Dalis dirbančiųjų Lietuvoje vis dar balansuoja ties skurdo riba
O. Ferencienė pasakoja, kad minimalų atlygį šiandien uždirba ir jos mama. Likus 2 metams iki pensijos, ji dėl su sveikata susijusių priežasčių negali dirbti savo profesinio darbo, tad yra priversta rinktis nekvalifikuotą darbą, už kurį „ant popieriaus“ gauna 924 eurus, „į rankas“ – 709 eurus: „Kaip ji išgyvena, aš nuoširdžiai neįsivaizduoju.“
„[Yra ir dar vienas paradoksas] – Lietuvoje minimalus atlygis visą laiką lenktyniavo su skurdo riba. Skurdo riba šiandien yra 672 eurai. Taip, skurdo ribą esame aplenkę, minimalus atlygis yra didesnis, tačiau bet kuriuo atveju skirtumas ir atotrūkis yra toks mažas, kad galime drąsiai sakyti, jog žmogus, dirbantis pilnu etatu, šiandien vos išgali sudurti galą su galu ir iš esmės jis skursta“, – rinkos situaciją apžvelgia ji.
Tačiau šalyje veikiančios užsienio kapitalo įmonės yra linkusios diktuoti savo taisykles ir užtikrinti, kad atlyginimas ne tik atitiktų įstatymo nustatytas ribas, bet ir jas peržengtų bei suteiktų galimybę darbuotojams gauti ne tik konkurencingą, bet ir poreikius atliepiantį atlygį. Kaip pasakoja O. Ferencienė, jos atstovaujama įmonė jau kuris laikas stengiasi atsižvelgti į teisingą atlygio sistemą.
„Iki šiol mes galvojame, kad darbuotojams suteikiame teisingą atlygį. Turėjome ir vis dar turime labai aiškią, sistemingą atlygio politiką. Kiekviena pareigybė pas mus yra įvertinta pagal kompetenciją, pagal kuriamą vertę, taip pat pagal patirtį, kurios tai pozicijai reikia. Kiekvienais metais atliekame atlygio tyrimą – pasilyginame, kur mūsų pozicijos yra, lyginant su rinka. Kiekviena pozicija yra vertinama tam tikrais rėžiais ir mes esame tikri, kad visiškai atitinkame rinkos tendencijas – kiekviena mūsų pozicija yra graduojama ir mes kiekvienais metais susilyginame su rinka.
Tai – labai aiški, labai tiksli, skaidri atlygio politika. Prie jos gali prieiti ir kiekvienas darbuotojas, vadinasi, aš galiu žinoti, kokie yra mano kolegos atlyginimo rėžiai arba [kokie būtų atlyginimo rėžiai], jeigu norėčiau kandidatuoti į kitą poziciją. Prieš metus Lietuvoje mes netgi gavome įvertinimą vidutinių įmonių kategorijoje kaip mokantis teisingą atlygį darbdavys, nes praktiškai nebuvo aptiktas joks skirtumas tarp vyrų ir moterų atlyginimų“, – pasakoja O. Ferencienė.
Vis dėlto, įmonės viduje ši atlygio politika neatrodė pakankama: „Įmonė veiklą vykdo visuose žemynuose, 60-yje valstybių. Ir kaip vadovybei žinoti, kad žmogus Lietuvoje, Afrikoje, Azijoje, Australijoje tikrai gali pragyventi oriai? Taip, mes atitinkame rinką, taip, mes mokame tai, ko reikalauja įstatymas, tačiau kaip iš tiesų tas žmogus gyvena?“
Tad įmonė nusprendė mažinti skurdą ir nelygybę, inicijuodami projektą, kurio tikslas – užtikrinti tvarią minimalaus atlyginimo sistemą. Šiuo projektu, aiškina O. Ferencienė, įmonė užsibrėžė tikslą atsigręžti į tuos, kurie organizacijoje uždirba mažiausiai ir yra pažeidžiamiausi.
„Susidūrėme su pirmu iššūkiu. Nėra vieno konkretaus apibrėžimo, kas yra tas pragyvenimo atlygis – kokia yra ta suma, kuri tiktų visose valstybėse, arba koks yra standartas, kurį mes galime sau ramiai pasakyti, kad norime darbuotojams užtikrinti? [Tad] organizacijoje, visų pirma, atsigręžėme į savo verslo modelį. „Yara“ gamina trąšas ir chemijos produktus, [todėl] mes negalime savo produkto kainos išpūsti iki begalybės, kadangi trąša yra toks dalykas, kuris labai atsispindėtų galutiniame produkte – maisto kainose. Taip pat mūsų vizija ir misija kalba apie tai, kad mes norime mažinti skurdą, badą bei tausoti planetą. Tai kodėl neatsigręžti visų pirma į savo darbuotojus?
Po daugybės diskusijų [...] mūsų organizacija nusprendė, [...] kad kiekvienas mūsų darbuotojas, nepaisant jo kompetencijų, turi uždirbti bent jau tiek, kad galėtų sau leisti daiktus ir paslaugas ir galėtų sau leisti gyventi sveiką bei orų gyvenimą. Šiuo oriu apibrėžimu mes sakome, kad kiekvienas mūsų darbuotojas, nepaisant savo kompetencijų, turėtų patenkinti bent jau pagrindinius savo kaip žmogaus poreikius“, – pasakoja ji.
