Daugiau apie anglies kompensavimo subtilybes „Žinių radijo“ laidoje „Tvari Lietuva“ plačiau pasakoja CO2 pėdsako valdymo agentūros „Planet Positive“ įkūrėja Miglė Makuškaitė-Survilė.
Du būdai kompensuoti
M. Makuškaitė-Survilė teigia, kad anglies kompensavimo terminas reiškia tai, jog įmonėje yra subalansuojamas emisijų kiekis – žinant įmonės CO2 pėdsaką, yra investuojama į projektus, per kuriuos CO2 tam tikrais būdais arba sugeriamas iš atmosferos, arba tiesiog sutaupomas.
Anot „Tvari Lietuva“ pašnekovės investuoti galima į pelkių arba bendruomenių projektus, per kuriuos CO2 yra sutaupomas. Per kitus projektus, pavyzdžiui, medžių sodinimo, CO2 yra sugeriamas iš atmosferos.
„Tai yra tiesioginis anglies sugėrimas iš atmosferos ir jos pavertimas akmenimi <...>, kad jos nebebūtų atmosferoje“, – anglies kompensavimą per medžių sodinimo projektus apibendrina specialistė.
„Planet Positive“ įkūrėja pabrėžia, kad abu šie anglies kompensavimo būdai yra veiksmingi ir netgi gali būti derinami kartu. Tačiau, anot jos, su medžiais susiję projektai yra labai populiarūs, sutaupantys ganėtinai nemažai CO2, lyginant su kitais projektais, taip pat itin paprasti, į juos gali įsitraukti netgi privatūs asmenys.
„Įmonės pačios dažnai imasi tokios iniciatyvos – nusiperka savo mišką, žemę ir ten investuoja“, – pavyzdį pateikia M. Makuškaitė-Survilė.
Kiti, jau minėti projektai, anot jos, susiję su bendruomenėmis, ir dažniausiai yra vykdomi besivystančiose šalyse.
„Tokių projektų yra Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje. Ten žmonės, neturėdami prieinamų resursų, ugniai pakurti naudoja plastiką arba bet kokias atliekas, kokias tik randa. Jas degina, kad tiesiog turėtų, kaip pasigaminti (maistą – aut. past.). Ir, aišku, tai kenkia tiek jų sveikatai, tiek aplinkai, nes plastiką deginant išsiskiria daug kenksmingų dalelių. Yra iniciatyvų ir projektų, per kuriuos tokios viryklės yra pakeičiamos į veiksmingesnes, tiek aplinkai, tiek žmonėms saugesnes. Ir tai jau yra sutaupymas“, – paaiškina laidos „Tvari Lietuva“ pašnekovė.
Kiti anglies kompensavimo projektai, anot jos, yra susiję su atsinaujinančia energetika – saulės ar vėjo, taip pat su daugiau investicijų reikalaujančia biodujų gavyba, kai atliekos yra paverčiamos energija.
Įmonių su visiškai nulinėmis emisijomis nėra
M. Makuškaitė-Survilė teigia, kad anglies kompensavimas Lietuvoje tikrai dar nėra kiekvienos įmonės įrankis, tačiau jai vis dažniau tenka girdėti apie kompanijas, kurios jau pradėjo vykdyti anglies kompensavimo projektus, arba įmones, ketinančias tai daryti.
„Manau, kad ateityje tai (anglies kompensavimas – aut. past.) bus viena iš higienos priemonių, kad visi bendrai pasiektume neutralumo tikslus. Tai yra „must have“ (liet. privalomas turėti) įrankis ir įmonės strategijos dalis, kad būtų subalansuota klimato situacija <...>“, – įžvalgomis dalijasi „Planet Positive“ įkūrėja.
Vis dėlto kyla klausimas, kodėl negalima tiesiog maksimaliai sumažinti CO2 išmetimus ir būti nulinių emisijų įmone – tuomet nereikėtų nieko sodinti, gelbėti ar pirkti.
Atsakydama į šį klausimą, M. Makuškaitė-Survilė teigia, kad būtų idealu, jeigu įmonės galėtų būti visiškai netaršios ir nereikėtų anglies kompensavimo projektų, tačiau, anot laidos pašnekovės, tai yra neįmanoma.
„Kiekviena įmonė, net ir pati tvariausia, palieka pėdsaką ir kiekviena veikla sukuria taršą. Mitas yra įmonių tvirtinimas, kad jos yra visiškai netaršios ir kodėl jos turi kažką papildomai daryti. Tarša dažnu atveju nėra pastebima, bet kiekvienas įmonės veiksmas turi savo pėdsaką ir sukuria taršą. Yra tiesiog būtina žinoti, kokia ji yra, priimti atitinkamus sprendimus, kaip ją mažinti, kad galėtume iš viso kalbėti apie tvarumą“, – tikina ji.
Laidos „Tvari Lietuva“ pašnekovė apibendrina, kad faktas yra tai, jog įmonių su visiškai nulinėmis emisijomis nėra. Anot jos, net ir pačios tvariausios įmonės, susimažinusios savo CO2 pėdsaką, neišvengiamai išmeta kažkiek emisijų, kurias vėliau gali kompensuoti.
