Randama Baltijos jūroje ir Lietuvos upėse
Baltijos jūros regione atlikus tyrimą nustatyta, kad kasmet į nuotekų valymo įrenginius iš namų ūkių atkeliauja apie 130 tonų asmens higienos priemonėse esančio mikroplastiko. Dėl nepakankamai efektyvių nuotekų valymo įrenginių filtrų net iki 40 tonų mikroplastiko patenka į Baltijos jūrą.
Upių ir jų pakrančių švarinimo akcijos „River Cleanup Lietuva“ įkvėptas Fizinių ir technologijos mokslų centras prieš keletą metų ištyrė trijų Lietuvos upių – Neries, Vilnelės ir Žalesos – vandens mėginius. Paaiškėjo, kad visose upėse yra mikroplastiko. Didžiausia tarša užfiksuota Vilnelėje. Mažiausiai plastiko buvo aptikta toliau nuo sostinės tekančiame Žalesos upelyje. Tyrėjų teigimu, gauti rezultatai panašūs į Šiaurės Europos upių vandens tyrimų rezultatus.
Pagrindiniai mikroplastiko šaltiniai yra plastiko gaminiai, tekstilės audiniai, skalbimo priemonės, asmens higienos ir kosmetikos priemonės, įvairios plastiko dangos, kelio danga, automobilių padangos, medicinos priemonės.
Ši medžiaga niekur nedingsta
Mikroplastikas – tai smulkios, mažesnės nei 5 mm dydžio, plastiko dalelės. Visa tai, ką mes išmetame į aplinką, po truputį yra. Taip pat ir plastikas. Tačiau problema ta, kad jis nesuyra iki galo, tik tampa mikroplastiku. O šis yra toliau ir virsta nanoplastiku. Jungtinių Tautų teigimu, vien Pasauliniame vandenyne mikroplastiko dalelių gali būti 51 trilijonas, arba 500 kartų daugiau nei žvaigždžių mūsų galaktikoje. Galima sakyti, kad jau nebėra tokios Žemės vietos, aplinkos, telkinio, organizmo, taip pat ir žmonių, kuriuose nerastume šios medžiagos.
Viena iš projekto „Po bangom“ kūrėjų, jūrų biologė Laura Stukonytė atkreipia dėmesį, kad mikroplastikas mūsų planetoje neegzistavo iki tol, kol žmogus išrado plastiką – patogią, naudingą, bet iki galo beveik nesunaikinamą medžiagą.
„Ši mūsų išrasta medžiaga niekur nedingsta, skirtingai nei, pavyzdžiui, popierius. Popierius yra organinė medžiaga ir gali būti visiškai suskaidyta mikroorganizmų. Plastikas tegali keisti savo fizinę formą – išsilydyti, įgauti butelio ar kitą formą. Taip pat, veikiant aplinkos veiksniams, pavyzdžiui, šilumai ir saulės šviesai, gali skilti į vis mažesnes, tačiau iš esmės niekur nedingstančias daleles. Šios dalelės šiandienėje mūsų planetoje yra paplitusios be galo plačiai. Mokslininkai mikroplastiko aptinka tiek tamsiausiose vandenyno gelmėse, tiek Arkties ir Antarkties sniege, tiek vaisiuose ir daržovėse, mineraliniame vandenyje bei įvairiausių gyvūnų ir net žmonių organizmuose. Atrodo, kad su juo nesusidurti jau nebeįmanoma“, – teigia L. Stukonytė.
