Drastiškai keičiasi žmonių požiūris į aprangą: ateityje mūsų laukia visai kitokie drabužiai

Skaičiuojama, kad Lietuvoje net apie 8 proc. visų komunalinių atliekų sudaro tekstilė. Net jei išmoktume rūbus dėvėti dukart ilgiau ar tvariau juos prižiūrėti, neišvengiamai ateitų ta diena, kai juos sudėvėtume, todėl privalome išmokti juos perdirbti. Nors šiandien tai kelia įvairių iššūkių, jau dabar galime pastebėti ir tvarių pavyzdžių. Viena didžiausių tekstilės paslaugų įmonių Europoje „Lindström“ iki 2025 metų siekia perdirbti 100 proc. savo tekstilės. Su įmonės atstove pakalbėjome apie tai, kodėl iki šiol tekstilės pramonėje kyla perdirbimo sunkumų ir kaip juos reikėtų išspręsti.

Didelę dalį atliekų sudaro tekstilė: kodėl negalime jos tiesiog perdirbti?

Galime stebėtis, kodėl šiuolaikiniame pasaulyje tekstilė vis dar tampa atliekomis, kai galime ją perdirbti, tačiau tam yra ne viena priežastis. „Lindström“ marketingo ir komunikacijos specialistė Rasa Šlekienė pažymi, kad tekstilės pramonė įvardijama kaip viena iš labiausiai aplinką teršiančių, trukdančių siekti tvarumo tikslų, sričių, ir įvardija, kodėl.

„Tai lemia bendras tekstilės suvartojimo augimas keliose pramonės srityse, perteklinė tekstilės gamyba ir labai trumpas jos gaminių tarnavimo laikas. Apskaičiuota, kad tekstilės pramonės išmetamas anglies dioksido kiekis sudaro 6-10 proc. viso pasaulio CO₂ taršos, o, pavyzdžiui, statistinis europietis per metus išmeta apie 11 kg tekstilės gaminių. Deja, pasaulinė statistika rodo, jog šiuo metu vos 12 proc. visos sunaudojamos tekstilės yra perdirbama, tad tokie skaičiai mūsų tikrai nedžiugina“, – sako R. Šlekienė.

Kalbėti apie absoliutų visos panaudotos tekstilės perdirbimą taip pat dar anksti. Anot R. Šlekienės, situacija su perdirbimu nėra paprasta, o didžiausia problema ta, kad dauguma šiais laikais gaminamų drabužių nėra pagaminti iš vieno šimtaprocentinio audinio.

„Pavyzdžiui, įprasta pora džinsų dažnai nėra iš 100 proc. medvilnės – į juos įmaišoma elastano, o kur dar dažai, užtrauktukai, sagos ir kita. Visi šie papildomi komponentai gerokai apsunkina perdirbimo procesą. Pastarasis užtrunka daug laiko ir reikalauja ne tik naujausių technologijų, bet ir kvalifikuotų darbuotojų. Be to, perdirbtų audinių pluoštas neretai sutrumpėja, taigi, suprastėja jo kokybė ir jis tampa tinkamas jau nebe naujų drabužių gamybai, o kitiems, žemesnės kokybės gaminiams“, – teigia R. Šlekienė.

Jos manymu, atsakymas į iššūkius, su kuriais susiduriame, galėtų būti žiedinio požiūrio versle taikymas, pagrįstas uždaro ciklo perdirbimo procesu. Tai reiškia, kad, pasibaigus tekstilės gaminių naudojimo laikui, jie galėtų būti perdirbami į naują pluoštą, iš kurio būtų gaminami nauji audiniai ir vėl nauji gaminiai – drabužiai ir kita tekstilė.

„Žinoma, negalime pamiršti ir to, kad tekstilės atliekų problema dar gana naujas reiškinys, labiausiai įgavęs pagreitį su greitosios mados atsiradimu. Tad neabejojame, jog audinių perdirbimas ateityje tik tobulės, juk kito kelio nėra – tekstilės kiekiai mūsų planetoje šiuo metu paprasčiausiai per dideli“, – sako R. Šlekienė.

Iki 2025 metų siekia perdirbti 100 proc. savo tekstilės

Taigi, išsiaiškinome, dėl kokių priežasčių tekstilė vis dar tampa atliekomis, užuot perdirbama ir naudojama iš naujo. Ar įmanoma apskritai pasiekti tai, kad tekstilė nebetaptų atliekomis, o būtų tinkama perdirbimui ir daugkartiniam naudojimui?

„Pirma ir svarbiausia prevencinė taisyklė būtų ta, kad verslai gamintų kuo mažiau naujos tekstilės ir kuo labiau prailgintų jos gyvavimo ciklą, o vartotojai pirktų kiek įmanoma mažiau naujų tekstilės gaminių. Deja, toks idealus scenarijus pasauliniu mastu sunkiai įgyvendinamas, kadangi tam reikėtų itin aukšto verslo atstovų ir visuomenės sąmoningumo – nors pastarojo randasi vis daugiau, kol kas tai nėra visuotinis reiškinys. Tiesa, Europoje tvarios tekstilės perspektyva realesnė – kiek daugiau, nei prieš metus Europos Komisija paskelbė ES tvarių tekstilės gaminių strategiją, kuria užtikrina paramą aplinkai draugiškiems verslams ir įvairioms tvarioms iniciatyvoms“, – sako R. Šlekienė.

