Garbaravičius: kaip pamatuoti investicijų portfelio žalumą

Kas yra tvarios investicijos? Kaip nustatyti investicijų portfelio žalumą? Ar žalių investicijų rizika yra mažesnė? Kokį naują įrankį Lietuvos bankas pristatys 2024 m.? Ir kodėl informacija apie įmonės anglies pėdsaką taps standartu, asmeninių finansų konferencijoje „Mano investicija“ pasakoja Lietuvos banko Klimato kaitos centro vadovas Tomas Garbaravičius.

T. Garbaravičius: tvarumas – labai plati sąvoka

Lietuvos banko Klimato kaitos centro vadovas pranešimą pradeda nuo su investicijų portfelio žalumo nustatymu susijusių sąvokų paaiškinimo.

„Daugeliui tvarumas asocijuojasi su žalumu, klimato kaita, tačiau dokumentuose, oficialioje kalboje šis terminas apima kur kas daugiau – vadinamąjį ESG (environment – aplinkosauga, social – socialinė atsakomybė, governance – valdysena)“, – įvardija jis.

„Aplinkosauga – tai saugus ir efektyvus vandens, žemės, žaliavų, energijos naudojimas, ŠESD emisijos, bioįvairovė, žiedinė ekonomika ir kt. Socialinė atsakomybė – nelygybė, socialinė integracija, darbo sąlygos ir kt. Valdysena – valdymo struktūra, darbuotojų teisės, atlyginimo politika, korupcija, mokesčių mokėjimas ir kt.“, – patikslina pranešimo autorius.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad žaliosios investicijos apima daugiau nei tik „žaliąjį kampą“.

„Tvarios investicijos (pagal SFDR – su tvarumu susijusios informacijos atskleidimo reglamentą ) – investicijos, kuriomis prisidedama siekiant aplinkosaugos tikslo ir (arba) kuriomis prisidedama prie socialinio tikslo įgyvendinimo su sąlyga, kad tokios investicijos nedaro reikšmingos žalos nė vienam iš šių tikslų, o bendrovės, į kurias investuojama, laikosi gerosios valdymo praktikos“, – apibrėžimą pateikia specialistas ir akcentuoja, kad jame įvardyti visi trys kampai: ir aplinkosaugos, ir socialinio tvarumo, ir gero įmonės valdymo.

T. Garbaravičius atkreipia dėmesį ir į tai, kad tvarumas yra labai plati sąvoka.

„Kai žmonės įsigyja tvarias investicijas, gal ne visada suvokia, kad žalumas yra tiktai viena dimensija tvarumo indeksuose, kuriais remiasi įvairios institucijos, siūlydamos tvarius produktus. Socialinė arba valdysenos dalis gali sudaryti net didžiąją dalį pasirinkto indekso“, – sako jis.

Kaip nustatomas investicijų portfelio žalumas?

Lietuvos banko Klimato kaitos centro vadovas teigia, kad, norint pradėti kalbėti apie investicijų portfelio žalumo pamatavimą, pirmiausia reikia paminėti klimato kaitos problemos esmę – šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas arba, kitaip tariant, anglies pėdsaką.

„Būtent įmonės yra pagrindiniai teršėjai, todėl svarbu pamatuoti jų poveikį klimatui. Tam yra skirtas atskiras ŠESD protokolas, kuris nustato, kaip paskaičiuoti įmonės anglies pėdsaką“, – teigia T. Garbaravičius.

„Svarbu pažymėti, kad skaičiuojant įmonės anglies pėdsaką yra trys lygiai. Pirmas lygis – tiesioginės ŠESD emisijos (kiek jų išmeta pati įmonė). Antras lygis – netiesioginės ŠESD emisijos, susijusios su energijos, šildymo vartojimu. Trečias lygis – kitos netiesioginės ŠESD emisijos, nesusijusios su energijos vartojimu. Tai produktų, kuriuos įmonė savo veikloje naudoja, perka iš kitų tiekėjų ir galiausiai parduoda, anglies pėdsakas“, – priduria jis.

