Fotografei sodyboje teko išrauti mažas pušeles: kviečia joms duoti naują šansą

Sporto aikštelėse, esančiose Dzūkijos sodyboje, prisisėjo pušaičių. Šeimininkams nutarus atgaivinti sportui skirtą erdvę kilo dilema – kur dėti gražiai ūgtelėjusius 60-110 cm medelius? Išrauti ir išmesti ranka nekyla! Ir čia gimė idėja – dzūkiškomis pušaitėmis dekoruoti šiųmetes lietuvių Kalėdas.

„Prieš keliolika metų Dzūkijos Gervelių kaimo sodyboje organizuodavome tinklinio turnyrą, skirti a.a. tėvelio Kęstučio Kazakevičiaus atminimui. Tėvelis buvo sportininkas, aktyvus visuomenininkas, politikas. Varžybos, kur suvažiuodavo net iki 100 giminių, draugų ir draugų draugų, trukdavo net po tris dienas, jas vainikuodavo apdovanojimai, įvairūs pasirodymai“, – pasakojimą pradeda fotografė ir renginių organizatorė Ugnė Helenė Dilkevičienė.

Gal prieš 10 metų dėl šeimyninių aplinkybių ši tradicija nutrūko ir šalia miško esančioje teritorijoje, kur buvo įrengta tinklinio ir futbolo aikštelės, natūraliai pasisėjo pušys.

„Praėjusiais metais susizgribome, kad erdvėje, kur buvo įrengti aikštynai, tuoj bus miškas. Kadangi norime atnaujinti tinklinio turnyrą, vadinasi, pušaites tektų rauti ir mesti lauk. Tačiau nei rankos kyla, nei širdis leidžia tai daryti. Medeliai labai gražūs, tačiau jau per dideli, kad būtų skirti specialiai atsodinimui“, – pasakoja.

Taip besvarstant menininkei gimė idėja pasiūlyti Lietuvos žmonėms Kalėdų sezonu papuošti namus dzūkiškomis pušelėmis. O tinkamai medelį palaikius per žiemą (reikėtų vengti šildomų grindų ir šilumos šaltinio kaimynystės) ankstyvą pavasarį pasodinti savo erdvėje šalia namų ar vazone ir įkurdinti balkone. Taip namuose augtų lietuviškas augalas.

Pušelės iškasamos nepažeidžiant šaknų, o šios ir nėra didelės ar išsišakojusios – tai viena ilga šaknis su „siūleliais“, kurių, šiukštu, negalima nutraukti, nes būtent per šias mažas šaknis augalas ir maitinasi.

Namuose Ugnė siūlo pušaitę merkti į stiklinę vazą – kad būtų galima grožėtis ne tik medeliu, bet ir jo šaknimis. „Tai mini edukacija ir vaikams, nes jie mato, kaip ant mažų šaknelių susirenka oro burbuliukai – taip pušis maitinasi. O rūpestis vis pakeisti augalui vandenį moko vaiką atsakomybės, meilės gamtai“, – Ugnė Helenė į vandenį įpila ir gerųjų bakterijų – kad medis gautų maistingųjų medžiagų.

Baimintis, kad per žiemą medis paaugs, nereikėtų – lietuviški augalai žiemą vegetuoja, miega.

Dzūkiška paprastoji pušelė, kaip ją vadina idėjos sumanytoja, švarina orą, sugeria taršą. Ugnė Helenė savo namuose turi pamerkusi net 4 pušaites ir grįžusi iš lauko sako nuolat jaučianti gaivos kvapą, švaresnį orą.

Na o jei pavasarį kažkuris medelis ir neprigis, svarsto pašnekovė, vertinkime tai, kad visą žiemą namuose – žalias gyvas augalas.

Trijų penkių metų pušaitės yra 60-110 centimetrų ilgio neskaičiuojant šaknų.

Informacija, kokiuose floristikos salonuose, pardavimo vietose bus galima įsigyti pušaičių, skelbiama puslapyje ugnehelene.com. Prekybą ketinama pradėti lapkričio paskutinį dešimtadienį. Surinktos lėšos bus skirtos sodybos sporto aikštelių atnaujinimui.

Kas nutiks su medeliais, kurių nenupirks? „Man labai svarbus visuomenės sąmoningumas, tad su nerealizuotomis pušelėmis prisidėsiu prie projekto „Meilės miestas“. Tai antrus metus Trakuose vystomas širdelės formos miško plotas. Kiek žinau, ten neprigijo kelios pušelės ir nėra naujų ūgliukų, tad labai norėčiau prisidėti prie miško atnaujinimo ir likusias pušeles atiduoti šio projekto vystymui“, – šypsosi menininkė.