„Lindström“ kartu su savo klientais, partneriais ir tiekėjais siekia sukurti šį uždaro ciklo perdirbimo procesą. Tačiau R. Šlekienė pažymi, kad nė viena įmonė negali pakeisti pasaulio viena, todėl, judant link tvaresnės ateities, labai svarbu aktyviai bendradarbiauti. Ji nurodo, kad vienas iš tokių partnerių yra „Rester“ (2022-ųjų kovą „Lindström“ tapo antruoju didžiausiu „Rester Oy“ investuotoju), kuris specializuojasi verslo tekstilės perdirbimo srityje ir paverčia ją nauju tekstilės pluoštu bei kokybiška žaliava.

„Iki 2025-ųjų metų turime tikslą perdirbti 100 proc. savo tekstilės. Sparčiai prie šio tikslo artėjame jau dabar – 2022-aisiais pranokome savo lūkesčius pasauliniu mastu perdirbdami 68 proc. tekstilės atliekų“, – skaičiuoja R. Šlekienė.

Anot jos, „Lindström“ drabužius gamina iš perdirbimui tinkamų medžiagų ir juos kruopščiai prižiūri, taiso ir skalbia optimizuodami resursus. Paėjusiais metais 1 kilogramui tekstilės išskalbti buvo sunaudojama 1,02 kWh energijos ir 6,9 litro vandens. R. Šlekienė pažymi, kad taip tinkamai prižiūrimi drabužiai mažiau susidėvi, o jų gyvavimo laikotarpis išauga kelis kartus.

Per 2022 metus iš Lietuvos perdirbimui į „Rester“ gamyklą iškeliavo 50 780 kilogramų nebenaudojamų „Lindström“ drabužių. Anot R. Šlekienės, tai reiškia, kad daugiau nei 50 tonų jų buvo panaudoti naujiems tekstilės gaminiams ir nepateko į sąvartynus ar nebuvo sudeginti. Be to „Rester“ ataskaitoje skelbiama, kad „Lindstrom“ pavyko sutaupyti 143 204 kilogramus CO₂ ir 40 891 050 litrų vandens.

Taigi, R. Šlekienės matomas sprendimas tekstilės atliekų problemai spręsti – jau minėtas perėjimas prie žiedinės ekonomikos modelio, pagrįsto uždaro ciklo perdirbimo procesu, o vienas iš svarbių žiedinės ekonomikos principų, anot jos, yra nuoma.

„Įmonės gali ne pirkti, bet nuomotis tekstilę, kaip nuomojasi įrankius ar automobilius. Vietoj to, kad skalbtų tekstilės gaminius įmonės vidaus skalbyklose, arba kad jų darbuotojai skalbtų juos namuose, mes galime pasiūlyti tai atlikti, sunaudodami mažiau vandens, skalbimo priemonių ir energijos. Tokios paslaugos ir per ilgus gyvavimo metus įgyta praktika bei žinios šioje srityje gali padėti kitoms įmonėms tapti tvaresnėmis“, – įsitikinusi R. Šlekienė.

Ateityje mūsų laukia kitokie drabužiai, nei tie, kuriuos vilkime šiandien

Tikslas siekti tvarumo tekstilės naudojime atrodo akivaizdus, kai suprantame, kokį poveikį aplinkai turi senosios praktikos. Anot „Lindström“ specialistės, siekti tvarumo tekstilės naudojime mums pirmiausiai svarbu dėl to, nes kito pasirinkimo tiesiog nėra.

„Deja, bet tekstilės industrija jau kurį laiką „puikuojasi“ labiausiai planetą teršiančių pramonių dešimtuke – vien drabužių gamybai sunaudojama begalė resursų. Pavyzdžiui, vieniems medvilnės marškinėliams pagaminti reikia apie 3000 litrų vandens, o kur dar aplinkos tarša, kuomet į pasaulio vandenis patenka dažai, mikroplastikai. Kai kurių audinių suirimui prireikia ištisų šimtmečių. Taigi, trumpai tariant – žmonija neturi kito pasirinkimo. Perdirbti pluoštai privalo tapti nauja mūsų medžiaga jau dabar“, – sako R. Šlekienė.

Anot jos, jau dabar vis dažniau manoma, kad ateities darbuotojai dėvės drabužius, pagamintus iš visai kitokių medžiagų nei šiandieniniai – perdirbtų, pagamintų iš inovatyvių bio-pluoštų ir pan.

„Ir galbūt ateityje pamatysime, kad žemė ir vanduo, kurie dabar naudojami medvilnei auginti, bus naudojami kam nors kitam, pavyzdžiui, maistinėms kultūroms. Planeta tikrai lengviau atsikvėptų, jei dabartiniai išmetamos tekstilės kiekiai sumažėtų bent perpus“, – teigia R. Šlekienė.