Lietuvoje ir pasaulyje tapo įprasta dalintis automobiliais, namais, knygomis, nuomotis įrankius, nebereikalingus daiktus nešti ne į konteinerį, o atiduotuvę. Dalijimosi verslų kompanijos kaip „Bolt“, „CityBee“, „Airbnb“ ir kt. sėkmingai populiarina dalijimosi kultūrą, bendrą daiktų naudojimą vartotojų sąmonėje siedami su stilingu gyvenimo būdu.
Tipinis dalijimosi ekonomikos vartotojas – kas jis?
KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto profesorė Vaida Pilinkienė pasakoja, kad dėl globalinių klimato kaitos iššūkių ir ekologinių problemų išaugo nauja sąmoningų vartotojų karta, kuriai tapo svarbios socialinės atsakomybės ir tvaraus vartojimo idėjos.
Pakitęs požiūris į vartojimą tapo viena pagrindinių paskatų atsirasti dalijimosi ekonomikos verslo modeliams: „Šiandien žmonės supranta, kad kai kurias funkcijas puikiausiai atlieka ir naudoti daiktai. Pavyzdžiui, vaikai savo rūbus išauga greitai jų iki galo nesudėvėję. Kalbant apie apgyvendinimo paslaugas, asmeninių apartamentų nuoma šeimos poreikius patenkina netgi geriau ir už mažesnę kainą.“
Anot ekonomistės, tipinis dalijimosi ekonomikos vartotojas yra 25-34 metų išsilavinęs žmogus: „Dauguma dalijimosi ekonomikos vartotojų turi aukštesnį ar aukštąjį išsilavinimą, gyvena miestuose, maždaug pusė dirba samdomais darbuotojais arba užima vadovaujančias pozicijas. Nemaža dalis gauna aukštesnes nei vidutines pajamas vienam šeimos nariui“.
Remontas – reikšmingas dėmuo dalijimosi kultūroje
Viena įdomesnių dalijimosi iniciatyvų Kaune – bendruomeninės dirbtuvės „Kūrybos kampas 360°“. Idėjos sumanytojas, tvaraus gyvenimo būdo edukatorius Giedrius Bučas įrengė erdvę, į kurią žmonės kviečiami remontuoti savo daiktus: „Mes siūlome darbo vietą, įrankius bei meistro konsultaciją. Ne visi turi sąlygas remontuoti namuose, tad norime paskatinti žmones tokiu atveju ne skubėti pirkti, o ateiti pas mus. Klimato kaitos akivaizdoje svarbu galvoti apie naujus būdus, kaip mažinti daiktų pirkimą.“
Giedrius Bučas pabrėžia, kad siekiant paskatinti žmones dalintis ir susilaikyti nuo besaikio pirkimo, labai svarbus tampa valstybės įsikišimas: „Pavyzdžiui, Švedijoje remonto įmonės nemoka PVM, o pilietis, sumokėjęs už daikto remontą deklaruodamas pajamas atgauna pusę sumos už patirtas remonto išlaidas. Tokią sistemą garantuoja darnų vartojimą palaikanti įstatyminė bazė.“ Ekonomikos profesorė Vaida Pilinkienė taip pat akcentuoja, kad pagrindiniai dalijimosi ekonomikos iššūkiai susiję su teisinių reguliavimo mechanizmų trūkumu ir iš to kylančiomis socialinės apsaugos, neefektyvių mokesčių politikos problemomis.
Geras valdžios indėlio tvariai ekonomikai skatinti pavyzdys – Švedijos Eskiltuna miesto valdžios politikų sprendimai. Miesto savivaldybė, nutarusi tapti žaliuoju pavyzdžiu, 2015–aisiais atidarė pirmąjį pasaulyje prekybos centrą „ReTuna“, kuris ypatingas tuo, jog jame parduodami tik naudoti, naujam gyvenimui prikelti, perdirbti arba tvariais būdais pagaminti daiktai. Kitaip tariant, visas asortimentas paremtas žiedinės ekonomikos bei antrinio dizaino principais. Šalia prekybos centro įrengtos stambių gabaritų atliekų aikštelės, į kurias žmonės gali atvežti seną buitinę techniką. Panaudota technika čia pat suremontuojama bei parduodama naujam savininkui.
„Aš vis pasvajoju, kad ir Lietuvoje tokį centrą turėtume. – Sako Giedrius Bučas, savo namus pats įsirengęs pagal antrinio dizaino principus. – Bet mūsų žmonės dar nėra pasiruošę iš to daryti komercijos. Galbūt ateityje. Lietuvoje aktyvesniam dalijimuisi daiktais koją kiša pigių nekokybiškų produktų pasiūla. Pigu ir lengva prekybcentryje įsigyti naują daiktą. Dėl to žmogus jį perka, net iš anksto žinodamas, kad panaudos tik kartą. Reikėtų orientuotis į kokybiškų daiktų gamybą ir prekybą. Kol pirksime pigius daiktus – toliau švaistysime resursus. Dažnas ir nesusimąstome, kad į pigios produkcijos galutinę kainą nėra įskaičiuotas ekologijos mokestis už, pavyzdžiui, Kinijos gamyklos užterštą upę, taip pat nėra įskaičiuojami išnaudojamų žmonių darbo užmokesčiai. Kaina, kurią matome, nėra teisinga. Bet čia laiko klausimas, kol sąmoningumas paaugs ir mes tai suprasim.“
Kodėl dalijimasis tapo verslo modeliu?
