Girdime tvirtinant, kad elektronikos atliekos – sparčiausiai auganti atliekų rūšis pasaulyje. Kas lemia tokį spartų šių atliekų augimą?
Tikra tiesa, palyginti su kitomis atliekomis, kaip pavyzdžiui plastiko pakuotėmis, elektronikos atliekų kiekiai auga sparčiausiai. Jau 2018–2019 metais buvo minimas milžiniškas, suklusti verčiantis skaičius – daugiau kaip 50 mln. tonų elektronikos atliekų visame pasaulyje. Deja, kad ir kiek būtų apie tai kalbama, bandoma spręsti su tuo susijusias problemas, skaičiuojama, kad šis skaičius perkops 60 mln. tonų, o jau 2028-aisiais tokių atliekų bus sugeneruota daugiau kaip 70 mln. tonų. Didžiausią įtaką šiam augančiam rodikliui turi visame pasaulyje didėjanti perkamoji galia ir elektronikos prieinamumas. Ne paslaptis, kad tam tikri žemesnės kategorijos prietaisai, palyginti su vidutinėmis pajamomis, gerokai atpigo, tam turėjo įtakos ir tobulėjančios gamybos technologijos.
Yra paskaičiuota, kad pasaulyje vienam gyventojui per metus vidutiniškai susidaro maždaug septyni kilogramai elektroninių atliekų, Europoje – daugiau nei 16 kilogramų , Azijoje – 5 kilogramai, Afrikoje – 2,5 kilogramo vienam žmogui per metus. Tuo tarpu dokumentuotos, surinktos ir perdirbtos elektronikos atliekos siekia tik iki 20 procentų viso susidariusio kiekio, kita dalis jų patenka į sąvartynus, užteršiama aplinka, neatgaunamos labai reikalingos iškastinės, retos bei ribotos žaliavos. Be to, Europai, o ypač Lietuvai būdinga, kad gyventojai tiesiog kaupia namuose nereikalingus, nenaudojamus prietaisus, apie tai sprendžiame ir iš mūsų asociacijos inicijuotų gyventojų elgsenos tyrimų.
Kodėl apie elektronikos atliekų problematiką kalbama ir diskutuojama gerokai rečiau ir ne taip karštai, kaip, pavyzdžiui, kalbama apie plastiko ar maisto atliekas?
Šiuo metu elektronikos ir baterijų atliekų klausimas yra dėmesio centre. Per pastaruosius keletą metų tam didelį dėmesį skyrė ir Europos Komisija (EK), ir Europos Parlamentas. 2019 m. EK priėmė elektronikos ekologinio projektavimo ir gamybos taisykles, arba tvaresnius gaminių projektavimo reikalavimus, 2021 metais ES gamintojams įsigaliojo reikalavimas užtikrinti buitinės elektronikos įrangos taisymą, ne mažiau kaip 7–10 metų tiekiant taisytojams atsargines dalis po paskutinės gaminio išleidimo į rinką datos.
Kita vertus, elektronikos, baterijų ir dujošvyčių lempučių atliekos – ne tos atliekos, kurios susidarytų kasdien ir dėl kurių gyventojams tektų sukti galvą nuolat. Visai kas kita plastiko pakuotės ar virtuvės atliekos, kurias reikia kur nors padėti kiekvieną dieną arba beveik kasdien. Elektronikos atliekos vertinamos kaip švarios, jos neskleidžia kvapo, tad gali ilgai išlikti tarsi nematomos. Jei šiandien nėjome į parduotuvę ir ten esančiame specialiajame konteineryje neišmetėme kokio nors nereikalingo, sulūžusio prietaiso, elektroninio žaislo ar panaudotų baterijų, tie dalykai neretai nugula spintose ar sandėliukuose. Kaip sakyta, gyventojai yra linkę elektronikos atliekas kaupti namuose, netgi nevertina tai kaip atliekų. Kartais tai vertinama kaip atsargai saugomi daiktai, nors galiausiai tai vis tiek virsta elektronikos atliekomis, dažnai tinkamomis tik perdirbti. Elektronikos atliekos dažniausiai nekrinta į akis – jau kuris laikas miške neberasime išmestos skalbimo mašinos ar šaldytuvo, nes kur kas patogiau išsikviesti į namus mūsų asociacijos ar kitų elektronikos atliekų tvarkytojų komandą, ji stambiagabarites atliekas išveža nemokamai. Šioje grandyje yra problemų ir su nelicencijuotais elektronikos atliekų surinkėjais – tokie egzistuoja, galima rasti jų skelbimų, tačiau negirdėti, kad kuris nors iš jų būtų nubaustas už nelegalų, rizikingą, neekologišką tokių atliekų ardymą, išgaunant vertingiausias medžiagas. Tai yra nelegalus verslas, kuriam kelią privalėtų užkirsti valstybės institucijos. Mūsų asociacija ir kitos panašią veiklą vykdančios organizacijos tiesiog siūlo savo paslaugas, vykdo švietėjišką veiklą, aiškina gyventojams apie legalaus elektronikos atliekų tvarkymo būtinybę.
