Trys klaidos, kurias kartoja savo poveikį aplinkai skaičiuojančios įmonės: ekspertė pasakė, kaip jų išvengti

CO₂ emisijų skaičiavimas – dar ganėtinai nauja atsakomybė, kurią klimato tikslų siekianti Europos Sąjunga įpareigojo prisiimti įmones. Vis dėlto, ne kiekvienai įmonei, skaičiuojančiai savo poveikį aplinkai, pavyksta išvengti klaidų. Atsakingo verslo konferencijos „Tvarumo kursas“ pranešėja, „Planet Positive“ įkūrėja Miglė Makuškaitė–Survilė išskyrė, kokios klaidos sutinkamos dažniausiai ir kaip jų išvengti.

Pirmoji klaida – trečios srities emisijų neskaičiavimas: jau greitai tai bus privaloma

„Planet Positive“ įkūrėja Miglė Makuškaitė–Survilė pastebi, kad dažnoje įmonėje skaičiuojant CO₂ emisijas pasitaiko klaidų, kurių galima išvengti. Pirmoji jos įvardijama klaida – trečios srities emisijų neskaičiavimas arba klaidingas jų skaičiavimas.

Anot jos, tiems, kas yra susidūrę su įmonių emisijų skaičiavimu ir įmonių apskaita, tikrai teko girdėti apie tai, kad trečioji sritis sukelia daugiausiai iššūkių. Nors iki šiol tai darė ne visos įmonės, nuo 2025 metų trečioji sritis taps privaloma visoms įmonėms, patenkančioms į direktyvos apimtį.

M. Makuškaitės–Survilės teigimu, šiuo atžvilgiu išlošė tos įmonės, kurios su trečios srities emisijų skaičiavimu spėjo susipažinti anksčiau ir mokosi to daryti iš anksto, nes delsiančioms įmonėms vėliau tai gali tapti nemenku iššūkiu.

„Pirmoji sritis yra tiesioginės įmonės emisijos, susidarančios iš įmonei priklausančio, kontroliuojamo ar valdomo turto – tai gali būti automobiliai, patalpos ir tiesioginiai emisijų deginimo šaltiniai. Antroji sritis – įmonių perkama elektros energija. Na, o trečioji sritis yra visa tiekimo grandinė. Su artėjančia direktyva atsiranda ataskaitų teikimo pokytis, kuriame trečioji sritis tampa privaloma. Privaloma tampa skaičiuoti ne tik emisijas, bet taip pat ir atlikti auditą. Įmonės, kurios visą šį procesą pradėjo įsivedinėti anksčiau ir atlikti apskaitą, tikrai išlošė“, – teigia M. Makuškaitė–Survilė.

Antroji klaida – netinkamas duomenų rinkimas: įvardijo galimus metodus

Antroji įvardijama klaida, su kuria tenka dažnai susidurti – neteisingas duomenų rinkimas. Pasak M. Makuškaitės–Survilės, ši klaida pasikartoja tiek toms įmonėms, kurios skaičiuoja trečią sritį, tiek toms, kurios to dar nedaro.

„Skaičiuojant savo įmonės poveikį aplinkai ir emisijas, reikalingi labai skirtingi duomenys ir nemažas jų kiekis. Reikia įsivertinti tiek savo tiekimo grandinės, tiek savo tiesioginės veiklos poveikį, todėl duomenų kiekis tampa nemažu iššūkiu. Kai kurie duomenys nėra taip lengvai paimami ir tam, kad galėtume juos išsitraukti, kartais reikalinga įsivesti naujus procesus, įtraukti kitas suinteresuotas šalis, tiekėjus. Kartais tam tikrai prireikia laiko, nes tai nėra taip paprasta“, – pastebi M. Makuškaitė–Survilė.

Anot jos, svarbu iš karto numatyti, kurie duomenys įmonei jau yra prieinami, o kuriuos dar reikėtų įsivesti. Tam svarbu žinoti, kokiais skaičiavimo metodais duomenys bus skaičiuojami – ji pateikia keletą tam tinkamų pavyzdžių.

„Pirmasis metodas, kurį lengviausia įsivertinti – jūsų pirktų prekių ar paslaugų išlaidų metodas. Šią informaciją tikrai turite, tereikia tik pasižiūrėti apskaitos programoje ir galėsite pasakyti, kiek pinigų išleidote tam tikroms paslaugoms ar prekėms. Tačiau tiek tikslumas, tiek galimybė imtis veiksmų su šiuo metodu yra pati žemiausia“, – sako M. Makuškaitė–Survilė.

„Kitas metodas, kuriuo duomenys pakankamai lengvai išgaunami – tai vidutinių duomenų metodas. Tam reikalinga tokia informacija, kaip kilovatvalandžių skaičius, kiek sunaudojate elektros; kilometrų skaičius, kiek nuvažiavote; galbūt sunaudotų kuro litrų skaičius. Pasistengus, šiuos duomenis surinkti įmanoma. O trečiasis metodas – informacija iš tiekėjų, kuri yra pati tiksliausia, tačiau nėra tai lengva tuos tiekėjus įtraukti. Dažnai taip būna, kad jie irgi yra panašioje situacijoje, kaip ir jūs, dar tik pradeda šį procesą ir nebūtinai turi visą informaciją, kuri jums yra reikalinga“, – teigia M. Makuškaitė–Survilė.

