„Save vadiname avietiniais“
Kaip pasakoja kūrybinės bendruomenės „Miško uostas“ pirmininkė Guoda Bardauskaitė, Švenčionėlių miestelis, kaip ir daugelis kadaise aktyviai zujusių ir gyvybe alsavusių gyvenviečių, iki čia įsikuriant šiai bendruomenei, buvo užmirštas kampelis. Prieš septynerius metus jis sužavėjo tris draugus savo turimais turtais – geležinkelio vėže, kuria be vargo traukiniu galima nusigabenti į Vilnių, ir įstabaus grožio pastatais.
„Aš, kaip ir nemaža dalis bendruomenės, esu architektė. Mes visi linkę matyti ne tai, kas yra, o tai, kas galėtų būti. Todėl labai susižavėjome čia esančiais griuvėsiais ir aplink stovinčiais pastatais – iš karto pradėjome įsivaizduoti, kas čia gali vykti“, – bendruomenės įsikūrimo pradžios istorija dalijasi pašnekovė.
Užburti Švenčionėlių architektūrinio paveldo ir kaipmat pastebėto potencialo, atvykėliai įsigijo ir įrengė butus senuose geležinkeliečių namuose – bendrabučio tipo butuose, kurių dalis buvo apleisti. Geležinkelio namai tapo „Traukinių namais“, o naujieji gyventojai čia ėmė siūlyti nakvynės paslaugas pašaliečiams, traukinio bėgiais dardantiems pro Švenčionėlius, ar, kaip sako G. Bardauskaitė, norintiems išbandyti gyvenimą 3 metrai nuo bėgių.
„Taip pat išsinuomavome visiškai nenaudojamą antrą geležinkelio stoties aukštą. Įrengėme čia bendradarbystės erdvę „Šiaurės stotis“, tada pakvietėme draugus, kurie pirmame aukšte įkūrė kavinę „Pieninė. Kava ir kultūra“, fotografą Algirdą Baką, kuris atidarė savo ateljė. Kadangi Švenčionėliai yra miestelis, prasidėjęs nuo geležinkelio, taip jau gavosi, kad mes pačią širdį miestelio ir gaiviname, nes jis atsirado, kai pastatė stotį ir aplink ėmė kurtis žmonės“, – pasakoja ji.
Savivaldybės padedami naujieji miestelio gyventojai gavo galimybę naudotis ir buvusia geležinkelio lentpjūve, taip pat esančia prie pat bėgių. Čia, kaip pasakoja pašnekovė, organizuojami įvairūs kultūriniai renginiai. Geležinkelio pagalbinės, jau nebenaudojamos patalpos virto rankdarbiais užsiimančių žmonių dirbtuvėmis, kuriose gimsta įvairiausi dirbiniai iš medžio.
„Įsikūrėme ne tik geležinkelio pastatuose, bet išsiplėteme plačiau – noriai kuriamės autentiškuose mediniuose pastatuose, kuriuos tvarkome ir restauruojame, įkūrėme ir vaikų darželį. Nors nesame vietiniai, tiesiog miestelį atradę, save vadinantys avietiniais, mes labai gražiai bendraujame su savivaldybe, kuri mus labai palaiko, Švenčionių verslo ir turizmo informacijos centras irgi mus remia, o žmonės džiaugiasi, nes mes čia ir tarptautinių grupių atvežame koncertams. Vienu žodžiu, atsiranda alternatyvi kultūra miestelyje“, – pasakoja moteris.