Kodėl elektronikos ir baterijų atliekų klausimas yra toks svarbus? Kas yra problemiškiau – surinkti ar perdirbti?
Kaip jau minėjau, netvarkant elektronikos atliekų, kyla ekologinės grėsmės, švaistomi Žemės ištekliai, dėl žaliavų stygiaus ir jų brangimo programuojamos ekonominės problemos. Surinkti Europos Sąjungos nustatytą kiekį elektronikos atliekų trukdo tiek nelegalių atliekų tvarkytojų veikla, tiek ir nesusiformavę gyventojų atsakingo vartojimo ir ekologinės elgsenos įpročiai. Pavyzdžiui, 2020 m. pagal ES užduotis šalyje turėjo būti surinkta ne mažiau 65 proc. elektronikos atliekų nuo viso per ankstesnius metus rinkai pateikto elektronikos kiekio vidurkio, bet, deja, pavyko pasiekti tik 45,6 proc. rodiklį.
Beje, būtų klaida manyti, kad šios problemos būdingos tik Lietuvai. Elektronikos atliekos dažnai neidentifikuojamos bei prastai surenkamos ir kitose Europos Sąjungos valstybėse. Be abejonės, tai komplikuoja ir legalaus perdirbimo iniciatyvas – jų mūsų šalyje nėra daug, elektronikos atliekas ribotais kiekiais perdirba vos kelios įmonės. Be to, nepamirškime, kad elektronikos atliekos yra itin specifinės, jas sudaro daugybė skirtingų medžiagų. Optimizuojant gaminiui reikalingas žaliavų sąnaudas bei siekiant gaminio kompaktiškumo, funkcionalumo ir estetikos, elektroninės dalies detalės vis smulkėja, jos neišardomai jungiamos blokuose, tai irgi labai apsunkina perdirbimą. Užtenka paminėti, kad telefoną sudaro vidutiniškai 42 įvairios medžiagos, kurias tikrai nėra paprasta atskirti vieną nuo kitos. Tad elektronikos atliekų surinkimo ir perdirbimo klausimas yra kompleksinis, nevienareikšmis, abi šio klausimo pusės susiję tarpusavyje.
Kaip apskaičiuojamas mūsų šalyje susidaręs elektronikos atliekų kiekis?
Europos Sąjungoje susidarančių elektronikos atliekų kiekius ir jų apskaičiavimo metodiką reglamentuoja Europos Sąjungos teisės aktai. Pagrindinis šioje srityje teisės aktas yra Elektros ir elektroninės įrangos atliekų (EEĮA) direktyva (2012/19/ES), o ją 2021 m. pakeitė nauja EEĮA direktyva (2018/849/EU). Šia direktyva siekiama, kad Europos Sąjungoje būtų tiksliai apskaičiuojami elektronikos atliekų kiekiai ir kad šios atliekos būtų tvarkomos atsakingai, pagal aplinkosaugos reikalavimus.
Direktyvoje numatoma, kad gamintojai, importuotojai ir pardavėjai turi prisiimti atsakomybę už šių atliekų tvarkymą ir perdirbimą. Valstybės narės turi naudoti nacionalinius registrus ir užtikrinti, kad visos elektroninės ir elektrinės įrangos atliekos būtų tinkamai apskaičiuojamos ir registruojamos. Lietuvoje atitinkamai veikia Vieninga gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos informacinė sistema (GPAIS), kurioje gamintojai ir importuotojai privalo deklaruoti šalies vidaus rinkai pateiktų produktų kiekius. Įvertinus šiuos kiekius, apskaičiuojami atliekų kiekiai.
