Kaip kūryba gali paveikti žmogų ir padėti jam geriau suprasti sudėtingas problemas, bus galima įsitikinti lapkričio 23–25 d. LITEXPO vyksiančioje parodoje „Tvari ateitis 2023“, kur bus eksponuojamas J. Vaikutės kūrinys „(Ne)amžinos vertybės“, siekiantis atkreipti dėmesį į tai, ką žmogus palieka po savęs.
Žmogaus palikimas planetai
J. Vaitkutė įsitikinusi – menas yra terpė, į kurią žmonės eina nusiginklavę, atviri, trokštantys pažinti, permąstyti.
„Man, kaip menininkei, tai yra įrankis pakviesti žmogų į diskusiją, pokalbį ir tai padaryti kryptingai. Renkuosi kalbėti apie dalykus ir temas, kurios man yra aktualios, skatina aiškintis, domėtis. Stengiuosi jas iškomunikuoti nauju kampu, kviečiančiu žmones pažiūrėti į tam tikrus klausimus netikėtos formos šviesoje“, – tvirtina kūrėja.
Kalbėdama apie tvarumo temai dedikuotą darbą „(Ne)amžinos vertybės“ menininkė sako, kad jis atliepia kiekvieną iš mūsų, nes darbas sukurtas iš šiukšlių, kurias išmetame visi. Darbo forma kalba apie žmogų – tai jo kaukolė, tik ji sudaryta iš šiukšlinos žemės, kuri nebegrįš į savo pirminę, nepažeistą, būseną.
„Man dėl to labai gaila. Perleidau tai per save ir įsivaizduoju, kad lygiai taip pat ši žinutė galėtų paliesti ir kitą“, – aiškina kūrėja.
Anot jos, darbas „(Ne)amžinos vertybės“ kalba apie santykį tarp laikinumo ir amžinumo – tai, ką panaudojame trumpai, tampa šiukšle amžiams. Šiukšlės pergyvens mus pačius – jų vartotojus.
J. Vaitkutės iš sąvartyno žemių suformuota žmogaus kaukolė, pasirinkta kaip atgimimo ir amžinybės simbolis, kūrinyje virsta nuoroda į didžiausią žmogaus palikimą planetai – vis didėjančią plastikosferą, kurią ateities archeologai aptiks kaip XXI a. kultūrinį sluoksnį.
Neišvengiamybės baimė ir būdas ją nugalėti
J. Vaitkutė teigia, kad individualūs pasirinkimai yra kiekvieno žmogaus, taip pat ir kūrėjų, atsakomybė.
„Menininkas, kaip ir kiekvienas žmogus, turi atskirą savo gyvenimą, atsietą nuo profesijos. Jame jis taip pat vartoja, naudoja, tad nedaryti visiškai jokio poveikio aplinkai, matyt, neįmanoma. Svarbiausia išlikti sąmoningam ir daryti tvarius pasirinkimus. Kalbant apie kūrybą, asmeniškai aš pasirinkau dirbti su formomis, kurios sunyktų, suirtų, nepaliktų šiukšlių. Taip savo darbuose pasirinkau medžiagas, kurios valgomos, suardomos, išrenkamos, nes baimė po savo kūrinio ruošos palikti šiukšlę yra didelė. Visgi noras kurti irgi yra didelis, todėl turėjau atrasti sprendimą“, – apie menininkui iškylančias dilemas kalba J. Vaitkutė.
Jos įsitikinimu, menininkai yra tie, kurie daug galvoja, stebi pasaulį, jį reflektuoja. Vis dėlto, tvarumo klausimas yra bendros edukacijos dalis, kurios ignoruoti nevalia.
Paklausta, kodėl nemažai žmonių vis dar yra abejingi aplinkos problemoms ir tvarumo klausimams, kūrėja išskiria du, jos manymu, esminius aspektus.
„Veiksmų, darančių įtaką aplinkai, mastas yra didžiulis, dažnai netgi neaprėpiamas, todėl toje amplitudėje žmogus gali jaustis pasimetęs, nesuvokti visų sąryšių. Antroji priežastis – baimė, bandymas prisidengti neišvengiamybe“, – sako J. Vaitkutė.
Jos teigimu, menas yra vienas iš būdų įtraukiau pristatyti tvarumo temos mastą. Kūrėjos įsitikinimu, formos patrauklumas reikšmingai prisideda prie dėmesio atkreipimo ir žmonių informavimo.
„Svarbiausia, kuriant vengti apsimetinėjimo, veikti tame lauke, kuriame išties nori būti, ir kalbėti apie aktualias tiesas“, – pabrėžė menininkė J. Vaitkutė.
Pamatyti jos darbą „(Ne)amžinos vertybės“ ir pasisemti daugiau žinių visiems aktualia tvarumo tema bus galima jau lapkričio 23–25 d. vyksiančioje LITEXPO parodoje „Tvari ateitis 2023“. Joje vyks ekspertų diskusijos, alternatyvų paieškos, dalijimasis verslo patirtimis, tvarumo dirbtuvės ir kitos edukacijos, skirtos efektyviau suprasti su tvarumu susijusias problemas bei rasti potencialius jų sprendimo būdus.