Lietuvos paaugliai gerokai atsilieka nuo kitų dėl esminės priežasties
Prieš ketverius metus Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atliktas tyrimas atskleidė, kad vienas iš trijų penkiolikmečių negalėtų paaiškinti, ką reiškia darbo užmokestis, arba išvis nėra girdėjęs šio termino, o 2019 metais Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) užsakymu atlikto tyrimo duomenimis, beveik pusė septynerių–devynerių metų vaikų ir trečdalis paauglių mokesčius tapatina su mokėjimu už komunalines ir kitas paslaugas, perkamus daiktus. Beveik pusė jų mokestinių prievolių valstybei nesilaikymą vertino kaip teigiamą dalyką – būtų labiau linkę mokėti mokesčius tuo atveju, jeigu apie nemokėjimą galėtų sužinotų kiti.
Sigita Strockytė-Varnė, SEB banko asmeninių finansų ekspertė, komentuodama šį tyrimą sako, kad finansinio raštingumo gebėjimais mūsų vaikai vis dar atsilieka ne tik nuo šios srities lyderių – Danijos, Vokietijos, Švedijos ir Nyderlandų, bet ir nuo artimiausios kaimynės Estijos bendraamžių. Naujausiame tarptautiniame penkiolikmečių tyrime estai tarp kitų Europos šalių užėmė pirmą vietą – bazinį vertinimą pasiekė 95 proc. šios šalies mokinių. Kodėl? Nes finansinis raštingumas Estijoje yra integruotas į tokias pamokas kaip gamtos mokslai ar pilietinis ugdymas. Daugelyje mus lenkiančių šalių šios disciplinos ugdymas yra privalomas ir integruojamas į vieną ar kelis mokomuosius dalykus.
„Ne vienas tyrimas yra parodęs, kad pagrindiniai ekonominiai veiksniai lemia geresnį ar blogesnį raštingumo lygį šalyje – BVP vienam gyventojui ir investicijos į mokslinius tyrimus bei eksperimentinę plėtrą. Tačiau ne mažesnė yra ir investicijų į finansinį švietimą svarba. Tose šalyse, kur šis poreikis seniai nustatytas, mokytojams, kad šie geriau integruotų finansinio raštingumo temas į savo mokomąjį dalyką, suteikiama visapusiška pagalba – vyksta kvalifikacijos tobulinimo kursai, parengiama profesionali metodinė medžiaga ir taikomos specialios priemonės. Lietuvos švietimo sistemoje pokyčiai taip pat planuojami, svarstoma finansinį raštingumą integruoti į kitas pamokas, tokias kaip geografija, technologijos. Jei pokytis išties įvyks, geresnių rezultatų ilgainiui galime tikėtis ir mes“, – mano S. Strockytė-Varnė.
Didžiausia atsakomybė tenka tėvams
Finansų ekspertė sako, kad tarptautinio penkiolikmečių tyrimo rezultatai susiję su socialine, kultūrine ir geografine mokinio aplinka. Kaip ir skaitymo, matematikos bei gamtos mokslų gebėjimų, taip ir finansinio raštingumo srityje rezultatai prastesni tų mokinių, kurie mokosi kaimo vietovėse ir kurių socialinė, ekonominė bei kultūrinė aplinka šeimoje nepalanki ugdymui.
„Jokia paslaptis, kad takoskyra tarp regionų ir didžiųjų miestų mokyklas lankančių vaikų yra didžiulė, – ir kalbant apie užklasinės veiklos galimybes, ir apie pritrauktų specialistų kvalifikaciją. Kol mokyklose nėra integruotų finansinio raštingumo pamokų, visa atsakomybė užauginti finansiškai atsakingą ir savo pinigus mokantį valdyti vaiką tenka tėvams“, – sako S. Strockytė-Varnė.
Tačiau statistika, pasak asmeninių finansų ekspertės, rodo, kad jiems patiems šių žinių labai trūksta: pernai Lietuvos bankų asociacijos iniciatyva atlikta apklausa atskleidė, kad Lietuvos gyventojų žinios apie finansus ir jų valdymą vis dar yra nepakankamos – jos įvertintos tik 45 balais iš 100. 40 proc. apklaustųjų nurodo, kad per metus yra susidūrę su situacija, kai jų mėnesio išlaidos viršijo pajamas, dalį santaupų grynaisiais pinigais namuose arba piniginėje laikė apie 67 proc., o laisvas lėšas investavo tik 10 iš 100 žmonių.
