Dėl depozito sistemos milijardai butelių nebeteršia gamtos
VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ vadovas Gintaras Varnas pasakoja, kad idėja įrengti taromatus ir supirkti panaudotą tarą kito 2013 metais, o viena pagrindinių priežasčių buvo tai, kad įvairių pakuočių, o ypač gėrimų taros tvarkymo rodikliai buvo labai prasti.
„PET pakuočių buvo sutvarkoma gal tik trečdalis, ar net mažiau. Per metus į rinką išleidžiama apie 700 milijonų buteliukų Lietuvoje ir tik apie trečdalį būdavo sutvarkoma, tai galima nesunkiai paskaičiuoti, kad kasmet milijonais ar milijardais buteliukų teršiama Lietuvos gamta. Tai buvo pagrindinė priežastis“, – sako G. Varnas.
Pašnekovas paaiškina, kad laikas permainoms susiklostė tinkamas, nes užteko ir politinės Lietuvos valios, ir verslo atstovų palaikymo, atsakingo ir toleregiško požiūrio, kaip nebeteršti gamtos buteliais.
Taromatų sistema plinta
Anot G. Varno, taros supirkimo sistemos įdiegimas labai greitai plinta ir kitose šalyse. Praėjusiais metais taromatų sistema atsirado ir Latvijoje, šiais – Slovėnijoje, o 2025 metais supirkimo tinklas ims veikti ir Lenkijoje.
„Daug šalių arba jau įsidiegė, arba diegiasi, o Europos Sąjungos komisijos direktyvose tiesiogiai numatyta, kad visos šalys privalės sutvarkyti gėrimų pakuotes, plastikines – ne mažiau, kaip 90 procentų ir direktyvose įrašo, kad šalys, nepasiekiančios tokio rodiklio privalės diegti užstato sistemas. Kito būdo, kaip sutvarkyti tokį aukštą procentą pakuočių, nėra. Nė vienoje užsienio šalyje, kurioje nėra užstato sistemos, nė vienais metais nebuvo sutvarkyta 90 procentų ir atvirkščiai – ten, kur yra užstato sistemos, kiekvienais metais yra aukšti rezultatai“, – vardija G. Varnas.
Gamintojai permainų ėmėsi anksčiau
Vieni didžiausių taros gamintojų Lietuvoje UAB „Švyturys-Utenos alus“ generalinis direktorius Rolandas Viršilas teigia, kad atsiradus depozito sistemai, gamyboje imtis kažkokių didelių permainų neteko.
„Mes pilstome savo produktus į skirtingas pakuotes. Yra ir PET, ir aliuminės skardinės, ir buteliai. Pakartotinio naudojimo stikliniai buteliai jau labai seniai yra depozitiniai – jie surenkami, sugrįžta atgal pas mus, juos išplauname. Plovimo įrenginiai yra labai galingi, brangūs, tikslūs. Buteliai vėl užpilami ir taip jie gali būti pakartotinai naudojami 10-12 kartų. Jei žiūrėti iš ekologiškiausios pakuotės pusės, tai, aišku, yra daugkartinio naudojimo stiklas, butelis, kuris atlaiko 10-12 pylimų. Buteliai grįžta pas depozito administratorių, tada grįžta į daryklą. Akivaizdu, kad vien tas skaičius sufleruoja ir apie angliarūgštės išmetimą – jis yra 10-12 kartų mažesnis, nei vis naujus gaminti“, – paaiškina R. Viršilas.
Plastiko pakuotės pakartotinai naudoti gamyboje Europos direktyvos dar tik skatina, tačiau, anot pašnekovo, jie sugebėjo perdirbtą plastiką pritaikyti stiklo taros gamyboje jau prieš daugiau, nei metus.
Kur perdirbamos atliekos ?
Perdirbėjai visą superkamą tarą rūšiuoja, atskiria vienkartinius stiklinius gaminius nuo ilgalaikių, atskiriami aliuminio gaminiai. Stiklo ir aliuminio kelias atgal pas vartotojus yra skirtingas.
