Filmavimo užkulisiuose trumpai pakalbinome Benediktą apie jo kelionę į tvaresnę kasdienybę, prabangaus gyvenimo kainą ir kokiomis idėjomis jis gyvena šiandien.
Benediktai, papasakok, koks buvo tavo startas į tvarų gyvenimą?
Žodžio „tvarumas“ aš 20-ame amžiuje negirdėjau turbūt nė karto. Gyvenau tokioje šeimoje, kurioje visus iššūkius spręsdavome kuo efektyviau ir pigiausiu būdu – nieko naujo neperkant, o bandant viską suremontuoti. Vaikystėje eidavau į parduotuvę nupirkti kokių septynių prekių, kurių užtekdavo visai šeimai ir kurias sudėdavau į taip vadinamą „sietkutę“, kurią močiutę turėjo daugybę metų. Turbūt tai ir buvo mano tvarumo pamatas. Dar prisimenu mūsų gyvenimą, kai daiktas reikšdavo funkciją, o ne statuso simbolį, ne bandymą įgyti meilės ar iškomunikuoti savo vertybes.
22-ejų uždirbai pirmąjį savo milijoną. Kaip santykis su tvarumu pasikeitė tada?
Atsimenu, vaikystėje buvau prisižiūrėjęs daug Holivudo filmų, prisiskaitęs sėkmės žurnalų. Nuolat svajodavau apie automobilius, laikrodžius, gražius kostiumus. Vis galvodavau, kaip aš galiu tai pasiekti. Kai pradėjau uždirbti daugiau pinigų, už daugiau nei pusę santaupų nusipirkau ilgai svajotą prabangų automobilį. Po pusės metų supratau, kad tai nebuvo protingas sprendimas – automobilis buvo prabangus, tačiau visiškai netiko žiemos sąlygoms. Šis „romanas“ truko pusę metų, tada pasijaučiau truputėlį apgautas. Tiek metų tikėjau, kad tas išsvajotas daiktas mane padarys laimingą, užpildys. Įsivaizdavau, kaip atsikelsiu ryte, važiuosiu į svarbų susitikimą savo prabangiame automobilyje ir garsiai klausysiuosi muzikos. Tiek metų gaudavau informaciją, kad jeigu nori būti laimingas – pirk. Ir tada supratau, kad viskas yra ne taip.
Kas įvyko po šio suvokimo?
Nustojau pirkti tiek daiktų, drabužių. Keliaudamas supratau, kad ne savo išvaizda „ištransliuoji“, koks žmogus esi, o per savo kalbėseną, laikyseną.
Suvokiau, kad kuo daugiau daiktų turi, tuo daugiau daiktai turi tave patį. Tai reiškia, kad tau juos reikia prižiūrėti, plauti, nuo jų nuvalyti dulkes, tu po truputį tampi daiktų žmogumi. Dabar nešioju kelnes, kurioms jau daugiau nei 7 metai, turiu tik juodus megztinius ir dėl to nesijaudinu. Priešingai – pamačiau, kad sutaupau labai daug laiko, jeigu nebegalvoju, ką apsirengti rytoj. Minimalizmas labai supaprastina mano pasirinkimus.
Tada tokie pasirinkimai iš drabužių spintos persikėlė į virtuvę, požiūrį, į maistą ir kitus gyvenimo sprendimus. Pradėjau svajoti apie kitokį pasaullį ir kurti jam.
Tai – gana dideli pasikeitimai. Kaip į tai reagavo aplinkiniai?
Turbūt daugiausiai replikų sulaukė mano maisto pasirinkimai. 2016-ais turėjau tokią patirtį, kurios metu stipriai pajaučiau, kad esu gamtos dalis ir tiesiog praradau apetitą valgyti mėsą. Prieš tai valgydavau tik kepsnius ir neįsivaizdavau gyvenimo be jų (juokiasi).
Pakeitęs mitybą, pamačiau, koks svarbus ritualas yra maistas – kad tai yra tam tikras suartėjimo ritualas, būdas būti kartu su kitais žmonėmis. Tačiau tai, kad kažko nevalgai, pradeda kurti tam tikrus barjerus arba žmonės pradeda į tai reaguoti kaip į priekaištą jiems.
Jaučiu, ko reikia mano kūnui, labai atsirenku ir produktus, kuriuos vartoju. Nevartoju jokių pusfabrikačių, visada atkreipiu dėmesį į ingredientus. Man labai pasisekė turėti partnerę, kuriai patinka gaminti. Valgome daug daržovių, kruopų, riešutų, gaminame patys.
Kaip manai, kokios yra didžiausios šiandienos tvarumo problemos?
Didelė problema yra maisto ir prekių anonimiškumas – jos savo gražiomis pakuotėmis ir spalvomis mums padeda negalvoti, iš kur jos ateina. Ar jas nusipirkau dėl to, kad man jų reikia? O gal perku dėl to, nes man kažko trūksta? Galbūt šią prekę nusipirkau dėl to, kad 20-ojo amžiaus rinkodaros mašinos mane įtikino, kad norėdamas būti mylimas, turiu pirkti prekes ir taip „signalizuoti“ savo vertę?
Turime itin mažai laiko spręsti klimato problemas. Realu, kad būsime kaip ta varlė, kuri iš lėto išverda, nesuprasdama, kad ji yra vandenyje, kuris iš lėto kaista. Dėl to labai svarbu kalbėtis, ieškoti sprendimo ne per konfliktus, grasinimus, baimės skatinimą, o per edukaciją ir suvokimą, kad visi tarpusavyje esame labai susiję – visi esame viena žmonijos šeima.
Ką šiandien reiškia gyventi tvariai? Ar tai yra įmanoma?
Stengiuosi gyventi tvariai, bet tai nėra žaidimas, kurį galiu laimėti. Stengiuosi, tačiau visą laiką esu tam tikro lygio nusidėjėlis – vis tiek savo veiksmais neigiamai veikiu aplinką.
Gyventi tvariai man reiškia kuo mažiau kenkti aplinkai ir ateities kartoms. Tvarumas man yra suvokimas, kad į šį pasaulį atėjau sverdamas 4 kg, tuomet iš aplinkos rinkau bulves, vandenį, kruopas, ir viską sudėjus į save. Dabar sveriu 75 kg. Ką tai reiškia? Kad aš esu aplinka, kad mes visi esame aplinka ir itin tarpusavyje susiję.
Šiuo metu kuri socialinius projektus, taip pat esi angelas-investuotojas. Kokia yra tvarumo ateitis verslo pasaulyje? Ar gali verslas būti tvarus?
Verslo pasaulyje tvarumas yra didelė tema. Vienas iš žymiausių JAV ekonomistų M. Frydmanas yra pasakęs, kad verslo tikslas yra uždirbti pelną sau ir savo investuotojams. Minčių apie planetą ar tvarumą šiame pasakyme nėra. Ant šios minties pastatytas verslo lopšys bei visa verslo kultūra.
Verslas eina ten, kur yra pelnas. Ir čia mūsų, kaip vartotojų, pasirinkimas, kur jis tą pelną atras. Kažkada mes, kaip vartotojai, toleravome, kad prekės gaminamos žiauriomis sąlygomis – ir tai po truputį baigiasi. Dabar ateina kritinis taškas, kuriame mes, kaip vartotojai, pasakėme, kad mums svarbus tvarumo aspektas. Jeigu kaip vartotojai jį diktuosime, verslas turės pasikeisti – siekdamas daugiau pelno, pradės priimti tvaresnius sprendimus. Mes tikrai einame šia kryptimi.