Gaminamas ir specialiai
Pagal tai, iš kur atsiranda, mikroplastikas yra skirstomas į pirminį ir antrinį. Kaip aiškina L. Stukonytė, pirminis mikroplastikas – tai tos dalelės, kurios į aplinką patenka jau turėdamos mikroplastiko pavidalą. Dažnai jos netgi yra specialiai sukurtos mums naudoti, pavyzdžiui, kosmetikos pramonės. Tokių mikroplastiko žirnelių dedama į kai kuriuos kūno šveitiklius, kad atliktų šveitimo funkciją, taip pat dantų pastas. Vartojimo prekėse mikroplastiko dalelės daugiausia yra abrazyvinės paskirties, tačiau jos gali atlikti ir kitas funkcijas, pavyzdžiui, padėti užtikrinti tam tikrą produkto tirštumą, išvaizdą ir stabilumą. Jos net naudojamos kaip blizgučiai, taip pat gaminant makiažo priemones. Skaičiuojama, kad vien Europos Sąjungoje kasmet produktuose sąmoningai panaudojama apie 145 tūkst. tonų mikroplastiko.
„Nesunku suprasti, kad toks mikroplastikas labai lengvai su vandeniu keliauja iš mūsų namų į nuotekų valymo sistemas. Deja, ten nėra visiškai surenkamas, nes šios dalelės dažnai būna itin mažos“, – pabrėžia pašnekovė.
Daug pirminio mikroplastiko pasklinda dėvintis tokiems produktams kaip padangos, dažai. Prie pirminio mikroplastiko priskiriami ir nuo sintetinių drabužių atsiskyrę plaušai.
Antrinis mikroplastikas susidaro aplinkoje yrant plastiko atliekoms, pavyzdžiui, maišeliams, buteliams ar žvejybos tinklams. Daug antrinio mikroplastiko susiformuoja iš šiukšlių, esančių sąvartynuose bei Pasauliniame vandenyne.
Oru, žeme, vandeniu
L. Stukonytės teigimu, problema ta, kad šios dalelės yra labai mažos, tad jų visiškai sugaudyti ir suvaldyti kol kas neįmanoma.
„Yrančios plastiko atliekos lengvai skleidžia mikroplastiko daleles aplink. Jeigu tos šiukšlės – kur nors ant žemės ar po žeme, atskilusios mažytės plastiko dalelės lengvai patenka į dirvožemį. Mažas dydis leidžia mikroplastikui būti pernešamam vėjo, tad jo randama netgi pačiame ore. Šitaip mikroplastikas gali nukeliauti didelius atstumus ir patekti į kritulių sudėtį. Tai paaiškina, kaip šių dalelių atsiranda sniege net tokiose atokiose vietose kaip Antarktida ar aplink Everesto viršūnę – aukščiausią Žemės tašką“, – pasakoja pašnekovė.
Pasak jūrų biologės, vandenyne, kur šiukšles stipriai veikia bangos ir saulės šviesa, irimo procesas vyksta dar greičiau, o susidaręs mikroplastikas vandeniui judant pasklinda dar lengviau. Tarptautinių varžybų „The Ocean Race Europe“ metu buriuotojai, taip pat ir lietuvių „Ambersail 2“ komanda, ėmė vandens mėginius iš Baltijos, Šiaurės ir Viduržemio jūrų bei rytinės Atlanto vandenyno pakrantės. L. Stukonytė atkreipia dėmesį, kad anksčiau ypač trūko duomenų apie Baltijos jūrą, o labiausiai užteršta mikroplastiku buvo laikoma Viduržemio jūra. Naujausi Baltijos jūros vandens mėginiai parodė, kad padėtis čia yra blogesnė nei kitose Europos jūrose.
Ir valgome, ir geriame
Mes ne tik tepame mikroplastiką ant kūno, valomės su juo dantis – jo dalelių randama ir mūsų maisto produktuose bei gėrimuose, pavyzdžiui, meduje, žuvyse. Tiriant žuvis, mikroplastiko dalelių rasta jų žiaunose, raumenyse, virškinamajame trakte, ypač daug dalelių – dugninėse žuvyse. Manoma, kad nuolat vartodamas jūrų gėrybes žmogus per metus gauna apie 11 tūkst. plastiko dalelių. Į žuvų organizmus pakliuvęs mikroplastikas kaupiasi riebaliniame audinyje ir pritraukia kitus teršalus, tokius kaip pesticidai ar sunkieji metalai.
