Praėjus kelioms dienoms po ataskaitos pasirodymo ji buvo išleista knygos pavidalu ir tapo bestseleriu. Nors nuo mokslininkų prognozių sudarymo praėjo 50 metų, žmonijai susiduriant su vis daugiau klimato kaitos padarinių, pavadinimas „Augimo ribos“ nuskamba vis dažniau, o senoje, didelį atgarsį kadaise sukėlusioje ataskaitoje gvildenami klausimai kaip niekada aktualūs.
Įdomu tai, kad tyrimo ataskaitoje „Augimo ribos“ 2020–2050 m. minimi kaip lūžio metai, kai gali įvykti „staigus nuosmukis“. Dėl ko jau prieš pusšimtį metų žmoniją norėjo įspėti mokslininkų grupė? Apie tai praėjus 40 metų po knygos išleidimo D. Meadowsas kalbėjo interviu leidiniui „Smithsonian Magazine“. Kviečiame skaityti visą pokalbį.
– Nuo 1970 iki 1972 m. jūs su dar 15 ekspertų atsidėję rašėte ataskaitą „Augimo ribos (angl. „The Limits to Growth“). Kokių tikslų užsibrėžėte šio projekto pradžioje?
– Masačusetso technologijų instituto (MTI) vyresnysis dėstytojas Jay Forresteris sukūrė teorinį modelį, kuriame atsispindėjo kelių esminių pasaulinės ekonomikos augimo veiksnių – populiacijos, išteklių, nepaliaujamos taršos, maisto gamybos ir pramoninės veiklos tarpusavio ryšys. Mūsų tikslas buvo surinkti empirinių duomenų, kad galėtume išbandyti šį modelį ir detaliau jį paaiškinti. Siekėme suprasti fizinio planetos augimo 200 metų laikotarpiu, – nuo 1900 iki 2100 m., – priežastis ir padarinius.
– Remdamiesi vadinamosios standartinės įvykių eigos, arba „busines as usual“ (kai nieko nekeičiama) scenarijumi, prognozavote, kad mes viršysime ekosistemų pajėgumą, todėl XXI a. viduryje laukia staigus nuosmukis. Ką vadinate staigiu nuosmukiu?
– Pagal pasaulio modelį, jei septintą ar aštuntą dešimtmetį nesiimama esminių pokyčių, tuomet 2020–2050 m. populiacijos skaičius, pramonė, maisto gamyba ir kiti kintamieji pasiekia augimo piką, o paskui jų ima mažėti. Tai vadiname staigiu nuosmukiu.
Kaip tai atrodytų realiame gyvenime? Neaišku. Panašiai kaip gyvenant San Fransiske žinoti, kad bus žemės drebėjimas ir kad dėl to grius pastatai. Kurie pastatai grius, į kurią pusę jie kris? Šito mes nežinome. Žinome tiek, kad neabejotinai sumažėtų energijos, maisto ir įvairių medžiagų sąnaudų, dėl to kiltų įvairiausių socialinių problemų, kurių visų nė nesumodeliavome savo ataskaitoje. Jei fiziniai planetos parametrai mažėja, faktiškai neįmanoma, kad klestėtų laisvė, demokratija ir daugybė mums vertingų nematerialių dalykų.
– Ką vadinate ekosistemų pajėgumu?
– Ekosistemų pajėgumo tema susijusi su vairiomis techninio, mokslinio ir filosofinio pobūdžio problemoms. Tinkamiausias būdas paanalizuoti įvairias problemas ir gauti konkrečius skaičius – šveicarų kilmės mokslininko Mathiso Wackernagelio [dirbančio tvarumo srityje] su kolegomis sukurta koncepcija. Mathisas sukūrė globalaus ekologinio pėdsako skaičiavimo koncepciją. Pagal šį sukurtą modelį, įvertinamos žmonijos kasmet sunaudojamos energija ir medžiagos iš neatsinaujinančių energijos šaltinių (kaip antai, naftos) ir atliekami skaičiavimai, darant prielaidą, kad kažkokiu būdu šie dalykai bus gaunami iš atsinaujinančių energijos šaltinių (kaip antai, medienos ar saulės). Tada mūsų gauti skaičiavimai palyginami su tuo, ką galėtų sugeneruoti žemė.