Vieni pirmųjų mokslininkų, kurie ėmėsi tirti, kaip tradicines rinkas XX a. pab. keitė prieigos pagrindu pagrįstos sistemos, yra amerikiečių sociologai M. Felson ir J. L. Spaeth. Savo tyrimų rezultatus jie publikavo 1978 m. Bendrojo vartojimo pradininkėmis versle laikomos 1995 metais interneto erdvėje pradėjusios veikti kompanijos „Amazon“, „eBay“ bei „Craiglist“.
Ekonomikos profesorė Vaida Pilinkienė pasakoja, kad dalijimosi ekonomikos iniciatyvas paspartino 2000–2007 metų informacinių technologijų ir socialinių tinklų plėtra. Ji ir suteikė stimulą kurtis dalijimosi ekonomikos principu pagrįstoms transporto, apgyvendinimo bei tarpusavio skolinimosi įmonėms, tokioms kaip „Zipcar“, „Greenwheels“, „Taxify“, „GoGet“, „Call a bike“, „City Rader“, „Zopa“, „Lending club“, „Prosper“, „Couchsurfing“.
Sociologijos katedros vedėja doc. dr. Jurga Bučaitė-Vilkė pažymi, kad dalijimosi ekonomikos verslų atsiradimui įtakos turėjo ir nestabilumas darbo rinkoje: „Tokiam verslo modeliui nėra reikalingos didelės investicijos, gamyklos ar įranga, tad verslo steigėjo kaštai yra labai nedideli. Tereikia elektroninėje platformoje betarpiškai sujungti vartotoją ir tiekėją, ką padaryti leidžia vartotojų duomenų kaupimas ir duomenų analizės algoritmai.“
Dėl produktų pertekliaus ir intensyvėjančio vartojimo ėmė darytis svarbi vartojimo etika, keistis gyvensenos tendencijos. Besikeičiančios socialinės nuostatos puikiai suderėjo su naujais mažai kaštų turinčiais elektroniniais verslų modeliais.
Kokių tendencijų laukti Lietuvoje?
Anot ekonomikos profesorės Vaidos Pilinkienės, šiandien Lietuvoje didelį potencialą augti turi būtent sutelktinio finansavimo ir tarpusavio skolinimosi platformos. Nuo 2016 m., kuomet buvo priimti tokią veiklą reglamentuojantys įstatymai, jos tampa investicijų alternatyva nekilnojamo turto nuomai, akcijoms ir pan: „Kiek sunkiau į Lietuvos rinką kelią skinasi nišinės dalijimosi ekonomikos iniciatyvos, pavyzdžiui, skirtos greitesniam parkavimo vietų suradimui („JustPark“), dalijimuisi savo Wi-Fi ryšiu („Fon“), taip pat laisvai samdomų darbuotojų paslaugų dalijimosi erdvės („Fiverr“) ar kuro išlaidų pasidalijimų platformos („BlaBlaCar“).“
Doc. dr. Jurga Bučaitė-Vilkė pastebi, kad stiprėja procesų automatizavimo tendencijos: „Siekiama, kad tarp galutinio vartotojo ir prekių tiekėjo kelias būtų kuo trumpesnis. To pavyzdys būtų kripto valiutos. Šiuolaikiniam vakarietiškam gyvenimo būdui labai svarbu kokybiškas maistas, poilsis, patogi logistika. Dėl to daugėja socialinių taksi, maisto sektoriuje trumpinamos maisto grandinės. Lietuvoje maisto grandines lengva trumpinti dėl nedidelių atstumų. Žmonės regionuose vieni kitus pažįsta, veikia neformalūs pasitikėjimo santykiai. Tai yra mažos šalies privalumas: gali nuvažiuoti pas ūkininką ir gauti išskirtinį produktą.“
Socialiniai dalijimosi verslų iššūkiai
Ilgą laiką buvo tikima, kad kompanijos, kurios teikia dalijimosi paslaugas, yra socialinės atsakomybės ir tvarumo simboliai. Tačiau tiesa ta, kad pirmiausia jos yra verslo įmonės. Nors dalijimosi idėja, iš kurios jos išaugo, yra graži ir turi prasmę, praktika parodė, kad jos įgyvendinimas komplikuotas. Kadangi dalijimosi platformų kūrėjams pagrindinis uždavinys yra suvesti tiekėjus su vartotojais, jiems nėra svarbu rūpintis socialine apsauga.
Doc. dr. Jurga Bučaitė-Vilkė: „Tai, kad dalijimosi ekonomikos verslams iš tiesų nėra svarbu rūpintis vartotojų ir darbuotojų teisėmis, yra vienas pagrindinių dalijimosi ekonomikos iššūkių. Yra buvę istorijų, kuomet „Uber“ vairuotojas pasikėsina į moters orumą arba „Airbnb“ butas neatitinka nuomos sąlygų. Čia reikėtų saugiklių, kurie užtikrintų, kad paslaugos davėjas tikrai uždirbtų, nedirbtų per daug valandų ir kad tiek tiekėjas, tiek vartotojas jaustųsi saugiai.“