Reikia pakeisti 70 metų senumo urbanistinį planavimą
Guido Wolfas, nekilnojamojo turto vystytojų įmonės „Releven“ atstovas, atsakingas už tvarumą, sako, kad nors daugelis didžiųjų miestų ilgainiui apėmė daugybę mažesnių kaimų ir miestelių, kurių kiekvienas turi savo pocentrius, Vilnius yra stipriai centralizuotas miestas su radialine transporto sistema ir jam nėra lengva tapti „15 minučių“ miestu.
„Teritorijos, kuriose yra viskas, ko žmonėms reikia, – būstas, darbas, parduotuvės, darželiai, mokyklos, teatrai, medicininės įstaigos, bankai, šviežio maisto turgūs ir vietinės bibliotekos – leidžia gyventi kasdien nenaudojant automobilio: 15 minučių pėsčiomis ar pasivažinėjimo dviračiu išties padidina žmonių kasdienę gerovę. Tai padeda klestėti ir pačiai sostinei, skatina socialinį bendravimą – vietiniai bendrauja su kaimynais, kartu vedžioja šunis ar bendrauja jų vaikai“, – mano G. Wolfas.
Pašnekovas mini ir kitų šalių pavyzdžius: Paryžiaus meras bando sustabdyti kasdieninį masinį daugiau nei pusės gyventojų judėjimą mieste – apribojo automobilių eismą, kad sukurtų žaliąsias erdves ir dviračių takus. Dublinas, Milanas ir Lisabona įgyvendina panašias idėjas. G. Wolfo manymu, Vilniui reikia pakeisti 70 metų urbanistinį planavimą pagal sovietinį centralizuoto administravimo modelį centre ir „miegamuosius“ rajonus periferijoje.
„Daugiau nei pusės modernių prekybinių plotų užstatymas praktiškai prie vieno ilgo kelio tikrai nepadėjo. Nepadėjo ir suprantamas skubėjimas žemės ūkio paskirties žemėje statyti individualų būstą be vaikų darželių ir mokyklų“, – pastebi G. Wolfas.
Pašnekovas sako, kad naujai atrastos nuotolinio darbo formos išsprendžia dalį problemų – kasdienį eismą į darbą ir atgal. Dviračių infrastruktūra išsprendžia daugelį kitų. Bet tik tuo atveju, jei tai – ne siaura juosta judriame kelyje, o atskirti takai, izoliuoti nuo pavojingų sankryžų, kad savo vaikams galėtume leisti važiuoti vieniems. Tam reikalingas Vilniaus miesto savivaldybės pritarimas.
„Ką gali padaryti privatus sektorius? Statykite gyvenamąsias erdves aplink verslo centrus ir papildykite socialinę infrastruktūrą bei paslaugas. Belieka išspręsti eismo klausimą, kad rajone sumažėtų naudojamų automobilių. Taip pat svarbus patogus susisiekimas su likusia miesto dalimi“, – įsitikinęs G. Wolfas.
Apie tai, kas vyksta Vilniuje šiandien, kokie didžiausi iššūkiai ir kokie numatyti artimiausi darbai, kuriant darnų miestą, kalbamės su Vilniaus meru Remigijumi Šimašiumi.
Kaip manote, kada Vilnius realiai taps tuo miestu, kuriame kasdien nereikės automobilio, ir viskas, kad ir kur žmogus gyventų, būtų ranka pasiekiama?
Automobilis – reikalingas dalykas, tad nemanau, kad jo reikėtų visai atsisakyti, juolab kad automobilis veža ne tik mus, bet ir mums skirtus produktus. Tačiau reikia, kad miestas būtų patogus keliauti visaip. O jei automobiliu, tai kad jų reiktų mažiau, kad ir toliau liktume dalinimosi automobiliais čempionai ir kad ši paslauga būtų vis patogesnė.
Savo pavyzdžiu galėčiau paliudyti, kad jau šiandien Vilniuje viską galima pasiekti pėsčiomis, dviračiu, viešuoju transportu, dalinimosi automobiliais. Su patogiomis alternatyvomis, sunkiau, aišku, gyvenant priemiestyje ar užmiestyje.
Beje, kasdienio pasiekiamumo tema yra dar platesnė nei judėjimas. Ji apima miesto visavertį funkcionavimą kiekviename rajone – kad Šeškinės, Justiniškių, Santariškių ar bet kurio rajono gyventojai šalia rastų viską, ko reikia, – nuo vaikų darželių iki pramogų. Į tai daug investuojame.
Tad atsakant tiesiai į klausimą – tai pasiekiama jau dabar, ir vis didesniam skaičiui vilniečių. O kad būtų pasiekiama didžiajai daliai vilniečių, atkakliai dirbame. Sakyčiau, artimiausi penkeri metai yra esminio persilaužimo, kurį pradėjome, apogėjus, tad svarbu nepasukti atgal.
Kuris pasaulio miestas ar miestai, Jūsų manymu, galėtų būti puikūs pavyzdžiai mūsų sostinei ir kodėl?