Pranešimo autorius taip pat atkreipia dėmesį, kad dažniausiai pirmą ir antrą lygius yra nesunku paskaičiuoti, o trečią – priešingai. Vis dėlto, jo teigimu, trečias lygis dažniausiai sudaro didžiąją dalį visų emisijų.

„Anglies pėdsakas matuojamas tonomis CO₂ ekvivalento. Šiltnamio efektą sukelia ne tik CO₂, bet ir kitos dujos, tačiau dėl paprastesnio skaičiavimo jos paverčiamos į CO₂ ekvivalentą“, – priduria specialistas.

Trys rodikliai, pagal kuriuos matuojamas įmonių žalumas

Anot T. Garbaravičiaus, kai jau turime įmonės anglies pėdsako informaciją, yra keletas rodiklių, kurie apibūdina įmonės ir konkrečios investicijos į ją žalumą.

„Pirmas bene pagrindinis rodiklis yra bendras ŠESD emisijų kiekis. Svarbu paminėti, kad dažniausiai naudojamos tiktai pirmo ir antro lygio emisijos, nes kol kas trečio lygio emisijų duomenų kokybė yra nepakankama“, – paaiškina jis.

„Įmonė turi savo kapitalo struktūrą. Kai investuojate 100 eurų į jos akcijas, finansuojate tik dalį tos įmonės emisijų. Pirmiausia reikia išskaičiuoti, kokia dalis bendrų įmonės ŠESD emisijų jums tenka. Tam dažniausiai naudojama įmonės vertė, įskaitant pinigines lėšas (angl. enterprise value including cash – EVIC) ir kiek jūs investavote į įmonės kapitalo struktūrą. Tuomet jūsų investicijai priskiriama tam tikra ŠESD emisijų dalis. Jeigu turite ne vieną investiciją, jos susumuojamos, tada gauname bendrą portfelio ŠESD emisijų kiekį, kurį jūs finansavote padarę tam tikras investicijas“, – priduria pranešimo autorius.

Pasak specialisto, antras rodiklis yra susijęs su tuo, kad vienas investuotojas investuoja tūkstantį eurų, kitas – milijoną.

„Aišku, to, kuris investavo milijoną, bendras investicijų pėdsakas bus žymiai didesnis, todėl investicijas reikia palyginti su investuotu kapitalu. Šiuo atveju anglies pėdsakas ir yra investicijų anglies pėdsako padalinimas iš investuotos sumos. Tada galima palyginti skirtingo dydžio investicijų portfelių žalumą“, – teigia jis.

Trečias ir bene pagrindinis rodiklis, anot specialisto, yra vidutinis svertinis anglies intensyvumas ( weighted average carbon intensuty – WACI).

„Jis parodo, kiek įmonė išmeta ŠESD dujų, kad uždirbtų 1 EUR pajamų. (...). WACI parodo, kad, pavyzdžiui, norėdama sugeneruoti 1 mln. Eur pajamų įmonė į atmosferą turėjo išmesti 200 tonų CO₂ ekvivalento. Tai yra vienas iš pagrindinių rodiklių, kuris parodo, kiek įmonės veikla yra žalia. Dažniausiai investuotojai, nusistatę žalumo tikslus, naudoja būtent WACI rodiklį – pasimatuoja savo investicijų portfelio žalumą, raportuoja, koks yra dabartinis WACI ir žiūri, kad jis gerėtų, didėtų“, – pasakoja T. Garbaravičius.

Vadinamoji „popierinė dekarbonizacija“ sulaukia kritikos

T. Garbaravičiaus tai pat pabrėžia, kad investuotojai šiuo metu neperka „rudų įmonių“, nes jų WACI yra gana didelis.

„Tiesiog pinigai nukreipiami į „žalesnes įmones“. Atitinkamai „rudoms įmonėms“ brangsta kapitalas, finansavimas. Tokia strategija, dar vadinama „popierine dekarbonizacija“, sulaukia kritikos dėl to, kad šiuo metu perkame „žalias įmones“, o „rudosios“ yra paliekamos. Pasitaiko atvejų, kad jos net visiškai negauna finansavimo. Tas įmones kažkuria prasme tarsi užrakiname, vaizdžiai tariant, paskatiname toliau kasti naftą, nes joms lėšų reikia, o skolintojai nėra linkę skolinti. Tai nelabai padeda pereiti prie žalesnės ekonomikos, nes toms įmonėms yra sunkiau transformuotis“, – teigia pranešimo autorius.

