2020 m. „Eurostat“ atlikta apklausa parodė, kad Lietuvoje net 23 proc. gyventojų teigia negalintys tinkamai apšildyti savo būsto. Tai yra vienas blogiausių rezultatų Europoje – prastesnė padėtis yra tik Bulgarijoje.
Problema – ilgalaikis skurdas
Pasauliui susidūrus su energetine krize, šildymas Lietuvoje vidutiniškai pabrango apie 30 proc., o kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, daugiausia dujomis besišildančiame Vilniuje, kainos išaugo net 60 proc. Didelės kainos paskatino daugiau gyventojų ieškoti valstybės pagalbos apšildant būstą – prašymų dėl šildymo kompensacijos padaugėjo 40 proc. Tiesa, didesnį prašymų skaičių galėjo lemti ne tik kainos, bet ir valstybės sprendimas sumažinti reikalavimus paramą norintiems gauti žmonėms.
„Gali būti, kad dabartinis prašymų skaičius neatspindi viso pagalbos poreikio, reikalingo gyventojams. Dalis žmonių gali stokoti informacijos, kur galima kreiptis pagalbos, arba nežinoti, ar jiems priklauso parama. Šiuo metu kompensacijos gavimo tvarka yra palengvinta, ir tai yra gerai, nes anksčiau buvo vertinamas turtas. Žmonės galėjo turėti, pavyzdžiui, nevertingą žemės plotelį, kurio nepavyksta parduoti, ir tas turtas užkirsdavo kelią gauti kompensaciją“, – sakė Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė Aistė Adomavičienė.
Šiuo metu kompensacija už šildymą gyventojams skiriama atsižvelgiant tik į jų pajamas ir būsto plotą vienam gyventojui, turimo turto nevertinant. Anot A. Adomavičienės, šilumos skurdo problema labiausiai paplitusi regionuose ir kaimuose, kur didesnė dalis gyventojų neturi centrinio šildymo, o būstą šildo, pavyzdžiui, kietuoju kuru. Regionuose didesnė bendra skurdo problema, kurią nulemia nedidelė darbų pasiūla – žmonės neturi galimybės lengvai keisti darbą ir yra priversti dirbti už santykinai nedidelį atlyginimą.
„Kai užduodamas klausimas apie šildymą, žmonės atsako taip, kaip supranta. Taigi, dalis žmonių iš tiesų susiduria su problemomis būstą apšildant, pavyzdžiui, negali įsigyti malkų, o kitiems sunku apmokėti centralizuoto šildymo sąskaitas ir jie išleidžia tam neproporcingai daug. Dalis žmonių turi skolintis iš artimųjų, norėdami padengti šildymo sąskaitas, arba yra įsiskolinę komunalininkams, po to tuos įsiskolinimus sunku padengti“, – apie užsisukantį skurdo ratą pasakoja A. Adomavičienė.
Skurdas daro reikšmingą neigiamą poveikį psichologinei sveikatai. Anot A. Adomavičienės, jaučiant nuolatinę įtampą dėl finansų trūkumo mažėja pasitikėjimas savimi, žmogus nesijaučia oriai, todėl jam tampa dar sunkiau išbristi iš susidariusios situacijos. Dažnai žmonės nedrįsta kreiptis paramos, nes jaučia gėdą.
Priežastis – ne tik kainos
Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas dr. Valdas Lukoševičius teigia, kad „Eurostat“ apklausos duomenys apie šilumos skurdą Lietuvoje panašų rezultatą pateikia ne vienerius metus – nuo 25 iki 30 proc. – nepaisant to, kad šilumos kainų situacija reikšmingai keitėsi.
„Nuo 2012 metų šilumos kaina buvo sumažėjusi beveik per pusę ir tik šių metų sausį gyventojai gavo kur kas didesnes sąskaitas. Taigi, jei apklausos rezultatai būtų proporcingi šilumos kainoms, nepatenkintų vartotojų skaičius būtų perpus ir sumažėjęs. Vis dėlto rezultatai visada būna labai panašūs. Manau, kad centralizuoto šildymo vartotojai gali būti nepatenkinti šildymo kokybe. Rudenį iš jų gauname daug skundų, kai savivaldybės laiku nepaleidžia šildymo, pavasarį per anksti išjungia, o žmonės nori komfortiškai gyventi“, – teigė dr. V. Lukoševičius.