Kalbant apie kitus įkvepiančius miestus, neturiu tokio vieno pavyzdžio, nes daugelis turi kažką, bet ne viską. Mane labai įkvepia Niujorko ir Londono atvirumas bei globalumas. Viena yra jaukaus mastelio ir labai patogi. Stokholmas derina karališką ambiciją su paprastumu, jaukumu ir švieselėmis žmonių languose. Amsterdamas, kai neperkrautas, labai traukiantis, nes nuo seno buvo puikaus planavimo ir struktūros pavyzdys. Kas antras nedidelis Prancūzijos miestelis jaukus ir įkvepia mielam gyvenimui kartu. Ką sakau kolegoms ir kuo pats labai tikiu, kad šiandien, tai yra kiekvieną dieną, konkuruojame su geriausiu pasaulyje miestu – Vilniumi, kuris buvo vakar.
Kokie yra artimiausių metų planai ir numatyti realūs darbai, kalbant apie tvaraus miesto kūrimą?
Prieš atsakydamas noriu pabrėžti ir sureikšminti – kiekvienas miesto gyvenimo aspektas ir pokytis turi būti vertinamas ne tik per patogumo, jaukumo, bet ir per tvarumo prizmę. Klimatas darosi kitoks. Mes šiandien savo veiksmais galime ir privalome padaryti, kad mūsų indėlis į neigiamą kaitą būtų kiek įmanoma mažesnis, o prie tos kaitos, kuri vyksta, miestas būtų prisitaikęs, kol dar ne per vėlu. Gal kas nors ir nepakankamai tai įvertina ar sureikšmina, bet itin didelis pasiekimas, kad Europos Komisija mus įtraukė į 100 miestų, kurie daugiausia dirba šioje srityje, sąrašą (https://vilnius.lt/lt/2022/04/28/vilnius-tarp-100-miestu-kurie-sieks-tapti-neutraliais-klimatui/).
Dabar, kalbant apie darnumą, kartelė yra dar aukščiau. Pabandysiu lakoniškai įvardinti pagrindines kryptis ir svarbiausius dabarties darbus.
Vilniaus žaluma – 100 tūkstančių medžių, 300 tūkstančių vijoklių ir 3 milijonai krūmų Vilniaus gatvėse ir kitose žmonių judėjimo bei buvimo arterijose.
Gatvės – ramaus eismo gatvių kūrimas, A juostų plėtra. Tiesą sakant, ir Šiaurinė gatvė bei Mykolo Lietuvio gatvė, nes jos ne tik bus įrengtos pagal darnumo principus, bet ir atvers galimybę ramesnėmis padaryti aplinkines gatveles didžiulėje tankiai gyvenamoje Vilniaus dalyje nuo centro į Ukmergės pusę bei aplink.
Darni urbanistika ir architektūra. Toliau diegiame mūsų paskelbtas 10 architektūros taisyklių ir gatvių standartą. Naujai sukurtame Paupyje matome to rezultatus. Tai galime turėti visur. Prie šios temos – ir pirmųjų aukštų gaivinimas skatinant juose steigtis smulkiuosius verslus, paslaugų sektorių. Tai padeda miestiečiams prisijaukinti savo gyvenamąją vietą, kuria jaukumą ir patogumą, sumažina neefektyvų judėjimą mieste.
Dalijimosi ekonomika – jau būdami dalinimosi ekonomikos lyderiai pasaulyje esame numatę praktiškų parkavimo ir kitokių pokyčių, kad dalinimosi automobiliai taptų dar geresne asmeninio automobilio alternatyva.
Elektrinis transportas – pradedame diegti masyvų įkrovimo tinklą daugiabučių rajonų gatvelėse.
Viešasis transportas – tęsiame atnaujinimą, jis įsigyjamas elektrinis, įrengiame dešimt papildomų A juostų ruožų, naujų viešojo transporto maršrutų.
Dviračiai – šiemet baigiamas arba beveik baigiamas magistralinių dviračių takų tinklas, takai susijungia ir daugeliui miestiečių yra pasiekiami. Beliks jį tobulinti, plėsti ir toliau užtikrinti saugų patekimą iki šio tinklo.
Pėsčiųjų infrastruktūra – keliasdešimt kilometrų naujų ar atnaujintų pėsčiųjų takų (vengiu juos vadinti šaligatviais, nes jie yra arba gatvės dalis, arba atskirti nuo gatvės ir visai su ja nesusiję).
Žiedinės ekonomikos plėtra – tolesnis rūšiavimo galimybių gerinimas, pirminės paskirties neatitinkančių pastatų konversija.
Energijos šildymui taupymas – investicijos į renovaciją bei daugiabučių šilumos mazgus, kurių nemažai dar nesutvarkytų. Be abejo, prie šildymo temos norėčiau sėkmės palinkėti „Ignitis“, kad jie pagaliau užbaigtų savo projektus, leisiančius atsisakyti masinio dujų naudojimo šildymui.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria savivaldybė, kurdama darnų miestą, ir kaip sekasi juos įveikti?
