Perdirbti pavyksta vos 9 proc. plastiko atliekų
Pasaulyje vis garsiau kalbama apie žiedinę ekonomiką, kurioje išteklių ir atliekų sąnaudos, emisijos ir energijos praradimai turi būti sujungiami į uždarą energijos ir medžiagų grandinę, leidžiančią sistemai atsinaujinti. Tačiau šiandien apstu pagalių, kurie trukdo suktis žiedinės ekonomikos ratui, ir vienas iš jų – gausybė plastiko atliekų, kurios negali būti perdirbamos.
Naujausia Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaita skelbia, kad plastiko suvartojimas pasaulyje ir toliau sparčiai auga.
EBPO duomenimis, per pastaruosius 30 metų plastiko suvartojimas pasaulyje padidėjo keturis kartus, daugiausia dėl augimo besivystančiose rinkose. Plastiko gamyba nuo 2000 iki 2019 metų padvigubėjo ir pasiekė 460 milijonus tonų.
Plastiko atliekos turi reikšmingos įtakos klimato kaitos procesams. Skaičiuojama, kad plastikai sudarė 3,4 proc. viso pasaulyje šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio. O bendras plastiko atliekų kiekis išaugo daugiau nei dukart – šiandien jis siekia net 353 milijonus tonų.
Pagal žiedinės ekonomikos principus, šios atliekos turėtų būti įdarbinamos naujiems gaminiams išgauti, tačiau taip tikrai nėra: didžioji dalis šių atliekų lieka teršti ir naikinti mūsų planetos.
Didžioji dalis plastiko keliauja į šiukšlynus ir vandenynus
EBPO ataskaitoje nurodoma, kad vienas JAV gyventojas per metus sukaupė vidutiniškai 221 kilogramų plastiko atliekų, Europos – 114 kilogramų, Japonijos ir Korėjos – iki 69 kilogramų.
Didelę dalį plastiko atliekų sudaro plastikinių pakuočių atliekos. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl jų daugėja – mažas plastiko atliekų perdirbamumo rodiklis. EBPO duomenimis, pasaulyje perdirbama tik 9 proc. plastiko atliekų.
Kaip laidoje „Delfi rytas“ teigė „Pakuočių forumo 2022“ koordinatorė Daiva Savickienė, „apie 50 proc. plastiko nukeliauja į kontroliuojamus šiukšlynus, apie 19 proc. yra sudeginama energijai pagaminti, ir apie 22 proc. patenka į nekontroliuojamus šiukšlynus ir vandenyną“.
Didelė dalis plastiko atliekų teršia vandenynus, kuriuose formuojasi milžiniškos atliekų salos ir naikinamos įvairių organizmų rūšys. Pavyzdžiui, vien „Didysis Ramiojo vandenyno šiukšlynas“ apima šimtų kilometrų teritoriją vandenyno šiaurinėje dalyje, kurioje plūduriuoja iš plastiko atliekų sudarytas šlamšto plotas. Manoma, kad jo dydis gali būti panašus, kaip Teksaso valstijos.
Skaičiuojama, kad dabar visose pasaulio jūrose ir vandenynuose yra apie 30 milijonų tonų plastiko atliekų, o dar 109 milijonai tonų susikaupė upėse.
Pokyčiui reikalingas žingsnis – apie perdirbimą galvoti dar gamybos procese
Tam, kad visos atliekos galėtų būti sėkmingai perdirbamos, atliekų perdirbimo įmonės „EMP Recycling“ atstovė Miglė Kardokienė pabrėžia galvojimo apie produkto perdirbamumą pačiame gamybos procese svarbą.
„Visų pirma, svarbiausia būtų pradėti nuo pačio gamybos proceso. Kol gamintojai produkto kūrimo procese negalvos apie tai, kaip po jo panaudojimo reiks jį perdirbti, niekada nepasieksime didelių rezultatų“, – teigia M. Kardokienė.
Pasak jos, privaloma galvoti apie medžiagų atskyrimo paprastumą ir tolimesnio jų panaudojimo galimybes.
„Mes savo elektronikos perdirbimo srityje nuolat susiduriame su iššūkiais, nes gauname prietaisų, kurių iki šiol rinkoje nebuvo. Pavyzdžiui, e. cigaretės, kurios turi daug sudedamųjų dalių ir yra pagamintos iš įvairių pavojingų medžiagų, yra kaupiamos sandėliuose, nes dar ieškoma sprendimų, kaip tinkamai jas perdirbti“, – vieną iš iššūkių įvardija M. Kardokienė.
Ji pažymi, kad taip pat svarbus gamintojų atsakomybės principas ir kitiems srautams. Pavyzdžiui Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, elektronikos atliekų tvarkymui taikomas principas, kad atliekų tvarkymą privalo finansuoti ir organizuoti gamintojai bei importuotojai.
Vis dėlto, M. Kardokienė pastebi, kad taip yra ne su visomis atliekų rūšimis.
„Ir, žinoma, reikia nepamiršti švietimo. Nuo mažų dienų vaikus mokyti ir edukuoti suaugusius, kaip atliekas rūšiuoti, ką su jomis daryti toliau, atvirai kalbėti ir rodyti, ką daro perdirbėjai. Svarbu, kad būtų aiški, tiksli, nuolatinė ir nesikeičianti komunikacija, kuri keistų visuomenės požiūrį ir sąmoningumą“, – pabrėžia ji.