Kaip teigia L. Stukonytė, mikroplastiką mes neretai netgi geriame, pavyzdžiui, gerdami iš plastikinių buteliukų. Vieno tarptautinio tyrimo metu mokslininkai tyrė įvairių gamintojų buteliukuose parduodamą vandenį. Tyrimas buvo atliekamas devyniose šalyse. Iš viso buvo ištirti 259 buteliukai vandens, net 93 proc. buteliukų vandenyje rasta mikroplastiko.
Europos Parlamentas jau kurį laiką ragina uždrausti naudoti mikroplastiką kosmetikos gaminiuose, asmens higienos priemonėse, skalbikliuose ir valikliuose. Taip pat siekiama griežtinti tokių produktų kaip tekstilės gaminiai, dažai, padangos ar cigarečių filtrai gamybos reikalavimus, kad būtų sumažintas mikroplastiko išsiskyrimas į aplinką. Kai kurie higienos priemonių gamintojai be jokių nurodymų rašo ant pakuočių, kad jų produkcija – be mikroplastiko. Tačiau jeigu jo ir yra, dažnas žmogus sunkiai tai supranta, mat mikroplastikas slepiasi po daugybe įvairių pavadinimų, pavyzdžiui, acrylates copolymer, polyethylene, polypropylene, polyimide, ethylene-vinyl acetate.
Bauginantys tyrimų duomenys
Pasak L. Stukonytės, dalis mikroplastiko pasišalina iš organizmo su išmatomis. Tačiau ypač mažos plastiko dalelės, vadinamos nanoplastiku, gali prasiskverbti į organizmo audinius ir pasiekti netgi kūdikį nešiojančios moters placentą. Neseniai vykdyto tyrimo metu grupė mokslininkų iš Italijos plastiko dalelių aptiko visose placentos dalyse. Tai yra pirmasis tokio tipo tyrimas, atskleidęs, jog plastikas pasiekia net placentą. Siekiant atkreipti dėmesį į galimą žalą dar tik besiformuojančiai gyvybei, tyrimo pavadinime pirmą kartą nuskambėjo naujadaras „plasticenta“. Įvairūs tyrimai rodo, kad mikroplastiko aptinkama ir naujagimių išmatose.
Pašnekovė pripažįsta, kad visa tai skamba išties baugiai, tačiau apie mikroplastiko poveikį žmogaus sveikatai kol kas žinoma mažai.
„Ši problema išaiškinta palyginti neseniai. Be to, tirti ilgalaikį mikroplastiko poveikį organizmui – sudėtinga. Tyrimus sunkina ir tai, kad mikroplastiko yra įvairių rūšių, taip pat skirtingų dydžių ir jis gali veikti skirtingai. Atrodo, kad staigaus neigiamo poveikio žmogui mikroplastikas neturi – juk jo yra bene kiekviename iš mūsų ir dėl to staiga nemirštame. Didesnės jo dalelės paprastai turėtų pasišalinti su išmatomis, nors dar nėra gerai žinoma, kaip greitai tai įvyksta. Tačiau nemažai tyrimų rodo, kad dalelės, kurios yra itin mažo dydžio ir geba prasiskverbti į audinius, ilgainiui organizme gali sukelti uždegimą. Juk mums tai yra svetimkūnis. Su gyvūnais atlikti tyrimai taip pat byloja, kad tam tikri chemikalai, kurie yra mikroplastiko sudėtyje ar kuriuos prie savo paviršiaus pritraukia vandenyje esantis mikroplastikas, gali pakenkti gyvūnų reprodukcijai“, – jau turimus duomenis apžvelgia L. Stukonytė.
Vien perdirbti nepakanka
Tik apie 9 proc. plastiko yra perdirbama. Jeigu pavyktų perdirbti 100 proc. plastiko, ar neturėtume problemų ir dėl mikroplastiko?
Specialistės teigimu, nors mikroplastiko kiekis aplinkoje tokiu atveju sumažėtų, visiškai išvengti jo patekimo į aplinką nepavyktų.