Visada didžiausias iššūkis yra mąstymo blokai galvose. Kartais patiems sunku persilaužti, kad tikrai galime geriau, kartais – kitiems. Pavyzdžiui, kokios diskusijos buvo pernai rudenį, kai medžių atsirado Konstitucijos prospekte? O kas šiandien išdrįstų pasakyti, kad jų nereikėjo dėl jaukumo ir kad apskritai šis rajonas netaptų tik šaltu, vakare mirštančiu biurų rajonu?
Šiemet panaši diskusija dėl tvaraus šienavimo – ten, kur žmonės gulinėja ant žolės, ją pjauname dar dažniau nei pernai, tačiau kitur gamtai ir žmogui taip reikalinga natūrali pieva ar naujai palei magistralines gatves išaugę medeliai bei krūmai tiesiog į neviltį varo dalį miestiečių, dažniau politikų. Taip pat ir mūsų 10 architektūros taisyklių – matau, kaip daliai jos kliūva, bet ne dėl to, kad žmonės prieš aiškumą ar tvarumą (yra dalis ir tokių), o grynai dėl nesupratimo.
Antras didžiausias iššūkis yra resursai, pirmiausia – pinigai. Neretai – ir žmonės, pavyzdžiui, kalbant apie viešojo transporto plėtrą, didžiausias kliuvinys šiandien yra vairuotojų trūkumas. Nors ir didiname atlyginimus, tačiau jų vis tiek trūksta.
Trečias iššūkis – reguliavimas ir teisinė aplinka. Čia tikrai daug niuansų, kuriuos reikia pakeisti. Paminėsiu tik porą labai konkrečių. Pavyzdžiui, tik prieš metus pavasarį pavyko įtikinti, kad eismo saugumui užtikrinti vietoje baisių metalinių atitvarų galėtume pasodinti gyvatvorių. O argi ne absurdas, kad medį nupjovus ar viduryje gatvės, ar viduryje miško, ar legaliai, ar nelegaliai, valstybė reikalauja sumokėti tiek pat? Inicijavau pokytį, daug kas priešinosi, bet tai gal jau bus pakeista ne tik miesto masteliu, bet ir Lietuvos. Panašių absurdų galėčiau išvardinti kelias dešimtis. Nacionalinė biurokratija ardoma per lėtai.
Kaip skatinate verslą kurtis rajonuose?
Stengiamės nenurodinėti verslui, kur kurtis. Kartais reikia decentralizacijos, siekiant, kad miestas būtų patogus vaikščioti ir visos paslaugos būtų pasiekiamos, o kartais reikia koncentracijos. Tačiau pats pagrindinis smulkiojo verslo skatinimo kurtis visuose miesto rajonuose veiksnys yra mano pradėta diegti atvirų pirmų aukštų politika. Bendrajame plane numatėme naujos statybos paskatą, kad būtų įėjimai tiesiai iš gatvės ir patalpos pritaikytos įvairiai veiklai. Tiek kalbant apie naują statybą, tiek pertvarkant senus rajonus tai diegiame ir per savo architektūros taisykles bei gatvių kodą.
Kiek patys vilniečiai gali prisidėti, kurdami tvarų miestą?
Miestą gali sukurti tik miestiečiai. Kviečiu domėtis tvarumo idėjomis, kad galėtumėte paprotinti tuos, kuriuos apžavi populistai, o jų ypač netrūks artėjant rinkimams. Prašau reikšti savo poziciją, patarti mums. Dar svarbiau – kviečiu apsiželdinti, kaip mes vadiname, „šeimininko metrą“ ties savo namu, savo kiemą, savo gatvę. Kviečiu atrasti miestą pėsčiomis ar dviračiu – sociologai yra ištyrę, kad taip judantys žmonės jaučiasi laimingiausi. Verta išbandyti viešąjį transportą – gal jis jums tiks. Žinau, kad daug kas nustemba supratę, jog jis geresnis, nei galvojo. Ne pro šalį kiekvienam apsvarstyti, gal verta parduoti automobilį (bent jau antrą šeimoje) ir prireikus naudotis dalinimosi paslauga.
Labiausiai kviečiu gyventi mieste, naudotis juo ir, be abejo, kurti. Mes ne visi dar tai suvokiame, bet žmogus ne tik pats labiausiai auga mieste, – toks gyvenimas daro mažiausią neigiamą įtaką gamtai.
Kiek Jūs pats propaguojate tvarumą savo mieste? Maždaug kiek minučių Jums reikia, kad be automobilio (pėsčiomis ar dviračiu) nuvyktumėte į svarbiausias ar reikalingiausias kasdienes vietas?
Aš, kaip miestietis, ne kaip meras, kiekvieną pavasarį tyliai ramiai pasodinu bent keliasdešimt medelių mieste. Tai labai lengva ir malonu. Judu mieste visais būdais. Iki darbo pėstute mano greitu žingsniu užtrunka pusvalandį, dviračiu – 20 minučių, viešuoju – 25, automobiliu – tarp 15 minučių ir pusvalandžio. Šeimoje turime vieną automobilį, ir jis dažniausiai stovi nenaudojamas. Ir kiekvieną kartą, kai darniai judu, pagalvoju, kaip malonu būtent taip justi miestą, ir tikrai taip judėdamas jaučiuosi dar laimingesnis.