Kaip teisingai apskaičiuoti atlygį?
Užsibrėžus šį tikslą, teko išvesti atlygio skaičiavimo formulę: „Vedant formulę atsižvelgėme į keturių asmenų šeimą – du saugę ir du vaikai, ir nusprendėme, kad orientuosimės į perkamąją galią tose sąlygose, kuriose gyvena mūsų darbuotojai. Tai vadinasi, kad kiekvienoje šalyje mes apskaičiuosime būtent perkamąją galią.“ Visų pirma, ką į atlygio formulės skaičiavimus įtraukė įmonė, buvo būsto nuomos kainos toje šalyje, kurioje gyvena darbuotojas.
„Pavyzdžiui, Lietuvoje mes skaičiuojame Vilnių. Norėjome atsižvelgti, kur dabartiniai mūsų darbuotojai gyvena. Išsiaiškinome, kad statistinis darbuotojas gyvena kažkur viduriniame rajone. Vadinasi, mes į vidutines nuomos kainas įtrauksime ne būsto nuomos kainas centriniame rajone ar pakraštyje, bet kažkur miesto viduryje“, – aiškina O. Ferencienė.
Antra formulės dedamoji – galimybė maitintis sveikai. Skaičiavimai čia buvo skirtingi, remiantis kiekvieno darbuotojo pozicija – ar jis dirba biure, ar gamykloje, mat tai turi įtakos suvartojamų kalorijų skaičiui.
„Įtraukėme ir maisto produktus, gaminant namuose, nes mes tikrai nesakome, kad gaunant mūsų minimalų darbo užmokestį jūs valgysite kiekvieną dieną restorane. Greičiausiai, dar ne šiame gyvenimo etape. Taip pat mes įtraukėme ir vidutines viešojo transporto kainas, kiek kainuoja paspirtukų, dviračių nuoma mieste, taip pat ir mobiliojo ryšio paslaugų, interneto, įvairių prenumeratų kainas. Be jų šiai dienai gyvenimas yra tiesiog neįmanomas. Taip pat įtraukėme vidutines rūbų, baldų kainas šalyje, rekreaciją, sveikatinimą, tam, kad žmogus iš tiesų galėtų gyventi oriai. Ir palikome 8 procentus kitiems nenumatytiems žmogaus poreikiams“, – atlygio formulės dedamąsias vardija O. Ferencienė.
Taigi suma, kurią įmonė moka savo darbuotojui, nepaisant jo kompetencijų, sudėjus visas dedamąsias, yra 1850 eurų „ant popierius“ – 1176 eurai „į rankas“: „Noriu pabrėžti, kad tai yra dvigubai didesnė suma negu minimalus atlyginimas Lietuvoje.“
„Mes toliau išlaikome savo esamą atlygio politiką – vis dar graduojame kiekvieną poziciją pagal kuriamą vertę, pagal kompetenciją. Jauni specialistai, tik pabaigę studijas, arba galbūt keičiantys savo karjeros kryptį ir pradedantys savo karjerą kurti iš naujo, paprastai dirba šiek tiek mažiau apmokamose pozicijose, galbūt jo atlyginimo rėžis yra žemiau, tačiau mes sakome, kad tai yra visiškai nebesvarbu, nes mes mokėsime kiekvienam savo darbuotojui, nepaisant to, kad rinka moka šiek tiek mažiau, bent jau 1850 eurų. Jeigu kompetencija sako, kad ta pareigybė yra apmokama daugiau, mes tik nuo tos ribos žiūrėsime ir atsižvelgsime į žmogaus kompetenciją, į jo kuriamą vertę, į jo esamą patirtį. Tačiau iki 1850 eurų mes sakome: ne, kiekvienas žmogus turi gyventi oriai“, – įmonės politika dalijasi konferencijos „Tvarumo kursas“ pranešėja.
Dar viena problema, kurią padeda spręsti šis projektas, sako O. Ferencienė, yra atlyginimų skirtumai moterų ir vyrų gretose. Pasak O. Ferencienės, Europos sąjungoje 60 proc. visų dirbančiųjų ir uždirbančių minimalų atlygį yra moterys.
„Būtent šiuo projektu mes galime padėti pakeisti padėtį. Tai reiškia, nesvarbu, ar tu esi vyras, ar moteris – mes mokėsime bent jau tokią minimalią algą. [...] Taigi šiuo projektu dabar mes esame tikri, kad [...] visi galės sau leisti vienodus produktus ir paslaugas arba kitaip sakant – vienodą pragyvenimo lygį. Mes jiems visiems suteiksime vienodą atspirties tašką ir tai reiškia, kad kiekvienoje šalyje išskaičiuota suma skirsis, tačiau perkamoji galia išliks vienoda. Taip mes esame tikri, kad galime užtikrinti savo darbuotojų gerovę“, – patirtimi dalijasi ji.