Finansinio raštingumo programoje pasiteisinusi naujovė – kalbėjimas bendraamžių kalba
„Suprasdami, kad finansinio raštingumo ugdymo pagalba mokytojams ir tėvams turėtų būti teikiama ne tik valstybiniu lygmeniu, ne vienus metus banke savo iniciatyva Baltijos šalyse organizuojame finansinio raštingumo pamokas moksleiviams. Praėjusiais metais išbandėme naujovę – ambasadorių programą moksleiviams, kurios metu banko mentoriai jaunuolius moko ne tik finansinio raštingumo, bet ir kitų šiais laikais būtinų kompetencijų – viešojo kalbėjimo, asmeninio prekės ženklo kūrimo, paslaugų dizaino ir tvaraus gyvenimo pagrindų, o vėliau jau patys mokiniai šias žinias skleidžia savo mokyklose ir bendruomenėse“, – pasakoja S. Strockytė-Varnė.
Programa buvo skirta 16–18 metų mokiniams, tačiau buvo ir 14 metų dalyvė, kuri mokosi 8-oje klasėje, – ji tapo daugiausia pamokų savo mokykloje pravedusia finansinio raštingumo ambasadore. Panašu, kad būtent kalbėjimas bendraamžių kalba yra veiksmingiausia forma juos sudominti.
Finansų ekspertė džiaugiasi, kad pasibaigus programai mokiniai tvirtino, jog jų žinių lygis ir susidomėjimas asmeniniais finansais itin padidėjo, todėl nuo šiol jie daug drąsiau ir atsakingiau stebi savo išlaidas ir pinigų srautus, kalbasi apie biudžeto valdymą su šeima, draugais.
Ambasadorių programa įtraukė visų Lietuvos regionų moksleivius – nuo didmiesčių iki mažesnių miestelių. Per septynis mėnesius pusšimtis Lietuvos moksleivių vedė savo klasės ar mokyklos draugams daugiau negu 170 pamokų – taip finansinio raštingumo kursą išklausė beveik 5 000 mokinių.
Analogiška programa tuo pačiu metu vyko ir kaimyninėse Baltijos šalyse. Iš viso programa per visas tris šalis pasiekė beveik 10 tūkst. moksleivių, jos metu išugdyta per 120 finansinio raštingumo ambasadorių.
Šiemet ambasadorių programoje moksleiviams dalyvauti norą pareiškė 120 moksleivių, iš jų atrinkta pusšimtis stipriausių. Šiemet moksleiviai mokosi biudžeto valdymo principų, investavimo, kibernetinio saugumo, verslumo ir antreprenerystės. Pirmosios paskaitos mokiniai jau išklausė sausio mėnesį ir ją sėkmingai pristato savo mokyklose.
Ambasadorė Taja: labiau domėtis finansais paauglius paskatintų daugiau interaktyvių veiklų
„Patirtis išliko labai gera, kadangi dalyvaudama SEB ambasadorių programoje moksleiviams išmokau daug naujų dalykų, patobulinau tokius įgūdžius kaip organizuotumas, iškalba, laiko planavimas, gebėjimas konkretizuoti pateikiamą informaciją ir ja sudominti kitus bei priimti sprendimus čia ir dabar. Kalbant apie mokinių finansines žinias, tai jos labai priklauso nuo konkretaus paauglio: vieni apie tai nusimano daug, kiti – mažai“, – sako Taja Tamkevičiūtė, Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos moksleivė, finansinio raštingumo mokymus vedusi tiek savo mokyklos mokiniams, tiek nuotoliniu būdu Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursų nariams.
Moksleivė sako, kad finansinio raštingumo sritis jai yra įdomi todėl, kad suteikia galimybę mokėti planuoti savo finansus, siekti sutaupyti kuo daugiau pinigų bei pirkti tik tai, ko reikia.
„Apskritai, ši sfera labai susijusi su gyvenimu, ir jei turi kokių nors finansinių žinių, tai drąsiai gali duoti patarimą ir kitam. Ir ne tik tam asmeniui padedi pasilengvinti gyvenimą, bet ir visuomenėje kyla bendruomeniškumo lygis. O finansais rimčiau domėtis ėmiau maždaug 9–10 klasėje, kai pradėjau mokytis įvairiose akademijose bei dalyvauti programose, konkursuose, apimančiuose ekonomikos tematiką. Visa tai man labai padėjo taip praplėsti savo žinias, jog dabar tarp to, ko nežinojau prieš kokius 2–3 metus, ir to, ką nusimanau dabar, yra didžiulis skirtumas – išmanau tokius dalykus, kaip, tarkim, 50-30-20 taisyklė, kaip išvengti spontaniškų pirkinių, kas yra Didro efektas bei panašiai“, – vardina Taja.
Paklausta, kokių klaidų dažniausiai daro jauni žmonės, tvarkydami savo finansus, Taja atsako pastebėjusi, jog jauni žmonės neretai suklysta, kai neplanuoja savo biudžeto arba tai daro nepakankamai atsakingai, atmestinai, išleidžia pinigus spontaniškiems pirkiniams, pavyzdžiui, nereikalingiems aksesuarams, dekoracijoms, ant bangos esantiems daiktams ir kt. įvairiems niekučiams.