„Daugkartiniai buteliai keliauja pas gamintojus. Vienkartiniai rūšiavimo centre yra rūšiuojami ir smulkinami. Mes rūšiuojame pagal skirtingas spalvas – skaidrus, žalias, rudas, tam, kad būtų galima vėl efektyviai gaminti vėl naujus butelius. Visas stiklas perdirbamas Lietuvoje, yra Kauno ir Panevėžio stiklo fabrikai ir juose pagaminami nauji buteliai. Aliuminių skardinių Lietuvoje neturime galimybės perdirbti. Mūsų surenkamos skardinės perdirbamos Vokietijoje, perdirba didžiausias pasaulyje perdirbėjas. Kad įsivaizduotumėte perdirbimo gamyklos mastelius, tai mūsų metinis surinktas aliuminių pakuočių kiekis toje gamykloje gali būti perdirbtas per vieną pamainą. Tai didžiulė gamykla ir tokių ne viena yra pasaulyje. Natūralu, kad Lietuvoje mes tokios gamyklos, turbūt, niekada neturėsime, nes neturime tokių kiekių“, – pasakoja G. Varnas.
Perdirbant aliuminį, kaip pasakoja G. Varnas, skardinės yra išlydomos, iš jų vėl gaminama skarda ir vėl gaminama tara. Pašnekovas pabrėžia, kad aliuminis yra kelių rūšių, jis plačiai naudojamas ir automobilių pramonėje, tačiau iš surinktų skardinių perdirbti metalą lengviausia būtent tai pačiai maisto pramonei.
„PET pakuočių taip pat surenkamas labai aukštas procentas – praėjusiais ir šiais metais skaičiuojame, kad bus surinktas 91 procentas. Šios pakuotės perdirbamos Lietuvoje. Iki šiol perdirbėjui nekeldavome reikalavimų, į ką jis turėtų perdirbti, tiesiog siekėme gauti geriausią kainą už parduotas antrines žaliavas. Dalis būdavo skiriama butelių gamybai, dalis – dirbtinio pluošto gamybai. Nuo kitų metų, vertindami gamintojų atsakingą požiūrį, žinant naujus teisės aktų reikalavimus, gamintojai dėl vis didėjantį kiekį antrinės žaliavos į naujus PET butelius, dėl to turime pasiekę susitarimą, kad mūsų Lietuvoje surinkti plastiko buteliai bus perdirbami į žaliavą, tinkančią naujų PET butelių gamybai. Mes ir už mūsų stovintys gamintojai turėsime pirmumo teisę įsigyti šias žaliavas geromis sąlygomis, naudoti naujų PET butelių gamybai“, – apie pokyčius plastiko butelių perdirbime pasakoja G. Varnas.
Skandinavijos šalys – tvarumo lyderiai
R. Viršilas teigia, kad perdirbimas ir pakartotinis medžiagų naudojimas atėjo iš Skandinavijos šalių, o jo vadovaujamos įmonės šaknys yra Danijoje, tad natūraliai atsirado sekti tvarumo keliu.
„Skandinavija istoriškai, turbūt, daugiausia dėmesio skiria gamtos apsaugai ir tvarumui, tai mes dedame labai daug pastangų. Tas prasidėjo ne dabar, net ne tada, kai prasidėjo depozitas, įvairių pakuočių perdirbimas. Turbūt, pirmas žingsnis buvo sumažinti patį kiekį – sumažinti buteliukų svorius, padaryti juos lengvesnius. Kai pradėjau dirbti, tais laikais, vienam litrui alaus pagaminti reikėjo arti keturių litrų vandens. Tvarumas yra mažinti ir vandens kiekius ir linijų plovimui, ir kitiems dalykams. Nevardinsiu daug veiksmų, detalių, ką padarėme, kad ir tų pačių dėžių plovimas, kada „užciklinamas“ vanduo jis antrą kartą naudojamas ir tai leidžia sutaupyti milžiniškus kiekius, – pasakoja R. Viršilas. – Matau skaičius, kad plastiko naudojimą mes sumažinome 477 tonom. Šiandien vandens alui pagaminti naudojame jau ne 4 litrus, o tik 2,7 litro. Kertinis mūsų strateginis uždavinys ateina „Carlsberg“ programa „Together Towards Zero“ (Kartu iki nulio). Tai garsi daug apimanti programa, jos esmė, kad iki 2040 metų dirbti be jokio Co2 pėdsako visoje grandinėje. Mes perkame grūdus, tai pradedant žaliava, gamyba, logistika ir, galų gale, preke lentynoje, kur vėlgi, šaldytuvai ten burzgia“.
