Vidinis CO2 pėdsako skaičiavimas – kritiškai svarbus verslui
Paklausta apie įmonės CO2 emisijų stebėjimą „Ignitis grupės“ tvarumo programos vadovė Marta Becart pabrėžė, kad anglies dvideginis nėra vienintelės kenksmingos dujos, sukeliančios šiltnamio efektą. „Šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) pėdsako skaičiavimas ir stebėjimas yra labai svarbus įmonėms dėl panašių priežasčių, kaip pajamų, išlaidų skaičiavimas ir aibės kitų rodiklių. Galioja senas geras posakis – ko nematuoji, to nevaldai“, – sakė ji. Pašnekovė pridūrė, kad ŠESD pėdsako stebėsena padeda įmonėms valdyti klimato kaitos keliamas rizikas. Pavyzdžiui, rizikas dėl griežtėjančio reguliavimo augančių taršos leidimų kainų arba įvairių CO2 mokesčiais apmokestintų prekių sąnaudų. Taip pat, efektyvus ŠESD valdymas praneša suinteresuotosioms šalims apie įmonės pasirengimą perėjimui prie klimatui neutralios ekonomikos. Todėl tokioms įmonėms lengviau gauti prieigą prie finansavimo šaltinių.
Vidinio CO2 pėdsako apskaičiavimas ir stebėjimas leidžia įmonėms visapusiškai suprasti savo anglies dvideginio emisijas. Tai apima visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo šaltinių, susijusių su įmonės veikla, įvertinimą, įskaitant energijos suvartojimą, transportavimą, atliekų tvarkymą ir gamybos procesus.
„Švyturys-Utenos alus“ Korporatyvinių reikalų direktorius Dainius Smailys paaiškino, kad kiekybiškai įvertinus šių išmetamų dujų kiekį visame cikle – nuo žaliavų auginimo iki produkto kelionės pas vartotoją, galima nustatyti svarbiausius prie anglies pėdsako prisidedančius veiksnius ir prioritetus tobulintinoms sritims. Neišskiriant ir vidinio pėdsako, kuris gali būti ženklus. Be to, griežtėjant reikalavimams, kuriais siekiama sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą visame pasaulyje, įmonės turi apskaičiuoti ir savo vidinius CO2 pėdsakus, kad užtikrintų skaidrų raportavimą. Reguliarus stebėjimas padeda įmonėms neatsilikti nuo reguliavimo pokyčių ir tobulinti savo tvarumo praktikas.
Kaip skaičiuojamas dujų išmetimo kiekis?
Kadangi nėra konkretaus reglamento ar numatytų skaičių, pritaikomų kiekvienos įmonės CO2 emisijų išmetimui, gali kilti klausimas – kaip verslai jas apskaičiuoja ir įvertina tvarumo progresą ar regresą?
Pavyzdžiui, „Ignitis“ renka duomenis apie visus įmonės veiklos aspektus, kurie generuoja ŠESD emisijas, įskaitant energijos gamybą, suvartojimą, tiekimą, transportą ir pan. „Pagal standartizuotus metodus, atitinkančius ŠESD protokolą – pripažintą skaičiavimo standartą – konvertuojame duomenis į ŠESD emisijas. Vertinant emisijas žiūrime, kaip kinta jų intensyvumas, pavyzdžiui, kiek ŠESD emisijų susidarė iš vienos pagamintos MWh. Tokiu būdų galime matyti kaip, nepaisant intensyvios įmonės plėtros, mūsų pagamintos energijos ŠESD pėdsakas mažėja, nes įmonės augimas paremtas atsinaujinančių išteklių plėtra“, – detalizavo M. Becart.
D. Smailys išskyrė punktus, kurie įmonėje pasitelkiami skaičiuojant poveikį aplinkai: „Skaičiuodami savo anglies pėdsaką skirstome jį į tris sritis: 1: tiesioginiai išmetimai iš nuosavų šaltinių. 2: netiesioginiai išmetimai iš perkamos energijos, įskaitant elektros energiją, šilumą ir garą, kurią įmonė suvartoja. 3: kiti netiesioginiai išmetimai, atsirandantys vertės grandinėje – įskaitant žaliavų auginimą, transportavimą ir pardavimo taškuose atsirandančios emisijas“.
Vidines emisijas įmonė apskaičiuoja kruopščiai fiksuodama tam tikrus duomenis: elektros energijos kiekius, naudojamus biurams ir sandėliams, dujas ir kitą energiją, kuri naudojama patalpų šildymui, visų turimų automobilių degalų suvartojimą, bei nukeliautus kilometrus, įskaitant ir nukeliautus verslo komandiruočių metu kitu transportu. Tada šie duomenys „paverčiami“ CO2 emisijų ekvivalentu, naudojant „Carlsberg“ grupės standartizuotą metodiką.