„Tuomet išvengtume tik antrinio mikroplastiko susidarymo. Tačiau nemažai mūsų kasdien naudojamų dalykų nuolat skleidžia pirminio mikroplastiko daleles į aplinką, pavyzdžiui, jau minėti sintetiniai drabužiai. Nuo jų skalbimo metu atsiskyrę plaušai yra ne kas kita, o mikroplastiko dalelės, su nuotekomis patenkančios į aplinką“, – pabrėžia L. Stukonytė.
Pasak pašnekovės, mikroplastiko gausėjimą būtų galima stabdyti visų pirma mažinant plastiko naudojimą, t. y. keičiant plastiką kitomis medžiagomis. Taip pat reikia tobulinti nuotekų filtravimo sistemas, kad kuo mažiau mikroplastiko dalelių pasiektų mūsų vandenis. Svarbi problemos sprendimo dalis yra ir rūšiavimas: būtina užtikrinti, kad kuo mažiau atliekų, kurios vėliau virsta mikroplastiku, patektų į aplinką.
„Kiekvienas iš mūsų galime stengtis sumažinti savo sukuriamo mikroplastiko kiekį – rinktis mažiau sintetinių drabužių, nenaudoti priemonių su mikroplastiko žirneliais. Tačiau politinė valia būtų pajėgi lemti daug reikšmingesnius rezultatus. Kitas svarbus dalykas – investicijos į mokslinius tyrimus, kuriais siekiama ne tik geriau suprasti mikroplastiko poveikį, bet ir ieškoti būdų spręsti šią problemą“, – dėsto L. Stukonytė.
Nelieka abejingi
Ar paprasti žmonės atkreipia dėmesį į mikroplastiko problemą? Pašnekovė tvirtina pastebinti, kad žodis „mikroplastikas“ pastaruoju metu dažniau vartojamas Lietuvos žiniasklaidoje.
„Vis dėlto atkreipti dėmesį į šią problemą gali būti sudėtinga, nes ji yra nematoma tikrąja to žodžio reikšme: daugybės mikroplastiko dalelių neįmanoma pamatyti plika akimi, be to, ir aiškiai pastebimo, greito poveikio organizmui jos neturi. Nors ir nelengva, šviesti žmones aplinkosaugos klausimais – labai svarbu. Tie, kas sužino apie mikroplastiko keliamas problemas, pamato eksperimentus, nelieka abejingi“, – teigia specialistė.
Organizacija „Po bangom“ jau kurį laiką siekia visuomenę supažindinti ne tik su Pasauliniu vandenynu, bet ir su jo problemomis. Be abejo, mikroplastikas – viena iš jų. Dėl to L. Stukonytė mielai atsiliepė į kvietimą papasakoti apie šią medžiagą. Daugiau sužinoti galima ir „LRT Plius“ laidoje „Mokslo sriuba“, kur „Po bangom“ kuria savo rubriką, taip pat organizacijos interneto puslapyje www.pobangom.lt.
„Praėjusią vasarą keliavome į Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institutą ir kartu su mokslininku dr. Arūnu Balčiūnu filmavome, kaip mėginiuose ieškoma mikroplastiko. Vėliau su kolegėmis, tvarkydamos Klaipėdos pajūrio ruožą, pačios pabandėme sijokliais paieškoti įžiūrimų mikroplastiko dalelių smėlyje, kad parodytume jas žmonėms. Nors ir ne visuomet pavyksta, sijojant paprasčiausią pajūrio smėlį šių dalelių rasti tikrai įmanoma, ką jau kalbėti apie pajūryje besimėtančias šiukšles, kurios, jeigu nesurenkamos, ilgainiui virsta antriniu mikroplastiku. Džiaugiamės visomis iniciatyvomis, kuriomis siekiama atkreipti dėmesį į mikroplastiką ir kitas aplinkosaugos temas. Juk kai visuomenė turi pakankamai žinių apie esamas problemas, lengviau įkalbėti ir politikus imtis veiksmų“, – pabrėžia L. Stukonytė.