„Kišenėje turime daug crazy idėjų“
Taip 50 avietinių, tarsi susėdusių į vieną traukinio kupė, juda gyvenimo vingiais ir savo idėjomis bei kūrybiniais sprendimais stebina ne tik vietinius gyventojus, bet ir tuos, kuriems tenka apsilankyti jų kurtose erdvėse, esančiose iš naujo Lietuvos rytuose atgimusiame miestelyje. Kaip sako bendruomenės pirmininkė, idėjų jiems išties netrūksta, tačiau kartais pritrūksta finansinių resursų joms įgyvendinti. Būtent dėl šios priežasties jie nusprendė sudalyvauti jau devintąjį kartą organizuotame „Maxima LT“ prekybos tinklo projekte „Mes – bendruomenė“, skatinusiame šalies gyventojus vystyti tvarumo idėjas.
Šiame projekte jiems sužibo galimybė įgyvendinti seniai užantyje nešiotą viziją – dirbtuves, dabar gavusias pavadinimą „Renesansas“, kuriose bendruomenės nariai galėtų dalintis įrankiais, reikalingais mokytis vieniems iš kitų ir kūrybiškai prikelti naujam gyvenimui buityje naudojamus daiktus, atnaujinti autentiškus pastatų elementus ir, kaip teigia bendruomenė, dar plačiau komunikuoti tvarumo ir pernaudojimo idėjas.
„Savo kišenėje turime daug crazy (liet. pamišusių) idėjų, bet visada neaišku, iš kokių resursų jas įgyvendinti. Apie tai, kad mums reikia bendruomeninių dirbtuvių, kalbame jau ne vienerius metus – labai seniai apie tai svajojome. Paskaitę projekto aprašą ir sužinoję, kad šiemet jis orientuotas į tvarumą, nusprendėme, jog būtent su šia idėja galėtume ir aplikuoti, nes mūsų dirbtuvės yra apie dalinimąsi įrankiais – nereikia kiekvienam atskirai pirktis brangių įrankių, tokių kaip pjūklai, šlifuokliai, suktukai, spaustuvai ir panašiai.
Mes užsiimame senais pastatais, mums įdomu juos atgaivinti, tad šios dirbtuvės ir čia esantys įrankiai gali mums padėti mokytis vieniems iš kitų, savo rankomis daryti dalykus ir prikelti tuos senus pastatus. Prie to paties, dirbtuvės bus dar vienas iš formatų leisti laiką drauge, ne linksminantis, o kažką naudingo nuveikiant“, – pasakoja ji.
Tad laimėjus finansavimą pagrindiniu pirkiniu tapo daugybė įrankių, kurių dauguma skirti darbui su medžiu, taip pat įvairūs buityje naudojami daiktai – kercheris, kuriuo galima plauti didelius daiktus ar nuvalyti dažytą medinių namų fasadą, šlapiai plaunantis siurblys, padėsiantis atnaujinti minkštus baldus. Kaip sako pašnekovė, susipirkti šiuos įrankius kiekvienam būtų paprasčiausiai per brangu, tačiau bendruomenės lygmeniu, panaudojant projekto lėšas, ši idėja tapo įmanoma.
„Be to, kadangi neturėjome tam dedikuotos vietos, projekto dalimi tapo konteinerio įsigijimas – vadinamoji izoterminė būda, anksčiau veikusi kaip šaldytuvas. Tai daiktas, kuris yra apšildytas ir gali funkcionuoti ir žiemą – jo sienos yra apšiltintos, o jame pasistačius krosnelę galima ir šaltuoju metų laiku užsiimti veiklomis viduje.
Konteinerio viena pusė visiškai atsidaro, todėl vasarą tai gali tapti ir pusiau atvira, pusiau uždara darbo zona. Čia susitikę mes galime kažką meistrauti, tad tai tapo patalpa šioms veikloms. Sugalvojome konteineriui pavadinimą „Renesansas“, kadangi tai yra veikla, susijusi su daiktų prikėlimu antram gyvenimui. Pasikvietėme mums patinkantį menininką iš Klaipėdos, Pijų Čeikauską – Pidžin, kuris konteinerį apipavidalins. Praėjusį savaitgalį jis apipiešė pirmąjį konteinerio fasadą, o šį savaitgalį ketina atvykti dar kartą ir pratęsti darbus“, – šypteli pašnekovė.
