Kenksmingas, bet neišvengiamas plastikas pakuotėse: to, kas šiandien yra norma, ateityje turi nelikti

Ar apsipirkdami prekybos centruose atkreipiate dėmesį į produkto pakuotę? Kiek prisidedame prie aplinkos taršos rinkdamiesi plastikinę pakuotę ir ar tikrai pakuotė iš popieriaus – visada tvaresnis pasirinkimas? Apie tai laidoje „Delfi rytas“ kalbėję specialistai pažymėjo, kad plastikas savaime nėra blogis, jei tik žmogus mokėtų jį tinkamai surūšiuoti.

Plastiko ar popieriaus pakuotė: ar tikrai pastaroji yra geriau?

Kasdien išmetama šimtai tonų plastiko, kuris yra nesurūšiuojamas. „Roquette“ klientų techninio aptarnavimo vadovas popieriaus ir kartono produktų grupei Antanas Visokinskas teigia, kad savaime plastikas nebūtų toks kenksmingas, jei žmogus jį teisingai surūšiuotų.

„Jeigu plastikas nesurūšiuojamas teisingai, jis kaupiasi aplinkoje, patenka į gyvūnų maistą, tada per jį patenka į gyvus organizmus ir žmogaus organizmą. Aplinkoje jis kaupiasi labai ilgai – apie 80–90 metų, o jam suirti reikia 500 metų. Tai galite įsivaizduoti, kad mes pragyvensim vidutiniškai šešis, septynis gyvenimus, ir mūsų organizme vis tiek jo dar turėtų būti“, – sako A. Visokinskas.

Tuo metu popierinių pakuočių perdirbimo galimybės yra kur kas geresnės. Anot A. Visokinsko, apie 85–88 proc. popieriaus yra perdirbama.

„Lyginant su plastiku, popierius nėra nei kenksmingas, nei kažkur kaupiasi. Jam suirti pakanka 2–5 savaičių,tad net ir atsidūrus vandenyne, jo greitai neliktų. Tačiau daug įtakos turi žmonės, kurie teršia, nenori rūšiuoti arba rūšiuoja netinkamai. Problemų kyla ir tuomet, kai sunešamas aliejuotas popierius, kurio perdirbti negalima. Tai yra žmonių, verslo ir gamintojų sąmoningumo klausimas“, – pabrėžia A. Visokinskas.

Ateities pakuotė – bioskaidi ir be kombinuotų medžiagų

„Pakuočių forumo 2022“ koordinatorė Daiva Savickienė pažymi, kad pakuotė visų pirma reikalinga produktui apsaugoti. Tokių produktų, kaip rauginti agurkai ar valgymui paruoštos košės, kartone laikyti nepavyktų. Vis dėlto, šiuolaikinis žmogus be pakuočių negalėtų gyventi, todėl pasaulyje vis dažniau kalbama apie tai, jog pakuotės dizainas turi būti toks, kad ji būtų lengvai perdirbama.

„Pagal pasaulinius 2019 metų skaičiavimus, mes perdirbame tik 9 proc. viso pasaulio plastiko. Apie 50 proc. plastiko nukeliauja į kontroliuojamus šiukšlynus, apie 19 proc. yra sudeginama energijai pagaminti, ir apie 22 proc. patenka į nekontroliuojamus šiukšlynus ir vandenyną. 9 proc. yra be galo mažai“, – teigia D. Savickienė.

Tačiau ji pabrėžia, kad nauji pakuočių gaminimo standartai leistų perdirbti daugiau plastiko, kuris pats savaime, jei gali būti teisingai perdirbamas, nėra blogis. Svarbu užtikrinti, kad pakuotės būtų gaminamos iš vienalyčių medžiagų, nes kombinuotų medžiagų pakuotes perdirbti sudėtinga.

„Visas pasaulis eina link to, kad pakuotė būtų perdirbama. Viskas turi prasidėti nuo dizaino, ir tai reiškia, kad turi keistis ne pakuotės forma, o sudėtis. Pakuotė turi atlikti savo funkciją – būti atspari karščiui, nepralaidi dujoms, nepraleidžianti drėgmės, kvėpuojanti. O mes, vartotojai, sąmoningai rūšiuojame, arba mūsų investicijos priverčia mus rūšiuoti, kaip su taromatais. Tai yra puiki sistema, kurioje mums ir patogu, ir naudinga rūšiuoti. Kad veiktų rūšiavimo ir perdirbimo infrastruktūra, visos grandinės turi veikti, ir tik apjungus visas grandines galime pasakyti, kad padarėme viską“, – sako D. Savickienė.

Pasak jos, ateities pakuotė galėtų būti ne tik gaminama iš vienalyčių medžiagų, bet ir bioskaidžių medžiagų. Tačiau tai nereikštų, kad pakuotę užtektų išmesti į šiukšlyną, kuriame ji pati susiskaidys.

„Čia yra sąmoningumo ir infrastruktūros klausimas. Manau, turime pereiti prie žiedinio metodo, kuriuo seka visas pasaulis – kad viskas eitų ratu. Kaip vienas italų architektas yra pasakęs: mūsų miestai taps aukso kasyklomis, o auksas bus mūsų šiukšlės. Tas pats plastikas, metalas ir viskas, kas mums yra šiukšlės, turi tapti aukso vertės, kad iš jų panaudotume naujus dalykus ir viskas suktųsi ratu“, – sako D. Savickienė.