Priežastis, kodėl mes trumpai galime pereikvoti ekosistemų pajėgumą, yra lygiai tokia, kaip su banko sąskaita – jei ilgai taupėte, trumpą laikotarpį galite išleisti daugiau pinigų iš banko sąskaitos.
Savaime suprantama, galiausiai jūsų banko sąskaitoje liks nulis, ir liksite be nieko. Būtent taip dabar mes elgiamės žemėje. Gyvename iš biologinės įvairovės santaupų, sukaupto iškastinio kuro, sutelkto žemės ūkio paskirties dirvožemio, sukaupto gruntinio vandens, o kai to nebeliks, grįšime prie metinių pajamų.
– Kaip 1972 m. rašė „Washington Post“, jus ir jūsų kolegas daugelis vadino bepročiais. Dėl kokių aspektų sulaukėte daugiausia kritikos?
– Savo modelyje mes nepateikėme kainų nustatymo mechanizmo, tuo pačiu neapžvelgėme rinkos. Arba – neįvertinome, kokiu spartumu gali vykti technologinis progresas. Sakyčiau, daugiausia kritikavo dėl šių dviejų dalykų. Mes laikėme pasaulį vientisu, o žmonės pateikė svarų argumentą, kad pasaulis nėra visas vienodas. Jame – gausybė skirtingų regionų ir kultūrų. Šių veiksnių mūsų modelyje nėra. Mes jų neanalizavome, nes nemanėme, kad jie svarbūs esminei išvadai, tačiau mūsų kritikams atrodė, kad tai svarbu.
– Žiniasklaida susikoncentravo į niūrias prognozes, tačiau ataskaitoje buvo ir optimistinių scenarijų, kuriose buvo vaizduojama stabili, tvari ateitis. Kokie pokyčiai buvo numatyti tuose modeliuose?
– Mes pasitelkėme modelį kaip eksperimentinę platformą – taip, kaip vėjo tuneliuose išbandomi lėktuvai, eksperimentuojama su įvairiais dizainais. Pradėjome eksperimentuoti su įvairiais pokyčiais, norėdami įvertinti, kas galėtų užkirsti kelią nuosmukiui. Praėjome nuo technologinių pokyčių, kurie skatina žemės ūkio produktyvumą, mažina taršą, didina gamtinių išteklių gavybą ir t. t. Mums paaiškėjo, kad, norint išvengti staigaus žlugimo, nepakanka vien technologinių pokyčių, reikia dar kultūrinių bei socialinių pokyčių. Reikia stabilizuoti populiaciją, nukreipti vartojimo preferencijas nuo materialių daiktų į nematerialius dalykus: meilę, laisvę, draugystę, savęs supratimą ir panašius dalykus.
– Ar optimistiškai vertinote visuomenės gebėjimą pasukti tvarumo kryptimi?
– 1972 m. ir dar kažkiek laiko buvau nusiteikęs labai optimistiškai. Buvau naiviai optimistiškai nusiteikęs. Nuoširdžiai tikėjau tuo, ką vadinau „laipteliu į įgyvendinimą“. Tarkime, sukuri kažkokį modelį. Sužinai „tiesą“. Padedi tam, kuris priima sprendimus, prie durų, o jis ryte išėjęs iš namų randa, ir pasikeičia jo elgesys. Visa mano komanda labai daug dirbo. Parašėme daugiau knygų. Sukūrėme mokymo medžiagos. Daugelis iš mūsų ėmė mokyti, norėdami paskatinti pokyčius, kurie, tikėjome, įvyks.
– Šiuo metu nebemanote, kad tvarus vystymasis įmanomas. Kaip paaiškintumėte šį terminą?