Ji pažymi, kad labai svarbu įsivertinti, kokį metodą pasirinkti, ir numatyti tolimesnius žingsnius, kam ta surinkta informacija bus reikalinga. Išlaidų metodo atveju, pagal patirtas išlaidas galima įsivertinti, kiek išleidome tam tikrai prekei ir paslaugai ir tokiu būdu pamatuoti, kokį poveikį aplinkai jos sukūrė ir koks yra CO₂ pėdsakas. Vis dėlto, M. Makuškaitė–Survilė pastebi, kad veiksmai, kurių galima imtis surinkus šiuos duomenis, nėra dideli – arba sumažinti išlaidas, arba sumažinti perkamą kiekį.

„Daugiau informacijos mums gali pateikti vidutinių duomenų metodas. Tada žinome, kiek galime sumažinti išlaidas ir kiekį, o jeigu tai produktas – galime įvertinti, kokią medžiagą pasirinkti, ar ta medžiaga draugiška aplinkai, galbūt pasirinkti kažkokią alternatyvą. O daugiausia informacijos, kaip mažinti savo CO₂ emisijas, mums gali duoti duomenys iš tiekėjo. Tada mes galime tiksliai žinoti, koks yra paslaugos ar produkto pėdsakas, galime įvertinti ir netgi lyginti. Jei turime tokią informaciją apie kelis tiekėjus, galime įvertinti, kuris tiekėjas yra labiau draugiškas aplinkai, turi atsinaujinančios energijos sertifikatus. Tai įvertinus, galima priimti palankesnius pasirinkimus, kurie sumažintų pėdsaką jūsų įmonės trečioje srityje“, – teigia M. Makuškaitė–Survilė.

Norint išvengti klaidų renkant duomenis, ji pataria pirmiausia tiksliai žinoti, kokius duomenis ir kaip ketinama rinkti. Pavyzdžiui, renkant duomenis apie transportą, numatyti, ar jie bus vertinami pagal kilometrus ar pagal suvartotą kurą. O kalbant apie pirktus produktus, prekes ir paslaugas, svarbu įsivertinti, kokia informacija suteiktų daugiausiai naudingų žinių ir įgalintų įmonę sumažinti savo CO₂ pėdsaką.

„Taip pat svarbu turėti duomenų rinkimo sistemą ir įsivertinti, kokie žingsniai reikalingi, kad mes tuos duomenis kiekvienais metais lygiai taip pat surinktume ir nepamirštume po metų, kokie duomenys buvo reikalingi, kad galėtume atkartoti tą patį procesą. Verta įtraukti, kokie yra esminiai duomenų šaltiniai ir turėti atsakingus asmenis, kurie tuos duomenis surenka“, – sako M. Makuškaitė–Survilė.

Ji prideda, kad ne mažiau svarbu numatyti galimybes, kaip kelių metų eigoje būtų galima patobulinti renkamus duomenis, nes tam gali atsirasti galimybių kai, pavyzdžiui, tiekėjai turės daugiau informacijos.

„Ir nepamiršti galutinio tikslo – turėti daugiau informacijos emisijoms mažinti. Galutinis emisijų skaičiavimo tikslas yra ne pats procesas, o sumažinti savo poveikį aplinkai ir turėti kuo daugiau informacijos tiems sprendimams priimti“, – pabrėžia M. Makuškaitė–Survilė.

Trečioji klaida – netinkamai suformuluoti tikslai: kaip tai padaryti teisingai?

Trečioji įvardijama klaida – netinkamas emisijų mažinimo tikslų kėlimas. M. Makuškaitė–Survilė pateikia pavyzdį, kuriame įmonė X siekia sumažinti savo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį 30 proc. iki 2030 metų. Nors tikslas skamba ambicingai, ji atkreipia dėmesį į netikslumus, kurių keliant panašius tikslus turėtų nelikti.

„Tikslas turi būti tikslesnis ir suteikti daugiau informacijos ne tik jums patiems, kaip tą tikslą pasiekti, bet ir kitiems, kurie galbūt stebi jūsų duomenis ir nori suprasti, kokia yra jūsų ambicija siekiant klimato tikslų. Svarbu nurodyti palyginamuosius metus ir juos turėti omenyje. Su kuriais metais lyginant jūs norite sumažinti emisijas 30 proc. iki 2030 metų? Ar lyginant nuo šių metų, ar pradėjote anksčiau emisijas vertinti ir galbūt siekiate pokyčio nuo 2015 metų, o galbūt tik kitais metais turėsite tikslų skaičių ir tik tada pradėsite vertinti?“, – sako M. Makuškaitė–Survilė.

Antras tikslumo reikalaujantis aspektas, į kurį ji atkreipia dėmesį – emisijų šaltinių nurodymas.

„Svarbu nurodyti, kokie emisijų šaltiniai yra įtraukti. Galbūt jūs skaičiavote tik pirmą sritį, o galbūt jau turite duomenis apie visą tiekimo grandinę? Na, ir trečias yra tikslo pagrindimas – kodėl 30 proc. yra tikslas, kurį išsikėlėte? Ar jis turi kažkokią prasmę, ar jis atitinka Paryžiaus susitarimą, ar tai skaičius, kurį jums tiesiog realistiška pasiekti? Svarbu tai pagrįsti“, – pataria M. Makuškaitė–Survilė.