Vis dar ieško būdų, kaip efektyviai dalintis įrankiais
Paklausta, galbūt jau pavyko suorganizuoti pirmuosius dirbtuvių susibūrimus ir ką nors įdomaus sukurti, pašnekovė atvirauja, kad pirmieji susitikimai vyko jau projekto įgyvendinimo stadijoje.
„Čia bendruomenei buvo nemažai reikalų ir iššūkių, nes projektą reikėjo suvaldyti, užsakyti įrankius, sužiūrėti, ar viskas tvarkoje, sugalvoti jų žymėjimo sistemą. Tai kėlė labai daug diskusijų. Taip pat galvojome apie sistemą, kaip kiekvienam bendruomenės nariui patekti į konteinerį. Tai tapo stimulu ieškoti kažkokių sprendimų, burtis ir siekti bendro tikslo. Taip pat organizavome jau ne vieną talką. Viena didžiausių buvo organizuojant konteinerio atvežimą. Sau tinkamą konteinerį radome Kretingos rajone, teko atsivežti iš toli – per visą Lietuvą, reikėjo visa tai suvaldyti, sugalvoti, kaip ir ant ko jį pastatyti, įrengti pamatus, išplauti, nudažyti. Mes dirbome ir vis dar dirbame prie šio projekto.
O kalbant apie įrankius, kol kas pasinaudojome kercheriu, nes plovėme patį konteinerį, taip pat visais plovimo įrankiais, kadangi turime įvairių erdvių, kuriose yra nemažai senovinių, Švenčionėlių gyventojų dovanotų kilimų, šių įrankių dėka turėjome galimybę viską prieš žiemą išsivalyti. Dabar gavome visokių panaudotų metalinių baldų, įvairių stelažų, kuriuos turėsime šveisti, dažyti. Panašu, kad nuo to ir prasidės mūsų ta bendruomeninė dirbtuvių veikla“, – džiaugiasi ji.
Kaip sako G. Bardauskaitė, vis dar reikia išspręsti įrankių dalijimosi sistemą – kada ir kokiu būdu įrankius bus galima pasiimti ir jais naudotis, kokiu principu tai daryti efektyviai.
„Viskas paaiškės eigoje, kai pradėsime naudotis, bet dabar sugalvojome, kad norime įdiegti elektroninę spyną, apie kurią nebuvome pagalvoję ir nusimatę biudžete, bet jau surinkome pakankamai lėšų ir galėsime ją įsidiegti. Svarstome ir apie narystės mokestį. Šiais įrankiais naudosis tie, kurie išreiškė norą – jie už labai simbolinį metinį arba mėnesinį narystės mokestį galės turėti priėjimą, savo kodą kodinei spynai. Taip pat turėsime arba aplikaciją, arba kažkokį „Google“ dokumentą, kur pažymėsime, ką išsinešame į namus. Tai daryti galėsime tik labai ribotam laikui ir taip, kad visi kiti matytų, kas yra išnešta. Minčių yra įvairių, bet pradėjus naudotis žiūrėsime, kaip sekasi ir ko dar trūksta“, – aiškina bendruomenės pirmininkė.
Pašnekovė taip pat skuba pastebėti, kad prekybos tinklas dengia 70 proc. projekto lėšų, tad prie „Renesanso“ įgyvendinimo labai noriai prisidėjo savivaldybė, Švenčionių Verslo turizmo ir informacijos centras, o taip pat ir pati bendruomenė bei jos verslininkai.
„Eigoje atsirado papildomų pirkinių ir reikėjo papildomų lėšų. Kadangi mūsų bendruomenė, kaip juridinis vienetas, yra pakankamai neseniai egzistuojanti ir mes neturime didelio biudžeto, išskyrus lėšas už narystės mokestį, kurių yra labai nedaug, tai šis projektas mums tapo stimulu padaryti pirmąjį bendruomenės crowdfunding (liet. sutelktinis finansavimas).