– Terminu tvarus vystymasis, – kurį, po teisybei, laikau oksimoronu, – norėjau įvardinti daugelio žmonių, regis, turimą supratimą. Galiu pasakyti, kad terminą vartojantys žmonės iš esmės turi omenyje vystymosi fazę, kai išsaugoma tai, kas turima, tik tai tampa prieinama ir neturtingiems žmonėms. Ar, sakykime, jie daro tai, ką darę, tik pažangiomis technologijomis sukels mažiau žalos aplinkai ir naudos mažiau išteklių. Abiem atvejais tai tėra fantazija. Nė vienas iš šių dalykų nebėra įmanomas. Galbūt tai buvo įmanoma aštuntą dešimtmetį, bet dabar nebeįmanoma. Mes 150 procentų naudojame ekosistemų pajėgumą.
– Kada pasikeitė jūsų požiūris į tvarų vystymąsi?
– Dešimtą dešimtmetį tam skyriau dėmesio. Bet turbūt tik pastaruosius ketverius ar penkerius metus man pasidarė visiškai aišku, kad neturime šansų jokiais organizuotais būdais spręsti šiuos klausimus. Manau, kad interneto bendrovių burbulo ar vėlesnis, 2008 m. nekilnojamojo turto burbulo, pavyzdžiai iliustruoja, kad mūsų supratimas ir kompetencija spręsti tokias situacijas yra neįtikėtinai primityvūs. „Augimo ribos“ projekte visas dėmesys skiriamas burbulams – populiacijos burbulo, materialių dalykų burbulo ir energijos išteklių vartojimo burbulo klausimams.
– Vietoje augimo, ėjimo pirmyn, ką, jūsų nuomone, veikiau reikštų progresas?
– Visame pasaulyje žmonės ieško alternatyvių nacionalinės gerovės indikatorių, kurie būtų daugiau apimantys, nei bendrasis nacionalinis produktas (BNP). Ironiška tai, kad BNP rodiklio sumanytojai griežtai įspėjo nelaikyti jo sėkmės indikatoriumi. Bet, žinoma, tuo jis ir tapo. Turime pradėti atsižvelgti ir į kitus veiksnius. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose yra didžiausias nuteistųjų, tenkančių vienam gyventojui, skaičius. Turime didžiausią skolą. Šioje šalyje (JAV) socialinis mobilumas yra žemesnis, nei pramoninės visuomenės. Didesnis atotrūkis tarp turtingų ir vargingai gyvenančių žmonių. Turime daugybę problemų, taiklesnis nacionalinės sėkmės indikatorius jas išryškintų, įvertintų skaičiais ir tam tikru būdu sujungtų.
– Akcentuojate atsparumo svarbą. Ką turite omenyje?
– Teoriškai atsparumas – sistemos pajėgumas absorbuoti smūgius ir vis tiek funkcionuoti. Ką tai reiškia praktikoje? Parašyta daug medžiagos apie psichologinį atsparumą. Medikų bendruomenė siekė suprasti, kas padėtų žmogui, pavyzdžiui, netekusiam mylimo žmogaus, sunkiai susirgusiam ar praradusiam darbą, toliau funkcionuoti. Po uragano Katrina atsirado sritis, kurios specialistai analizuoja bendruomenės, miesto ar socialinės bendruomenės atsparumą priimti smūgius ir patenkinti savo narių poreikius. Kalbu apie ilgalaikį atsparumą. Kalbu apie priėmimą to fakto, kad pastoviai prarandama pigi energija ar kad vyksta pastovūs klimato pokyčiai, ir apie tai, ką galime padaryti asmeniniu, namų ūkių, bendruomenės ir nacionaliniu lygiu, kad garantuotume (nors tiksliai nežinome, kas įvyks), jog pajėgsime išgyventi šį periodą ir vis tik patenkinti savo pagrindinius poreikius.
– Kaip manote, kas iš šiuolaikinių ekspertų, kalbančių apie augimą ir pateikiančių ateities prognozių, būtų vertas dėmesio?