Anot specialistės, labai svarbus žingsnis prieš anglies kompensavimą yra CO2 emisijų sumažinimas.
„Šio žingsnio nereikėtų praleisti. Negalima suskaičiuoti savo emisijų ir iš karto pereiti prie jų kompensavimo. Mažinti irgi yra būtina. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad žinant, kur yra tarša, žinant konkrečius skaičius, yra daug paprasčiau ieškoti būdų, kaip sumažinti taršą, nes tarša – labai dažnai tenka nustebinti klientus – susijusi su netikėtomis veiklomis. Tai ir skaitmeninis pėdsakas, apie kurį dažnas nesusimąsto, – elektroniniai laiškai, interneto puslapiai, duomenų bazės, serveriai, įrenginiai ir kt., taip pat darbuotojų kelionės į darbą ir iš jo, kiekvienas nupirktas daiktas – viskas, apie ką gali pagalvoti“, – vardija M. Makuškaitė-Survilė.
Kaip nepakliūti į „žaliojo smegenų plovimo“ pinkles?
Vis dėlto pasitaiko atvejų, kai įmonės teigia, kad kompensuoja savo sukeltą taršą, bet iš tiesų jos įvardija projektus, kurie neegzistuoja, arba kompensuoja itin mažą dalį savo išmestų emisijų. Tokiais atvejais susiduriama su „žaliuoju smegenų plovimu“, kurio viena iš didžiausių pasekmių – kritęs vartotojų pasitikėjimas tvariomis iniciatyvomis.
„Man labai gaila, kad atsiranda tokių atvejų, kurie sukelia abejones. Tada pradedi abejoti kitais labai sąžiningai atliktais projektais ir įmonėmis, kurios teigia, kad yra klimatui neutralios arba kad kompensuoja savo taršą, – teigia „Planet Positive“ įkūrėja ir atkreipia dėmesį, – tiesiog visur taip yra, visur atsiranda įmonių ar žmonių, kurie nori tuo pasinaudoti ir neatlieka to iki galo sąžiningai. Tai tiesiog suteršia visą rinką“.
Ji pabrėžia, kad tiek kalbant apie anglies kompensavimą, tiek apskritai apie įmonės tvarumo strategijas, svarbiausias kompanijoje tampa skaidrumas.
„Įmonėje, kuri nori parodyti nuoširdžias pastangas tvarumo srityje, turi skaidriai atskleisti, kokie yra tie projektai, kodėl konkretus projektas buvo pasirinktas. Veiksminga priemonė tai įgyvendinti yra vietiniai projektai, kai gali parodyti ir nuotraukas iš veiklų, kurias įgyvendinai, galų gale, nuvažiuoti pasižiūrėti į tą pasodintą medį, gali net matyti tikslią vietą, kur yra tavo miškas <...>. Kitaip tariant parodyti ne tik visus skaičiavimus, kiek CO2 kompensuota, bet ir realų projektą.
Tad vienintelis priešnuodis, kaip kovoti su „žaliuoju smegenų plovimu“ šioje srityje, yra skaidrumas – įgyvendintų projektų realaus poveikio rodymas, taip pat realūs pavyzdžiai, kaip tie projektai yra įgyvendinti, tuo pačiu progresas“, – įžvalgomis dalijasi M. Makuškaitė-Survilė.
Anot jos, svarbus būdas vartotojams neįkliūti į „žaliojo smegenų plovimo“ žabangus – kritiškas mąstymas – nepasikliovimas tik tuo, kas yra sakoma, informacijos tikrinimas.
Anot jos, taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, ką įmonės komunikuoja.
„Gilintis į įmonės interneto puslapį, ieškoti ten informacijos. Įmonės tvarumo ataskaitose arba tvarumo puslapyje gali būti pateikta informacija su konkrečiais projektais ir visomis nuorodomis. Negali būti 100 proc. tikras, bet turbūt gali labiau pasitikėti, jeigu yra nuorodos arba pateikti kažkokie detalūs duomenys, jeigu aiškiai bei suprantamai pateikti skaičiai – kiek tavo viena kelionė arba prekė sugeneruoja CO2, kokiais projektais tarša yra kompensuojama, kodėl pasirinkti konkretūs projektai“, – įžvalgomis dalijasi specialistė.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad, be abejonės, artimiausiu metu ES „išgrynins“ įstatymą apie anglies kompensavimą, kad ir vartotojai galėtų lengviau pasitikėti bei ramesne širdimi pirkti tvariais vadinamus produktus, ir įmonėms būtų lengviau savo padarytą taršą kompensuoti.
„Kol kas dar taip nėra, bet judant su žaliuoju kursu labai logiška, kad atsiras tokia priemonė (serifikatas, ženklinimas – aut. past.), kuris padės tiek vartotojams orientuotis, tiek pačioms įmonėms skaidriau atlikti taršos kompensavimo procesą“, – teigia M. Makuškaitė-Survilė.