirbtą plastiką. Idėja turi potencialo, tačiau jai dar reikia laiko ir daugiau tyrimų“, – teigia A. Lesisnkaitė.