Internete paskelbėme, kad Švenčionėlių „Renesansui“ reikia paramos. Įmonės ir individualūs žmonės nedidelėmis sumomis labai dosniai suaukojo – netoli 3 tūkstančių eurų. Tad pirmą kartą pajutome, kaip mus palaiko ir vertina, kad nori prisidėti prie to, ką darome. Tai yra labai smagu“, – dalijasi pašnekovė ir priduria, kad kol kas projekto galutinis biudžetas nėra aiškus, tačiau dabartiniai skaičiavimai rodo, jog bendra projekto suma gali siekti apie 15 tūkstančių eurų.
Nustebino ir konkurso organizatorius
Kad bendruomenės „Miško uostas“ projektas išties išskirtinė ir įdomią istoriją pasakojanti iniciatyva, sako ir prekybos tinklo Komunikacijos ir korporatyvinių reikalų departamento direktorė Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė.
„Šią bendruomenę aplankyti buvome nuvykę liepos pabaigoje ir tik įvažiavus į Švenčionėlius mus aplankė jausmas, jog esame kažkur Vilniaus loftų rajone. Šiuolaikiškai atsinaujinęs ir vis dar besinaujinantis miestelis jau dabar yra pritraukęs nemažai iniciatyvių ir kūrybiškų atvykėlių, kurie savo idėjomis tobulina krašto aplinką bei infrastruktūrą. Prisidėję prie šios bendruomenės projekto įgyvendinimo, kuris, be to, jau yra ties finišo tiesiąją, stumtelėjome išvien mąstančius žmones daryti ir kurti dar daugiau.
Be jūrinio konteinerio, skirto dalintis įrankiais, mokytis vieniems iš kitų kūrybiškai prikelti naujam gyvenimui buityje naudojamus daiktus, bendruomenės namuose jau vyksta įvairūs koncertai, renginiai, dirbtuvės, kurie suburia žmones bendroms veikloms. Įsitikinome, jog senuose geležinkelio infrastruktūros pastatuose įkurti šiuolaikiški nakvynės namai jau tapo puikia vieta darbostogoms, o netoliese įrengta interaktyvi meno galerija bei pačiame miestelyje – fotografijos studija – parodyti šiandieninį pasaulį visai kitomis akimis. Nuostabu įsivaizduoti, kiek šaunių ir įtraukiančių idėjų bendruomenei dar pavyks įgyvendinti“, – šypsosi I. Trakimaitė-Šeškuvienė.
Kaip pasakoja pašnekovė, per devynerius projekto „Mes – bendruomenė“ gyvavimo metus prekybos tinklas turėjo galimybę tapti jau 101-os bendruomenės iniciatyvos realizavimo dalimi ir tam skyrė virš 700 tūkst. eurų.
„Siekiame, kad šio konkurso metu gyventojai galėtų įgyvendinti teigiamus ir jiems svarbius pokyčius savo bendruomenėje. Idėja atsirasti šiai iniciatyvai gimė iš noro ir supratimo, jog veikdami visoje Lietuvoje galime bendradarbiauti su įvairiomis bendruomenėms ir prisidėti prie joms kylančių iššūkių ar problemų sprendimo.
Lietuvos miestų ir miestelių bendruomenės tampa iniciatyvesnės, pačios rūpinasi savo narių gerove, laisvalaikiu, švietimu ir gyvenamąja aplinka bei turi išties įdomių idėjų. Kiekvienais metais turime vis daugiau gyvų įrodymų, kaip „Mes – bendruomenė“ iniciatyva sutelkia žmones. Tai leidžia jiems iš naujo patikėti bendruomeniškumu ir įrodo, kad kartu susitelkus ir suvienijus jėgas išvien su mumis, galima nuveikti išties reikšmingus darbus“, – sako ji.