Didelės CO2 emisijos – skirtingos priklausomai nuo verslo
Pasak M. Becart, dideli ir maži CO2 emisijų lygiai priklauso nuo konkrečios pramonės šakos ir įmonės dydžio: „Pavyzdžiui, energetikos sektoriuje tiesioginės emisijos paprastai yra didesnės nei paslaugų sektoriuje, nes procesai reikalauja didesnių energijos ir medžiagų sąnaudų. Todėl lyginant svarbu žiūrėti ne tik absoliutų skaičių išmetamų ŠESD emisijų, bet ir stebėti santykinius skaičius, pvz. emisijas vienam gamybos vienetui. Taip pat, dėl ribotų duomenų, ne visos įmonės pilnai apskaito savo netiesiogines – vertės grandinės – emisijas, todėl reikėtų kiekvienu atveju įvertinti, ką šie skaičiai apima“.
Ji pridūrė, kad aplinkai CO2 nėra tiesiogiai kenksmingas. Jis kenksmingas klimatui, nes prisideda prie šiltnamio efekto. Iškastinio kuro vartojimo didinimas ypač prisideda prie šiltnamio efekto.
Nėra savaime didelių ar mažų skaičių, svarbesnė yra jų mažinimo pažanga. Prieš devynerius metus „Utenos“ darykla per metus „pagamindavo“ 6 milijonus tonų CO2, o nuo 2019-jų ši darykla kasmet į aplinką išleidžia vos 150 tūkst. tonų CO2. Per kelerius metus emisijos buvo sumažintos 40 kartų. Tai buvo pirmoji iš alaus daryklų Lietuvoje, pasiekusi nulinį CO2 pėdsaką patvirtinantį statusą. Tai – milžiniška pažanga, pasiekta per trumpą laiką.
„Siekiant užtikrinti skaičiavimų nuoseklumą ir skaidrumą, pasaulyje jau tapo įprasta, kad įmonės laikosi pripažintų standartų, tokių kaip: „Šiltnamio efektą sukeliančių dujų protokolas“. Jame pateikiamos gairės, kaip matuoti ir pranešti apie išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, bei standartą ISO 1406, kuris apibrėžia emisijų kiekio nustatymo ir ataskaitų teikimo specifikacijas. Šie standartai padeda įmonėms atlikti anglies pėdsako skaičiavimus, kuriuos galima palyginti ir su kitomis organizacijomis“, – kalbėjo D. Smailys.
Visi pakeitimai atneša naudos
Žengiant tvarumo keliu ir įmonėse įvedant atnaujinimus nebūtinai visada sulaukiama sėkmės. Tačiau pašnekovai įsitikinę – jeigu poveikis aplinkai stebimas tinkamai, skaičiuojami bei atnaujinami rodikliai, pakeitimai visada atneša naudos.
„Energetikoje kelias link ŠESD emisijų mažinimo, kuriant 100% žalią ir saugią energetikos ekosistemą, yra aiškus – atsinaujinančios energijos išteklių plėtra. Todėl investuojame su tikslu įdiegti 4–5 GW veikiančių žaliųjų pajėgumų iki 2030 m. ir siekiame nulinio emisijų balanso iki 2040–2050 m. Plečiame žaliosios gamybos technologijas, didžiausią dėmesį skirdami sausumos ir jūrinio vėjo parkams. Taip pat vystome žaliojo lankstumo technologijas: baterijas, hidroakumuliacinę elektrinę bei elektros energijos kaupimo ir konvertavimo – žaliasis vandenilis turi didelį potencialą prisidėti siekiant nulinio emisijų balanso. Kiti ne mažiau svarbūs aspektai – energetinio efektyvumo priemonių diegimas ir elektrifikacija – taršaus kuro keitimas elektra, pavyzdžiui, vidaus degimo variklių automobilių į elektromobilius“, – sakė M. Becart.
„Atsisakius iškastinio kuro ir jį pakeitus atsinaujinančiomis energijos rūšimis CO2 emisijos mažėja labiausiai. Visi pokyčiai, kuriuos atlikome mažindami savo anglies dvideginio emisijas, mums pasiteisino. Žinome, kad galime daugiau, tad eilėje jau laukia naujos investicijos į technologijas, kurioms leis pasiekti tvarumo programos „Kartu link nulio ir toliau“ tikslus: iki 2040-jų pasiekti pilnai tvarų produkto kelią – nuo žaliavų iki vartotojo – be pridėtinių CO2 emisijų“, apie tikslus kalbėjo D. Smailys. Pašnekovai neįvardino konkrečių veiksmų, kuriuos įgyvendinus įmonėms nebūtų pavykę pasiekti numatytų tvarumo tikslų.
