Latvijoje įteisinus tos pačios lyties asmenų partnerystę, o Estijoje – santuoką, Lietuva tapo vienintele Baltijos šalimi, kurioje partnerystės įstatymas vis dar neįtvirtintas. Tai rodo mūsų šalies lyderių klaidas, sako kino kūrėjas Romas Zabarauskas. Užtat džiugina privačios iniciatyvos: reikiamų pokyčių vienos lyties šeimų saugumui užtikrinti pamažu imasi Lietuvos įmonės.
Diskriminacijos kompensavimas – ant verslo pečių
Lietuvoje naudas visoms darbuotojų šeimoms teikia ir inovatyvių sprendimų, siekdami padėti vienalyčių porų tėvams, ieško tokie verslai kaip „Bitė“, „Vinted“ ir „Swedbank“, vardija R. Zabarauskas. Pavyzdžiui, pašnekovo teigimu, „Vinted“ apmokės iki 20 savaičių atlyginimo tokiu atveju, kai tėtis ar mama pasiima tėvystės atostogas, tačiau joms negauna valstybės paramos.
„Esminis dalykas, kurį reikia suprasti – Lietuvoje iki teisės įsivaikinti lygybės reikės laukti dešimtmetį ar net ilgiau, todėl verslai neturėtų palikti savo darbuotojų likimo valioje“, – teigia R. Zabarauskas.
Pasak jo, vienalyčių porų, auginančių vaikus, vis tiek buvo, yra ir bus. Todėl verslas turi suprasti, kad suvienodinti vidines naudas nėra pakankama – reikalingos pozityvios diskriminacijos praktikos, nes tik jos iš tiesų sukuria tokias pat sąlygas vienalyčių porų tėvams auginti vaikus, tvirtina pašnekovas.
„Įsivaizduokite situaciją: įmonėje dirba Marius, kurio žmona pagalbinio apvaisinimo, spermos donoro (aut. past.) pagalba susilaukia vaiko. Vadinasi, Marius, nors ir nėra biologinis tėvas, gali eiti tėvystės atostogų ir gauti visas valstybės teikiamas naudas. Tačiau jei įmonėje dirba Marija, kurios sužadėtinė donoro pagalba susilaukia vaiko, ji valstybės pagalbos negaus, nes Lietuvoje teisės požiūriu bus niekaip su savo vaiku nesusijusi“, – svarsto R. Zabarauskas.
Verslas turėtų kompensuoti šią diskriminaciją, pažymi pašnekovas, bet kol kas dar nėra įmonės, kuri įsipareigotų padengti visas valstybės tokiu atveju suteikiamas naudas. Be to, šiuo atveju net nėra galimybės dairytis į šiuolaikines Vakarų verslų praktikas – juk daugelyje šalių šiandien paprasčiausiai nebereikia galvoti apie tokias kompensacijas, nes ir šios diskriminacijos ten jau neliko.
Vis dėlto, nors privačios iniciatyvos Lietuvoje galutinai nesulygina vienos lyties šeimų padėties, tokie žingsniai teikia vilties sulaukti lygybės, o kai kuriais atvejais jau gali ir rimtai prisidėti prie sprendimo auginti vaikus, įsitikinęs R. Zabarauskas.
Rodo lyderystę
Savo ruožtu Lietuvos įvairovės chartijos asociacijos projektų koordinatorė Aistė Brazdžiūnaitė pastebi, kad vis daugiau Lietuvoje veikiančių organizacijų jau rodo pavyzdį, kaip užtikrinti lygias galimybes tos pačios lyties poroms.
„Tai įkvepia ir kitas organizacijas: jos vis dažniau kreipiasi su klausimais, kaip joms susikurti tokią politiką, – sako pašnekovė. – Vis dėlto gaila, kad tokios lyderystės nerodo dauguma Lietuvos politik(i)ų ir nepriima civilinės partnerystės įstatymo, kuris išspręstų bent dalį iššūkių, su kuriais susiduria tos pačios lyties poros.“
Ieškodama gerųjų praktikų pavyzdžių, kaip darbovietėse galima užtikrinti lygias galimybes, A. Brazdžiūnaitė dažnai lankosi kitų Europos valstybių organizacijose ir pastebi skirtingų visuomenių panašumus.
„Pavyzdžiui, tiek Norvegijoje, tiek Lietuvoje yra žmonių, turinčių neigiamas nuostatas apie LGBTIQ+ bendruomenę. Vis dėlto tai nėra priežastis valstybėje neužtikrinti santuokos lygybės visoms poroms. Tuo mūsų šalis labai stipriai išsiskiria iš Europos konteksto, nes Lietuvoje LGBTIQ+ bendruomenė yra beveik nematoma įstatymo“, – pastebi A. Brazdžiūnaitė.
Projektas „Visiems atvira ir įtrauki darbo aplinka: ko galime išmokti iš Norvegijos pavyzdžių?“ yra aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.