„Idealiame pasaulyje valstybė turėtų pasirūpintų visų žmonių poreikiais. Tačiau šiandien situacija tokia, kad žmonių, kuriems reikia finansinio, emocinio ar kitokio palaikymo, yra gerokai daugiau nei valstybė gali padėti. Džiaugiuosi, kad daugėja brandžių, socialiai atsakingų organizacijų, kurios rūpinasi sergančiais, skurstančiais ir kitais, kuriems reikia pagalbos. Sujungus socialiai atsakingų vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų, verslo ir atskirų žmonių pastangas, galima pasiekti prasmingų rezultatų. Aišku, ir vienas žmogus gali kažką pakeisti, bet subūrus bendraminčius, bendradarbiaujant rezultatas gali būti gerokai didesnis ir greitesnis“, – sako „ACME Geri darbai“ vadovė.
Daugelis įmonių imasi ar planuoja imtis socialinės atsakomybės projektų. Iš savo patirties, kaip manote, kokios didžiausios įmonių klaidos? Kas daugiausiai trukdo juos vystyti?
Manau, labai svarbu užtikrinti projekto tęstinumą. Vienkartinė parama naudinga tik sprendžiant labai konkrečius klausimus, pavyzdžiui, pagalba sudegus namams, finansinė parama ligai gydyti ir pan. Tačiau verslas, galvodamas apie socialinę atsakomybę, turėtų orientuotis į ilgalaikius projektus, kuriais paramos gavėjams suteikiami nauji įgūdžiai, kaip sakoma, duodama meškerė, o ne žuvis. Tokia parama kur kas tvaresnė. Taip pat svarbu pasirinkti partnerius, kuriais galima pasitikėti ir kurie kokybiškai spręstų konkrečias visuomenės problemas.
Dažnai įmonės skundžiasi, kad geros socialinės atsakomybės iniciatyvos nesulaukia komandos narių dėmesio. Pavyzdžiui, sugalvojama sodinti medelius, ir paskui dar tenka gerokai paplušėti, kad kolegos prisijungtų. Kodėl taip nutinka?
Reikia nepamiršti, kad socialinės iniciatyvos darbuotojams pirmiausiai egzistuoja tam, kad būtų formuoja ilgalaikė, tvari komandos kultūra, požiūris į aplinką. Todėl neužtenka vieną kartą pasodinti medelius, norint suformuoti žmonių ilgalaikę atsakingą elgseną reikia turėti socialinės atsakomybės veiklų tradicijas, pasikartojančius renginius kasmet ar dažniau, apie komunikuoti, priminti.
Kada žmonės įsitraukia į tokias iniciatyvas? Labiausiai į veiklą įsitraukia žmonės, kuriems matomos problemos irgi „skauda“. Todėl prieš imantis iniciatyvų, pirmiausiai reikėtų apklausti darbuotojus ir išsiaiškinti, kokios sritys jiems patiems rūpi labiausiai. Primestos „iš viršaus“, mažiau aktualios iniciatyvos dažnai sulaukia menkesnio susidomėjimo. Taip pat darbuotojai pasyviau jungiasi prie veiklos, jei mano, kad jų indėlis nepadarys jokio poveikio, pokyčio ar indėlis yra labai mažas palyginti su sprendžiamos problemos masteliu.
Todėl svarbu apibrėžti, kokią problemą sprendžiame, geriausias pavyzdys, skaudus Ukrainos karo klausimas, suprantame, kad gyvendami eilinį gyvenimą Lietuvoje, niekaip neišspręsime karo klausimo, tačiau prisidėję prie radaro pirkinio, gal būsime vienu žingsneliu arčiau Ukrainos laisvės.
Dar kartais nepavyksta kai kurioms organizacijoms pritraukti darbuotojų į socialines atsakomybes iniciatyvas, kai socialinė atsakomybė tampa ne savanoriška, skatinama, užnorima, bet padaroma, kaip privalumu darbo elementu, pavyzdžiui, darbuotojai privalo kartą per mėnesį savanoriauti dvi valandas. Darbuotojai vieną kartą tokią savanorystę „atidirbs“, bet grįžti prie šios elgsenos ir veiksmo savo noru greičiausiai motyvacijos nebeturės. Savanorystė turėtų būti savanoriška, užnorinta veikla, kuria norėtųsi vėliau savo noru pakartoti ir kitoje aplinkoje.
Darbuotojų įsitraukimas labai priklauso ir nuo jų tiesioginio vadovo požiūrio į tokius renginius. Jeigu darbuotojai nesulauks tiesioginio vadovo palaikymo, o kartais net ir paskatinimo ar rodomo pavyzdžio, greičiausiai socialinės atsakomybės iniciatyvos gali nepavykti.
Tokios iniciatyvos ne visuomet įmanomos po darbo valandų, tad jeigu vadovas laikosi minties, kad darbo metu komandos nariai negali užsiimti jokia socialinės atsakomybės veikla ir tai trukdo darbui, tai tampa sunkiai įmanoma. Dauguma nevyriausybinių organizacijų dirba 8-18 val. Jeigu socialinė atsakomybė yra įmonės prioritetų sąraše, ji turėtų atsidurti ir vadovų prioritetų sąraše.