– Nuo seno maniau, kad Lesteris Brownas (aplinkosaugos srities analitikas, knygos „Pasaulis ties riba“ (angl. „World on the Edge“) autorius) pateikia be galo vertingų įžvalgų apie tai, kas vyksta daugiausia maisto sistemoje. Jis akcentuoja, kad daugumoje pasaulio sričių šiuo metu pereikvojame gruntinį vandenį. Dalis šių vandeningų sluoksnių neatsistato. Tai – vadinamasis iškastinis vanduo (angl. fossil water), o kitų vandens šaltinių atsinaujinimo lygis žemas. Sparčiai artėjame prie tokio meto, kai vandeningų sluoksnių naudojimas viršys jų kasmetinio atsinaujinimo lygį. Tai reikštų, kad maistas, kuris šiuo metu gaminamas pereikvojant vandenį, dings arba turės būti pagaminamas kitokiais metodais. Jis akcentuoja šį aspektą.
Jau pildosi niūriausi scenarijai?
„Delfi“ primena, kad ataskaitoje „Augimo ribos“ prieš 50 m. mokslininkai numatė 12 galimų ateities scenarijų, o daugumoje iš jų numatomas etapas, kai gamtiniai ištekliai išseks, tolesnis ekonominis augimas taps neįmanomas, o asmeninės gerovės rodikliai smuks.
Nepatraukliausiame scenarijuje, kuris gavo „Business as Usual“ (BAU) pavadinimą, numatoma, kad pasaulinis ekonomikos augimas piką pasieks apie penktąjį XXI a. dešimtmetį, tada įvyks staigus nuosmukis, kuris turės įtakos pasaulinei populiacijai, maisto prieinamumui ir gamtiniams ištekliams.
Tiesa, ši neišvengiama griūtis nereikš žmonių rūšies išnykimo, tačiau taps esminiu lūžiu, dėl kurio gyvenimo standartai ne vienam dešimtmečiui smuks visame pasaulyje.
Tvarumo ir dinamiškų sistemų analizių mokslininkė Gaya Herrington atliko tyrimą, kuriame analizuojamos „Limits to Growth“ knygoje pateiktos prognozės kartu su naujausiais duomenimis apie realią situaciją pasaulyje.
G. Herrington išsiaiškino, kad dabartinė pasaulinė situacija, vertinant pagal 10 skirtingų rodiklių, tarp kurių – populiacija, gimstamumo rodikliai, taršos lygis, maisto gamyba ir pramonės produkcija, labai arti dviejų 1972 m. pateiktų scenarijų – BAU ir kito, gavusio „Comprehensive Technology“ (CT) pavadinimą. Pastarojo esmė – taršą mažinanti ir maisto atsargas didinanti technologinė pažanga, suteikianti papildomų šansų judėti pirmyn net ir tada, kai baigiasi gamtiniai ištekliai.
Nors CT scenarijus sukeltų pasaulinei populiacijai ir asmeninei gerovei mažesnį šoką, gamtinių išteklių trūkumas vis tiek vestų link reikšmingai mažėjančio ekonominio augimo. Kitaip tariant, laukia staigus pramoninės visuomenės žlugimas.
„BAU ir CT scenarijai rodo per artimiausią dešimtmetį ar panašų laikotarpį sustosiantį augimą, – tyrime teigia G. Herrington. – Taigi abu scenarijai numato, kad tebesitęsianti įprasta tvarka, užtikrinanti nenutrūkstamą augimą, nėra įmanoma.“
Gera naujiena ta, kad dar ne per vėlu išvengti abiejų šių scenarijų nukreipiant žmoniją alternatyviuoju keliu – apie tai kalbama „Stabilized World“ (SW) scenarijuje. Šio kelio pradžia tokia pati, kaip ir BAU ir CT atvejais: populiacija, tarša ir ekonominis augimas didėja, gamtiniai ištekliai mažėja. Vis dėlto yra esminis skirtumas – tai sąmoningas žmonijos sprendimas riboti ekonominį augimą ir tai daryti anksčiau, nei išteklių trūkumas juos priverčia tai padaryti.