Tyrimai rodo, kad vienuose namuose vidutiniškai yra 74 buitinės technikos ir elektronikos prietaisai, tačiau net 13 iš jų nėra naudojami ir gali būti priskiriami nematomoms atliekoms. Keli jų neretai būna sugedę, o kita dalis prietaisų tiesiog dulka nenaudojami namuose.
„Žmonės ne tik linkę kaupti, bet ir linkę pirkti naujus daiktus. Jei perkame naujus daiktus, reikėtų atsižvelgti į tai, kad namuose lieka senų, nebenaudojamų ar sugedusių daiktų. Jei kalbėtume apie tą pačią elektroniką, viskas, kas yra perdirbama, yra panaudojama antram gyvenimui. Taip yra taupomi gamtos ištekliai, panaudojami daiktai antrą kartą, taip mes padedame ne tik aplinkai, bet ir gamtai, gyvūnijai ir patiems sau“, – sako „Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos“ vadovė Veronika Masalienė.
Elektroniką perdirbimo įmonės vadovas Darius Valeika pastebi, kad kasmet nebereikalingų buitinės technikos ir elektronikos daugėja ne tik namuose – žmonės vis labiau linkę atiduoti gaminius perdirbimui.
„Kiekiai didėja maždaug 10 procentų. Praeitais metais perdirbta apie 13 tūkstančių tonų atliekų, o rinkoje užimame apie septyniasdešimt procentų, tai tikėtina, kad dar 30 procentų rinkoje perdirba kiti atliekų perdirbėjai. Bet jei paklausite, kiek atliekų Lietuvoje susidaro, tai to nežino net Aplinkos ministerija – dalis atliekų yra neapskaitoma, dalis patenka per nelegalius tvarkytojus, dėl to realios statistikos niekas nežino“, – teigia elektronikos atliekas perdirbančios įmonės „EMP Recycling“ generalinis direktorius D. Valeika.
Jungtinių Tautų pateikta statistika rodo, kad šiemet vienam žmogui teks apie 8 kilogramus elektronikos atliekų. Manoma, kad iš šio kiekio bus perdirbta tik kiek daugiau, nei 17 procentų. Kodėl toks nedidelis kiekis nebereikalingų ir neveikiančių daiktų pasiekia perdirbėjus?
„Didžioji problema ir yra kaupimas, prisirišimas prie daiktų, jų neatidavimas legaliems atliekų tvarkytojams – gal prireiks to televizoriaus, gal prireiks to lygintuvo, o iš tiesų patirtis rodo, kad jų neprireikia. Ši problema susideda iš daugelio dalykų, žmonės gali ir nežinoti. Pavyzdžiui Lietuvoje elektronikos surinkimo infrastruktūra yra labai gerai išvystyta, nes žmonės turi daugybę alternatyvų, kur atiduoti elektronikos atliekas. Bet kaupimas ar daiktų saugojimas sudaro esminę problemą. Lygiai taip pat žmonėms keičiant telefoną. Jei norime būti tvarūs, keičiant telefoną, kompiuterį, plančetę, turime susimąstyti. Galbūt, senoji technika dar veikia, gal galime ją atiduoti, parduoti, padovanoti kam jos iš tikrųjų reikėtų. O nebenaudojami daiktai turėti nukeliauti pas legalius atliekų tvarkytojus ir turėtų būti perdirbti“, – prieraišumo prie daiktų problemą įvardija V. Masalienė.
Kai kurios buitinės atliekos gana greitai prikeliamos antram gyvenimui, kitas perdirbti yra sunkiau. D. Valeika sako, kad viskas priklauso nuo perdirbimo sudėtingumo, ar reikalinga speciali įranga, ar kruopštaus rankinio darbo.
Visos smulkios elektronikos atliekos surenkamos didesniuose prekybos centruose, juose pastatytos specialios talpos, tad net nuėjus apsipirkti maisto, galima saugiai atiduoti nebenaudojamą techniką perdirbėjams nemokamai. Jei sugedo didesni elektroniniai daiktai – juos perdirbėjų atstovai paima iš gyventojų namų. Regioninių atliekų tvarkymo aikštelės taip pat priima elektronikos atliekas, tad ten taip pat galima priduoti techniką saugiai ir legaliai.