Tad sveikintina, kai organizacijos paskiria „legalų“ darbo laiką savanorystei ar kitoms iniciatyvoms, pavyzdžiui, vieną darbo dieną per ketvirtį skirti savanoriškai veiklai ir panašiai.
Gal galėtumėte papasakoti, kaip skatinate „ACME Grupės“ darbuotojus prisidėti prie socialinės atsakomybės iniciatyvų?
„ACME Grupėje“ labiausiai pasiteisino jau septynis metus iš eilės vykdoma „Gerų darbų mugė“, kuomet vieni darbuotojai organizuoja įvairias pramogas, gamina maistą, aukoja daiktus bagažinių turgui, o kiti drauge su šeimomis perka šiuos daiktus, pramogauja, ir už visa tai aukoja pinigus. Per renginį paaukotą suma „ACME Grupės“ akcininkai padaugina iš dešimties, ir šios lėšos skiriamos tų metų socialinėms iniciatyvoms, o kaip jas panaudoti – sprendžia patys darbuotojai.
Mūsų komandos narius įtraukia ir veiklos, kurios suburia, suvienija. Pavyzdžiui, visą mėnesį drauge „rinkame žingsnius“ ir už kiekvieną nužingsniuotą kilometrą paaukojame tam tikrą sumą pasirinktoms organizacijoms. Taip pat kolegos reguliariai prisideda prie aukojimo iniciatyvų, dažnai renkame mokyklines priemones nepasiturinčioms šeimoms, higienos priemones Ukrainos moterims, šiltus rūbus ukrainiečiams.
Skatiname ir savanorystės idėjas, tad siekiame kolegoms pasiūlyti įvairių projektų, kad jie galėtų rinktis, kaip ir kur prisidėti. O didžiausią pasitenkinimas jaučiame tuomet, kai matome realų pokytį, rezultatą. Pavyzdžiui, sutvarkome pasirinktą teritoriją, drauge piname vainikus ir marginame kiaušinius su vienišais seneliais, dalyvaujame kraujo donorystės akcijose, edukuojame vaikus, savanoriškai dėstome profesiniais klausimais studentams universitetuose, mentoriaujame tvarumui skirtuose hakatonuose.
Taip pat manau, kad „ACME Grupės“ darbuotojus motyvuoja ir vadovų bei akcininkų pavyzdys – tiek finansinis indėlis, tiek jų pačių dalyvavimas įvairiose iniciatyvose, pavyzdžiui, aktyviai remiant Ukrainą, vienas iš akcininkų pats mažiausiai keliavo į karo talžomą šalį, rinko labdarą, pirko reikiamus daiktus, humanitarinę pagalbą. Tada kiekvienas jaučiame, kad socialinė atsakomybė yra ne deklaratyvi, o realiai egzistuojanti komandos vertybė ir kultūros dalis.
Ką patartumei įmonėms, kurios nori investuoti į socialinę atsakomybę ir kurti tvarią socialinės atsakomybės kultūrą komandoje? Nuo ko pradėti?
Pirmiausia patarčiau išsiaiškinti, kurios kryptys yra artimos verslui ir komandai. Nusprendę imtis socialinės atsakomybės mes surengėme ne vieną darbuotojų apklausą, per jas išsigryninome, kokios artimiausios mūsų verslui tvarumo temos aktualios mūsų komandai. Šiuo metu dirbame ties trimis sritimis: švietimas, sveikata ir projektai, kurie rūpi „ACME Grupės“ bendruomenei. Pastaroji sritis atsirado, nes siekiame, kad žmonės pastebėtų savo aplinkoje esančias problemas, kurias jie padėtų spręsti drauge su „ACME Grupe“. Pavyzdžiui, atėjo kolega, kurio aplinkoje yra vaikų iš nepasiturinčių šeimų, negalinčių papildomai mokytis, tad padedame jiems. Kitas papasakojo apie kolegos sunkiai sergančius vaikus, skubėjome jiems į pagalbą, rūpinomės reabilitacija, maisto papildais, laisvalaikiu, nuotolinio mokymosi priemonėmis.
Taip pat svarbu aptarti, kaip dažnai bus rengiamos socialinės iniciatyvos – kartą per mėnesį, ketvirtį ar kartą metuose, ir nuspręsti, kas bus atsakingas už šių projektų inicijavimą ir įgyvendinimą.
Socialinės atsakomybės renginiai, nuolatinis nuveiktų darbų viešinimas ir kvietimas prisijungti prie vykstančių iniciatyvų padeda žmonėms pamatyti šių darbų prasmę, skatina prisidėti. Dalijimasis gerosiomis patirtimis, gerų darbų rezultatai džiugina ir didina pasitenkinimo jausmą, kad esi socialiai atsakingos įmonės dalis, kad ir tavo dėka vyksta svarbūs pokyčiai, keičiasi kitų žmonių gyvenimai.