Specializuotą gyventojų apklausą, anot dr. V. Lukoševičiaus, savarankiškai atliko Vilniaus šilumos tinklai ir Būsto energijos taupymo agentūra. Pagrindiniai su šildymu susiję nusiskundimai buvo dėl šildymo kokybės ir galimybės patiems reguliuoti šildymą nebuvimo.
Nepasitenkinimą dėl kainų kur kas dažniau gali jausti individualų šildymą turintys žmonės ne tik dėl to, kad šildytis elektra ar kietuoju kuru kainuoja brangiau, tačiau ir dėl valstybės planų drausti taršų kurą, taigi gyventojams teks įsirengti alternatyvias šildymo sistemas. Vilnius jau ėmėsi tokios iniciatyvos ir uždraudė kūrenimą anglimis ir durpėmis, o ilgainiui planuojama atsisakyti malkų, nes jos išskiria daug kancerogeninių medžiagų.
„Atskiri miestai jau pradeda drausti naudoti taršų kietąjį kurą. Valstybė kompensuos efektyvių šildymo sistemų įsirengimą, padengdama 30–40 proc. kainos. Šildymo išlaidos neturi viršyti 10 proc. nuo pajamų, tai jei šių skiriamų paramos lėšų nepakanka, reikia kreiptis individualiai dėl šildymo kompensacijos“, – sakė dr. V. Lukoševičius.
Padėtį keistų spartesnė renovacija
Šildymo kokybę pagerinti ir sumažinti išlaidas padėtų ir daugiabučių renovacija bei modernių šildymo sistemų įrengimas. Siekiant paskatinti spartesnę renovaciją, valstybė siūlo palankesnes sąlygas, pavyzdžiui, gyventojams siūloma ir toliau mokėti tą pačią kainą, kokią kasmet vidutiniškai mokėdavo už šildymą, realiai šildymo kainai sumažėjus būstui tapus ne tokiu pralaižiu, mokėdami tą pačią sumą gyventojai padengia ir renovacijos kaštus.
„Siekdami sumažinti gyventojų nepasitenkinimą, mes įdėjome daug pastangų vystyti mažąją renovaciją, kai tvarkomi tik šilumos tinklai, įstatomas termostatas ir gyventojai gali mokėti pagal savo šilumos suvartojimą. Mažoji renovacija leistų užtikrinti, kad visos patalpos šiltų vienodai ir nebūtų taip, kad vieni perkaitinami, o kiti šąla. Bet tokiai pertvarkai reikia gyventojų sutikimo, o gyventojai jo duoti neskuba“, – paaiškino dr. V. Lukoševičius.
V. Lukoševičius mano, kad užtikrinti šildymo efektyvumą ir mažesnes kainas padėtų tikslinga valstybės politika – reikėtų organizuoti privalomą renovaciją daugiabučiuose, kuriuose nėra tolygaus šilumos pasiskirstymo ir yra didelis šilumos suvartojimas, o kitu būdu užtikrinti privalomos 20–25 laipsnių šilumos nepavyksta. Vis dėlto privaloma renovacija gali sukelti sunkumų skurdžiausiai gyvenantiems žmonėms, kurių pajamos neaugs.
„Kai kurių žmonių pajamos priklauso nuo valstybės sprendimų ir ši situacija jau nesikeis, pavyzdžiui, pensininkai arba neįgalūs žmonės, gyvenantys iš tam tikrų išmokų. Šiems žmonėms valstybės pagalbos reikia įvairiose srityse, todėl turėtų būti plečiamas bendras paslaugų sektorius ir pirmiausia siekiama sumažinti bendrą skurdą“, – teigė A. Adomavičienė.
Finansinių išteklių trūkumas įvairiose srityse užkerta kelią priimti sprendimus, kurie atneštų didesnį komfortą ir naudą ilgalaikėje perspektyvoje, tačiau prieš tai pareikalauja didesnių išlaidų.