Atkreiptinas dėmesys, kad nors elektroninės atliekos yra registruojamos ir yra numatytos teorinės atliekų normos, kartais vis dar gali kilti neatitikimų tarp deklaruojamo ir realaus elektronikos atliekų kiekių. Tai gali būti paaiškinama keletu veiksnių: nelegalia prekyba ir neteisėta atliekų tvarkymo praktika, netinkamu registravimu ar pranešimų pateikimu, neprisiimta gamintojų, importuotojų ar platintojų atsakomybe tinkamai tvarkyti atliekas. Kad būtų sumažinti šie neatitikimai, svarbu stiprinti priežiūrą ir kontrolę elektronikos atliekų tvarkymo sistemoje bei užtikrinti, kad visi atsakingi subjektai laikytųsi teisės aktų ir teisingai registruotų bei praneštų apie savo veiklą. Taip pat būtina didinti sąmoningumą visuomenėje apie teisėtą ir aplinkai draugišką elektronikos atliekų tvarkymą, kad būtų mažinamas neteisėtų atliekų šaltinių skaičius.
Kokios yra pagrindinės kliūtys mūsų šalyje, tvarkant elektronikos atliekas?
Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį, kad mūsų šalyje yra sukurta ir gerai išvystyta elektronikos atliekų surinkimo sistema. Bėda ta, kad, kaip rodo mūsų inicijuoti asociacijos tyrimai, labai daug žmonių dalies savo nebenaudojamų ar nebetinkamų daiktų neidentifikuoja kaip elektronikos atliekų, išmeta juos į kitoms atliekoms skirtus konteinerius, kaupia namie nenaudojamus ar nereikalingus prietaisus. Pavyzdžiui, mūsų inicijuotas tyrimas atskleidė, kad net 41 proc. Lietuvos gyventojų namuose turi 1–2 nenaudojamus arba beveik nenaudojamus kompiuterius, 63 proc. šalies namų ūkiuose yra po 2 ir daugiau nenaudojamų telefonų. Net 43 proc. namų ūkiuose tokie nenaudojami prietaisai guli po 3 ir daugiau metų. Prieš porą metų atliktas tyrimas atskleidė, kad beveik pusė respondentų 2018–2020 metais įsigijo per mažai naudojamų prietaisų, kurie tik užėmė vietą namuose. Taip pat paaiškėjo, kad sugedusius prietaisus sandėliukuose kaupia 38 proc. gyventojų.
Kaip jau minėjau, išlieka ir nelegalios elektronikos atliekų perdirbimo rinkos bei neatsakingos, neskaidrios verslo elgsenos problema. Gali būti, kad šias eilutes skaito elektronikos įrangos internetinės prekybos verslo atstovas, kuris žino, jog pagal įstatymą privalo deklaruoti savo verslo srautus, bet to nedaro, arba metalo laužo supirkėjas, kuris surenka skalbimo mašinas ar kitokią elektroniką, bet šiai veiklai neturi licencijos. Klausimas: ar turėtume laukti, kol toks žmogus taps sąmoningas, ar vis dėlto geriau pasitelkti aplinkosaugininkus, kitos valstybės kontroliuojančios institucijos atstovus, kurie pritaikytų griežtesnes įstatyme numatytas priemones?
Kas yra svarbiau ir aktualiau – surinkti kuo daugiau atliekų ar vis dėlto mažinti jų kiekį?
Manau, kad abi šios pozicijos yra vienodai svarbios ir viena su kita susijusios. Pagal mūsų asociacijos veiklos įstatus mes irgi veikiame abiem kryptimis. Stengiamės surinkti kuo daugiau elektronikos, baterijų ir dujošvyčių lempų atliekų, aiškiname, kaip tai svarbu tiek aplinkosaugos, tiek ir tvarumo požiūriu, o greta pabrėžiame atsakingo vartojimo, prietaisų taisymo svarbą.
