Prieš kelias savaites VšĮ „Žiedinė ekonomika“ Seimo Energetikos ir darnios plėtros komisijoje pristatė savo siūlymus dėl darnios atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros. Juose vienas iš pagrindinių akcentų – energetinė nepriklausomybė. Dabartinė Lietuvos situacija nėra gera – „Euromonitor international“ energetinio pažeidžiamumo indekse iš 100 valstybių Lietuva užima 90-ąją vietą ir yra žemiau nei Latvija ar Estija.
Pasak VšĮ „Žiedinė ekonomika“ vadovo Domanto Tracevičiaus, siekiant pagerinti situaciją Lietuvai reikia gaminti daugiau saulės ir vėjo energijos.
Jis teigia, kad viena iš didžiausių kliūčių vystant vėjo energetiką – ilgas poveikio aplinkai vertinimo procesas. Šis vertinimas būtinas siekiant apsaugoti biologinę įvairovę, tačiau yra teritorijų, kuriose biologinė įvairovė maža, pavyzdžiui, intensyvios žemdirbystės plotuose. Iš anksto įvertinus, kuriose teritorijose energetikos plėtra darytų mažiausią neigiamą poveikį aplinkai, jose būtų galima reikšmingai sutrumpinti poveikio aplinkai vertinimo procesą. Tam reikia parengti specialųjį Lietuvos planą ir nustatyti prioritetines teritorijas vėjo jėgainių statybai.
Daug galimybių vystyti atsinaujinančių išteklių energetiką turi miestai. Pavyzdžiui, vien Vilniuje elektros tinkluose yra daugiau nei 200 MW laisvos galios saulės energetikai vystyti. Pernai su „Proveržio paketu“ buvo priimti įstatymų pakeitimai, kuriais nurodoma, kad naujai statomi pastatai privalo apsirūpinti elektra iš atsinaujinančių išteklių, tačiau, pasak D. Tracevičiaus, Aplinkos ministerija jau daugiau nei metus įstatymo neperkelia į statybos techninius reglamentus. Taip lėtinama gaminančių vartotojų plėtra ir vietoje pagamintos energijos vartojimas, kuris padėtų sumažinti elektros tinklų apkrovą.
Tokie reikalavimai jau yra priimti ne vienoje ES valstybėje, įskaitant Vokietiją, Prancūziją, Belgiją ir Austriją. Jie taikomi ir jau esamiems bei daug elektros energijos sunaudojantiems negyvenamiesiems pastatams, kuriems yra suteikiamas pereinamasis laikotarpis išnaudoti stogą elektros energijos gamybai. Taip pat ES sparčiai plinta reikalavimai automobilių stovėjimo aikšteles uždengti saulės moduliais, o tai padėtų išnaudoti šiuos plotus bei mažinti „šilumos salų“ efektą.
Be gaminančių vartotojų, didžiulę naudą vietos ekonomikai gali sukurti energijos bendrijos.
Prancūzijoje, kur įsteigta daugiau nei 300 energijos bendrijų, atliktas tyrimas atskleidė, kad vienas investuotas euras vietos ekonomikai atneša maždaug 2,5 euro naudos. Be to, energijos bendrijų projektai sukuria maždaug 3 kartus daugiau pridėtinės vertės, palyginti su komerciniais saulės parkais, nes juos įgyvendinant samdomi vietos žmonės, o gaunama grąža lieka vietos gyventojams.
Lietuvoje jau yra penkios piliečių energetikos bendrijos ir viena atsinaujinančių išteklių energijos bendrija, bet tam, kad bendrijų skaičius augtų, reikia geresnio reguliavimo, nuolatinio finansavimo bei informacinio centro, kuris padėtų gyventojams suprasti, kaip įkurti bendriją. Dalijimasis energija, ypač tarp energijos bendrijos narių, suteiktų daug naujų galimybių gyventojams.
Pristatytoje ataskaitoje nurodoma, kad dabartiniai Lietuvos siekiai energetikos srityje nėra pakankami, norint įnešti Lietuvos indėlį į Paryžiaus susitarimo įgyvendinimą. Tolesnė elektrifikacija yra būtina, kad ekonomika būtų dekarbonizuota, tad jau iki 2030 m. visa elektra turėtų būti gaminama iš atsinaujinančių išteklių.
Tokį tikslą jau išsikėlė Austrija, Danija, Nyderlandai, Portugalija ir kaimyninė Estija. Ryžtingesni siekiai ir pasiūlytų priemonių priėmimas leistų Lietuvai tvirtai žengti klimato neutralumo keliu ir tapti visiškai energetiškai nepriklausoma.
