Didžioji dalis gyventojų Lietuvoje turi nuosavus namus arba žūtbūt siekia juos įsigyti, o tik labai nedidelė dalis būstą nuomojasi. Automobilį taip pat svarbu turėti savo, o neretai šeimoje turima daugiau nei vieną transporto priemonę. Laidoje „Ateities karta“ pašnekovai diskutavo, ar tikrai reikia kiekvienam turėti tiek nuosavybės.
Gyvenimą apvertė aukštyn kojomis
Štai keliautojas, fotografas Audrius Sutkus – gyvas pavyzdys, kad daugelio dalykų įmanoma atsisakyti. 2018 metais jis pardavė kone viską, ką turėjo, ir iškeliavo po pasaulį.
„Nebuvo taip, kad susisuko galvelė ir viskas baigiasi, – pasakoja Audrius. – Tačiau ateina laikotarpis, kai nori išsilaisvinti iš visko, kas tave slegia. To, ką anksčiau norėjai turėti, vieną dieną nebenori.“
Buvęs ūkininkas prisimena vaikams užaugus ir išsikrausčius nebenorėjęs gyventi dideliame name, nebenorėjęs šienauti, prižiūrėti bičių ir avių, o tik troškęs išsilaisvinti ir pamatyti pasaulį.
„Norėjau išsilaisvinti iš dalinės priespaudos. Tu visą laiką esi skolingas savo administruojamam turtui. Esi skolingas paskolą arba laiką, kurį galėtum praleisti su mylimu žmogumi sėdėdamas ant suolelio prie vandenyno kranto, laikydamas kavos puodelį“, – mąsto keliautojas.
Jis pastebi, kad ankstesnių kartų atstovams nebuvo tokių galimybių pažinti pasaulį. Jie norėdavę turėti savo žiguliuką ir namą – tokias svajones fotografas irgi sako gerbiantis, tačiau pats daugiau laimės mato ne nuosavybėje, o kelionėse.
Audriaus planas buvo apkeliauti pasaulį pamatant tūkstantį pasaulio stebuklų, susirasti naujų pažinčių, pakeisti aplinką. Dviejų kvadratinių metrų kemperyje keliavęs fotografas sako, kad kiekvieną dieną būnant vis naujoje vietoje prasiplečia akiratis, pamatai, kaip įvairiai ir laisvai gyvena žmonės.
„Tai yra gražiausia, kas gali būti“, – tvirtina keliautojas.
Investuoja į patirtis
Kitokio požiūrio laikosi verslininkas, fotografas Marius Jovaiša. Jis irgi mėgsta keliauti, tačiau juokauja, kad pasaulį matyti jam labiau patinka pro penkių žvaigždučių viešbučio langus.
Pasak jo, visais laikais būta klajoklių tautų, nenorinčių statyti savo miestų ir kaimų. Tačiau lietuviai, Mariaus manymu, yra sėslūs.
„Manau, kad Lietuvoje žmogui reikia kaupti atsargas, turėti investiciją. Būdami darbingo amžiaus turime suprasti, kad ne visada tokie būsime. Neišvengiamai pasensime, – teigia verslininkas. – Todėl kiekvienas apie ateitį mąstantis žmogus turi investuoti dalį savo gaunamų pajamų.“
Savo ruožtu A. Sutkus sako kiekvieną dieną investuojantis į save bei į patirtis.
„Kai aplankome skirtingas bendruomenes, aš matau, kaip jiems dovanoju dovaną. Papasakojęs savo nuotykius matau, kaip jie dar valandą laiko sėdi apstulbę. Aš tikrai investuoju, bet tai darau per kitą prizmę“, – sako jis.
Tampa daiktų vergais
Reanimatologas, anestezeologas prof. Andrius Macas pastebi, kad dar 30 metų neturintys žmonės jau turi arba nori turėti savo būstą ir automobilį.
„Maždaug 32-35 m. amžiaus žmogus visa tai turi ir atsiranda ne nuobodulys, o bodulys. Nebelieka, dėl ko stengtis. Viską turi, o gyvenimas nuo to geresnis nesidaro. Atsiranda tuštumo jausmas, – tvirtina profesorius. – Visa mūsų nuosavybė tampa tik laikinu džiaugsmu. Reikia investuoti į tai, kas tave tikrai ilgą laiką galėtų džiuginti.“
A. Macas atkreipia dėmesį, kad jauni žmonės perka vieną, antrą ar net trečią nekilnojamąjį turtą, o tada kyla klausimas, kaip jį nuomoti: „Matote, kas atsitinka. Atsiranda klausimas, kaip jį realizuoti, saugoti, kaip statyti. Tam tikra prasme tampi tų daiktų vergas.“
Nelepinti vaikų
„Nepritariu požiūriui, kad pinigų gali būti per daug. Jeigu žmogus neturi fantazijos, kaip tvarkytis su pinigais, arba yra žioplas, tai aišku, kad bus problema, – mintimis dalinasi M. Jovaiša. – Bet jeigu tai yra normalios psichikos brandus patyręs žmogus, turėdamas milijardus jis galbūt sukurs kažką gero. Galų gale, krūvas pinigų jis gali paskirti labdarai, gali sukurti galimybes kitiems žmonėms įgyvendinti savo svajonę, padėti jauniems menininkams, verslininkams, išvesti žmoniją į kosmosą, į Marsą.“
Taip pat verslininkas atkreipia dėmesį, kad svarbu nelepinti vaikų. Kai vaikai auga žinodami, kad jiems liks tėvų uždirbtas turtas – nėra gerai, sako Marius.
„Bent jau mes stengiamės vaikams sakyti, kad chebryte, mes investuosime į jūsų mokslą, bet toliau gyvenimo kelias laukia jūsų pačių“, – dalinasi jis.