Programa nustato labai aukštus tvarumo rodiklius ir apima begalę dalykų. Pašnekovas teigia, kad programoje atsižvelgta ir į taip, kad gamybos įmonėse kartais įvyksta nelaimės ir siekiama, kad čia taip pat būtų įgyvendintas tikslas „Kartu link nulio“. R. Viršilas sako, kad jau virš metų darbuotojai nepatyrė rimtų traumų.
Tvarumas didžiuliai įmonei leidžia ne tik švariau gaminti, tai tuo pačiu leidžia veikti praktiškiau. Visgi kai kurios medžiagos, dėl ekologiškumo reikalauja ir savo kainos. Ir nors direktyvos dar leidžia laukti, anot R. Viršilos, jie jau kurį laiką naudoja plastiką stiklo taros gamyboje.
„Šioje vietoje jau taupyti neišeina, bet, mes girdime, darome tyrimus, kad ir vartotojams tai labai svarbu. Sunku pasakyti, ar lentynoje jie renkasi tą tvaresnį produktą, bet jei vyksta apklausos, visi sako „taip, man svarbu“. Tai labai daug padaro“, – teigia pašnekovas.
Depozito sistemos sėkmės Lietuvoje kitoms valstybės parodė gerą pavyzdį. Anot G. Varno, įvairių užsienio šalių dėl šios sėkmės jau ne kartą išreiškė susidomėjimą.
„Labai daug atvažiuoja svečių ir čia galima ilgai vardinti. Buvo iš Junginių Amerikos Valstijų semtis patirties, šiais metais buvo ir iš tokios egzotinės šalies, kaip Palestina, kurioje dabar vyksta karas. Buvo iš Japonijos, Korėjos, Kinijos, iš Indijos, jau nevardiju visų Europos šalių. Lankėsi Naujosios Zelandijos ministras, Australijos ministras, prieš diegdamas Vakarų Australijos sistemą buvo atvažiavęs mokytis. Tiktai labai daug važiuoja“, – vardija pašnekovas.
Rūšiavime dar yra kur tobulėti
Šiuo metu turima depozito sistema gana patogi, tačiau kai kuri tara vis dar nesuperkama. Kartais pasigirsta žmonių pasvarstymų, kad superkami galėtų būti ir kiti gaminiai, pavyzdžiui, aliejaus tara.
„Užstato sistemoje jau dabar Lietuvoje yra įtrauktos, iš esmės, visos pakuočių rūšys, kurios įtrauktos ir kitose šalyse. Yra šalių, kur mažiau įtraukta pakuočių rūšių. Mes turime maksimumą. Būtų neracionalu ir nelogiška galvoti, kad visos atliekos ar visos pakuočių atliekos būtų sunešamos atgal į parduotuves. Parduotuvės taptų atliekų tvarkymo centrais. Kodėl didžiausias dėmesys skiriamas gėrimų pakuotėms? Dėl to, kad jos dažnai vartojamos gamtoje, lauke, parkuose, miškuose. Tose vietose sunku užtikrinti pakuočių surinkimą – nepastatyti šiukšledėžės prie kiekvieno medžio miške. Dėl to svarbu skirti dėmesio šioms pakuotėms. Eidamas į mišką uogų niekas nesineša aliejaus, jį vartoja namie ir žmonės turi išmokti rūšiuoti namie“ – paaiškina G. Varnas.
Pašnekovas neslepia, kad konteinerinė rūšiavimo sistema kažkiek dar šlubuoja, nors ir tobulėja kiekvienais metais. Užstato sistema yra labiau ištobulinta, tiesa, ji ir kainuoja brangiau.
„Konteinerinė sistema turėtų būti tobulinama, geriau finansuojama, kad galėtų sutvarkyti tuos pačius 90 procentų atliekų, o ne galvoti, kaip aliejaus butelius ar „auksinius“ popieriukus nešti į parduotuves“, – sako G. Varnas.