„Lašelinė, kas tris mėnesius – gydymas, paskui – kas mėnesį gydymas ir datraukėm va iki tryliktų metų. Galiausiai keturioliktais metais buvo atlikta kamieninių ląstelių transplantacija, – savo istorija dalijasi Elžbieta Arutiunian. – Buvo tikrai pakankamai agresyvi forma ir gydytoja sakė, kad po metų jau gali būti ir vežimėlis.“
Elžbieta prisimena, kad liga pradėjo spartėti dideliais žingsniais. Tačiau jos vyras išlieka pozityvus. Anot jo, reikia priimti visus gyvenimo siunčiamus iššūkius.
„Pradžioje buvo galima pajuokauti, bet paskui pradėjome gilintis į tą diagnozę ir visa kita, kad būklė darosi vis blogesnė. Na, reikia bet kokį iššūkį priimti tokį, koks jis yra“, – sako Vilen Arutiunian.
Sunkiausia pakelti vienatvę
Elžbietai vienai pirmųjų mūsų šalyje buvo atliktas sudėtingas išsėtinės sklerozės gydymo būdas – kamieninių ląstelių transplantacija. Moteris pamena, kad tuomet sunkiausia buvo pakelti vienatvę, kai ligoninėje per dieną ją galėjo aplankyti tik vienas žmogus.
„Tiesiog tu tarp keturių sienų ir tu vienas palatoje esi, – prisimena Elžbieta. – Sunkus buvo tas laikotarpis. Kai tik kas nors ateina, tau atrodo: „Dieve, aš tokia vargšelė, o jūs galite gi vaikščioti, kodėl jūs neateinate manęs aplankyti“ ir panašiai.“
Lengviausia – pasiduoti
Vilenas daug metų žavisi ir užsiima kapuero. Jo įkurtame kapuero centre kasdien vyksta užsiėmimai. Šiame kovos mene jis įžvelgia gilią filosofiją, kuri jam padeda semtis jėgų kovojant su iškylančiais sunkumais.
„Nesvarbu, kas vyksta – nepasiduoti, nes pasiduoti gyvenime yra labai paprasta, labai lengva. Ypač žmonės mėgsta surasti sau skirtingų priežasčių, kodėl kaltas gali būti kaimynas, prezidentas, prezidentas kitos šalies arba mėnulis, kuris tuo metu labai arti Žemės. Mes visada galim surasti priežastį“, – mąsto Vilenas.
Išbandymas ar bausmė
„Mūsų gyvenimas – lyg važiavimais linksmaisiais kalneliais. Tai į viršų, tai į apačią“, – sako sutuoktiniai. Karantino metu Vilenui teko uždaryti kapuero mokyklą ir spręsti finansinius klausimus. Pernai jis išgirdo onkologinės ligos diagnozę.
„Kai galvoju apie tokius iššūkius, aš negaliu suprasti, ar čia išbandymas tavęs kaip asmenybės, ar atvirkščiai – bausmė. Gal kažką praeitame gvyenime padarei, gal dar kažką, – svarsto Vilenas. – Yra labai daug filosofinių aspektų, kur galima mąstyti, svarstyti, bet realybė yra tokia. Kaip mes bemąstysim apie tai, mes gvyename toje realybėje, su kuria mes susiduriame. Elementariai išeiti iš namų, sėsti į mašiną, nueiti iki parduotuvės – tuo metu visas filosofijas galima išmesti ir tiesiog galvoti, kaip toliau kovoti, kaip nepasiduoti.“
Gelbėja šeimos bendrystė
Šiuo metu Elžbietos liga vėl reiškiasi ir nenori atsitraukti. Tačiau sutuoktiniai tvirtina, kad palūžti nevalia. O jei kuris ir palūžta, kitas išlieka tvirtas, kad abu ištrauktų iš laikinos duobės.
„Kartais reikia vienas kitam duoti pendelį – moralinį spyrį su koja per užpakalį, nes visada, kai žmogus serga, yra ta silpnybė, kad ilgiau lovoj pagulėti, kažko nepadaryti, mankštą praleisti, – sako Vilenas. – Dabar mes pasikeitėm vietom – dabar aš bandau Elžbietai moralinį spyrį duoti, kad nepasiduotų ir judėtų.“
„Kas yra cementas mūsų šeimoje? Manau, kad būtent mes kartu, – teigia Elžbieta. – Mes kartu, būtent kartu, o ne po vieną. Jeigu mes būtume po vieną, manau, nebūtų ir tos šeimos.“
Elžbieta sako, kad jų šeimos vienybės pagrindas – vienas kito palaikymas, kaip sakė santuokos dieną – ir varge ir džiaugsme.
„Tuo momentu aš jį palaikiau, dabar jis mane palaiko.Tai tiesiog vienas už kitą ir judam. Jeigu vienam yra blogai, reiškia mes visi kartu ir mes turime spręsti visą tą problemą“, – tvirtina ji.
Laidą „Ateities karta“ žiūrėkite kiekvieną pirmadienį 20.00 val. per Delfi TV kanalą ir portale delfi.lt.