„Jeigu investuotojai pradėtų atsižvelgti į WACI arba žalumo pokytį – kaip per pastaruosius keletą metų WACI pasikeitė arba kokie yra įmonės planai – būtų geresnis sprendimas. Tačiau planai kažkuria prasme yra pažadai, (...). Reikia žiūrėti, kiek tie pažadai patikimi, todėl tampa sunkiau universaliai pamatuoti didelį investicijų į atskiras įmones, kiekį“, – priduria jis.

T. Garbaravičiaus taip pat pabrėžia, kad žmonės galvoja, jog žalios investicijos yra mažesnės rizikos, bet taip, anot jo, nėra.

„Ilguoju laikotarpiu gal taip ir įvyks, tačiau trumpuoju laikotarpiu visos investicijos susijusios su rizika. Teiginys, kad jeigu investuoju žaliai, mano rizika mažesnė, iš karto kelia abejonių. Pagal finansų teoriją mažesnė rizika reiškia ir mažesnę grąžą ateityje“, – pabrėžia jis.

Lietuvos bankas 2024 m. pristatys naują įrankį

T. Garbaravičiaus taip pat teigia, kad Lietuvos bankas jau pamatavo savo užsienio atsargų žalumą, ir pabrėžia, jog bankas tai gali padaryti ir visam Lietuvos finansų sektoriui – pensijų, investiciniams fondams, draudimo įmonėms, bankams – taikydamas tuos pačius tris pagrindinius rodiklius ir įvertindamas visų rinkos dalyvių turimus investicijų portfelius.

„Galbūt ne visi žino, bet visoje euro zonoje veikia centralizuota duomenų bazė, kurioje renkama informacija apie kiekvienos finansų institucijos turimus vertybinius popierius. Joje pateikiamas ir individualus vertybinio popieriaus numeris, pagal kurį galima identifikuoti, kokia tai įmonė, kiek finansų institucija turi konkrečios įmonės akcijų, vertybinių popierių, obligacijų. Turint tokius duomenis, einame kiekvienos įmonės informacijos – anglies pėdsako, kapitalo struktūros, pajamų – link“, – paaiškina specialistas.

„Panašiai yra ir su bankų paskolomis. Šiuo atveju naudojame duomenis iš Lietuvos banko administruojamos paskolų rizikos duomenų bazės“, – priduria jis.

T. Garbaravičiaus akcentuoja ir tai, kad įrankio pagrindinis privalumas – jog nereikia jokių naujų ataskaitų iš finansų sektoriaus.

„2023 m. Klimato kaitos centras ir kiti Lietuvos banko padaliniai planuoja pristatyti naują įrankį. Tai bus reikšmingas įvykis – galėsime stebėti, kaip mūsų finansų sektorius žalėja, kokie vyksta pokyčiai“, – būsimas naujoves pristato pranešimo autorius.

T. Garbaravičiaus taip pat atkreipia dėmesį, kad balanso, pelno-nuostolių, pinigų srautų ataskaitose pateikiama esminė informacija apie įmonę, o anglies pėdsako informacija dar nėra tapusi standartu, nėra laisvai prieinama. Vis dėlto, jo teigimu, situacija keisis.

„Ilgainiui tai taps tokia pat svarbia informacija, nes to norės ne tik investuotojai, bet ir tos įmonės tiekėjai bei klientai. Anglies pėdsakas bus matuojamas per visą prekės ar produkto gyvenimo ciklą. Tai ilgainiui taps standartu“, – akcentuoja specialistas.