Kokiais būdais galėtume sumažinti elektronikos atliekų kiekį? ES nustatytos elektronikos ir baterijų atliekų surinkimo užduotys auga, tačiau surinkimo rodikliai auga lėčiau nei norėtume. Kokios yra kliūtys geresniems rezultatams pasiekti?
Pirmiausia turėtume įprasti atsakingai vartoti, mokyti šio požiūrio jaunąją kartą. Prieš įsigydami daiktą turėtume pasidomėti, kaip jis pagamintas, koks yra numatytas prietaiso garantinis laikotarpis, kokios būtų taisymo galimybės. Nereikalingus daiktus turėtume parduoti ar padovanoti kitiems, o patys nebijoti įsigyti panaudotų daiktų, jeigu jie atitinka mūsų poreikius. ES gamintojams keliami reikalavimai, kad prietaisai būtų taisomi, užtikrinamas atsarginių detalių tiekimas irgi būtų viena iš priemonių. Padėtų ir įstatyme numatyta mokestinė lengvata, skatinanti prietaisų taisymą. Seime yra parengtas tokiai lengvatai skirtas įstatymo pakeitimo projektas, tad lauktume pokyčių. Valdžios institucijos, kontroliuojančios atliekų rinką, taip pat galėtų didesnį dėmesį skirti nelegaliems atliekų srautams bei perdirbimui.
Įdiegus depozito sistemą gėrimų pakuotėms pašvarėjo aplinka, pakuotės sėkmingai keliauja į perdirbimo vietas, atgaunamos medžiagos panaudojamos naujiems produktams gaminti. Kodėl tokia sistema negalėtų būti pritaikyta, surenkant elektronikos atliekas ar baterijas?
Jei atkreipėte dėmesį, depozito, arba užstato, sistema pritaikyta itin standartizuotiems ir vos keleto kategorijų gaminiams. Tuo tarpu elektronikos sektorius pasižymi nepaprastai didele gaminių įvairove. Tad sunku būtų įsivaizduoti praktinį tokios idėjos pritaikymą. Kas kita yra baterijų atliekos. Baterijos kur kas labiau standartizuotos, jų variantų nepalyginamai mažiau nei elektronikos įrangos. Tad periodiškai vis iškeliamas klausimas apie užstato sistemą nešiojamųjų baterijų atliekoms surinkti. Vis dėlto išsamus Europos nešiojamųjų baterijų asociacijos (European Portable Battery Association) tyrimas atskleidė, kad įvedus tokių atliekų užstato grąžinimo sistemą norimų surinkimo rodiklių ne tik nepasiektume, bet tai tik pablogintų padėtį. Viena iš pagrindinių priežasčių – baterijų surinkimo vietų, pagrįstų depozito sistema, tikrai būtų gerokai mažiau nei baterijų atliekų surinkimo vietų turime dabar. Pavyzdžiui, Lietuvoje panaudotas baterijas galime išmesti net labai mažose parduotuvėse, taip pat ir kaimuose.
Nemažai nebenaudojamos elektronikos įrangos – seni šaldytuvai, skalbyklės, kompiuteriai, televizoriai, radijo imtuvai, garso ir vaizdo grotuvai – vis dar guli gyventojų sandėliukuose ar spintose. Kartais žmonės tokius prietaisus laiko kaip atsarginius arba jiems atrodo, kad jais atsikratyti sukeltų per daug rūpesčių. Ar tikrai taip sunku atsakingai šalinti elektronikos atliekas?
Manau, kad didžiausi sunkumai kyla galvose, bet ne realybėje. Nebereikalingai, nebenaudojamai smulkiajai elektronikai, panaudotoms baterijoms ir nebetinkamoms dujošvytėms lempoms skirti konteineriai yra prieinami, juos galima rasti šalies prekybos centruose, įvairiose kultūros, švietimo ir viešąsias paslaugas teikiančiose organizacijose. Jau daugiau kaip 10 metų mūsų asociacijos komanda teikia nemokamas paslaugas – išneša ir išveža iš namų stambiagabarites elektronikos atliekas. Važiuojame ir į atokiausius vienkiemius, tereikia paskambinti mums tereikia paskambinti telefonu +370 695 55111 arba registruotis www.epa.lt svetainėje. Tiesiog turėtume būti atsakingesni ir sąmoningesni vartotojai, tausoti savo planetą, jos gamtą ir išteklius.