Paklausus, kur kasdienybėje padeda finansinio raštingumo išmanymas, Taja išskiria kelis pavyzdžius: „Tai kelionės, – jose esame linkę prisipirkti įvairių suvenyrų, lauktuvių; jei nemokėsime planuoti savo biudžeto, prisipirksime per daug nereikalingų daiktų ir neliks pinigų būtinoms išlaidoms. Dar vienas pavyzdys – laikas su draugais mieste. Čia irgi galima lengvai prarasti finansinę nuovoką. Dar vienas – vaikų auginimas, eilinis apsipirkimas prekybos centre ir kiti panašūs dalykai.“
„Mano aplinkoje yra visokių jaunų žmonių: tiek tų, kurie pasižymi stipriomis finansinio raštingumo žinios, domisi finansais, iš esmės ekonomika, lanko paskaitas, kuriose kalbama apie finansus ir jų tvarkymą, tiek ir tų, kuriems finansinio raštingumo tema yra absoliučiai tamsus miškas ir kurie nesistengia pasidomėti, kaipgi reikėtų protingai valdyti savo finansus bei atrasti balansą tarp pajamų ir išlaidų. Jei atvirai, tai su pastaraisiais mažai bendrauju finansinio raštingumo klausimais, tačiau, manau, jiems opiausi klausimai yra susiję su biudžeto planavimu, mokėjimu atsispirti staigiems ir nereikšmingiems pirkiniams“, – sako Taja.
Besidominti finansine gerove moksleivė sako, kad paauglius paskatinti labiau domėtis savo finansų valdymu geriausiai galima rengiant jiems įvairias edukacijas, paskaitas, kuriose turėtų būti pateikiama ne tik sausa teorija, bet ir tam tikros interaktyvios veiklos (pvz., „Kahoot“ viktorina, simuliacinės užduotys), protmūšiai, viktorinos, konkursai, olimpiados, visa tai apimtų finansų tematiką, kuriant socialinių tinklų paskyras, – jaunimui priimtinu būdu būtų pateikiama informacija apie finansų valdymą. Šios anketos dar turėtų būti reklamuojamos, kad paaugliai apie jas sužinotų bei susidomėję pasektų tas paskyras.
Paklausus, kokie būtų 5 esminiai patarimai, norinčiam susiplanuoti savo finansus, Taja sako, kad visų pirma reikia stengtis paskirstyti savo išlaidas įvairiems pirkiniams pagal kokį nors pasirinktą metodą. Tam puikiai tiks vadinamoji 50-30-20 taisyklė, kurios principas yra toks: 50 proc. visų išlaidų turi būti skiriama būtiniems pirkiniams, pavyzdžiui, pietums mokykloje, interneto planui, būreliams, rinkliavoms į klasės fondą, būsto nuomai, degalams, 30 proc. – pramogoms, tokioms, kaip bilietams į kiną, „Spotify“ prenumeratai, prabangiems drabužiams ir kita, 10-20 proc. turi būti taupoma ir (ar) investuojama.
Kitas dalykas – jei įmanoma, vengti spontaniškų pirkinių. Prieš siekiant nusipirkti produktą verta pagalvoti, ar jis tikrai reikalingas. Ir jokiu būdu nepirkti norimo daikto vien dėl to, kad jis yra populiarus tuo metu ar tai prekei kurioje nors parduotuvėje taikoma akcija.
Taip pat svarbu stengtis numatyti ne tik savo išlaidas, bet ir pajamas: žinant nominalias pajamas, lengviau planuoti ir išlaidas.
Ir paskutinis Tajos patarimas – atidžiai stebėti savo pajamas ir išlaidas, tai yra sekti savo biudžetą bei jo įgyvendinimą ir vėliau iš to pasidaryti išvadas: ar pavyko įvykdyti su biudžetu susijusius planus, ar ne. Jei ne, apsvarstyti, kodėl nepasisekė įgyvendinti savo pajamų bei išlaidų planų, bei ieškoti sprendimų, kaip susidoroti su problemomis.
Ambasadorius Tadas: jaunam žmogui svarbu pasirinkti tinkamą įrankį savo biudžetui planuoti
Tadas Ambrozaitis, šiandien besimokantis Šiaulių Didždvario gimnazijoje, programos metu mokėsi ir pamokas vedė kitoje – prezidento Jono Žemaičio – gimnazijoje. Vaikinas taip pat sako, kad vesti finansinio raštingumo pamokas jam buvo puiki patirtis, leidusi pasidalinti savo žiniomis bei ekspertų įžvalgomis su bendraamžiais.
„Ši veikla turėjo išliekamąją vertę, nes vesdamas pamokas išmokau nugalėti kalbėjimo prieš auditoriją baimę, rišliau bei suprantamiau dėstyti savo mintis. Ambasadorių programa, be abejo, ir man pačiam asmeniškai suteikė daug naudingų žinių, finansinio raštingumo patarimų, taip pat sukūrė galimybę tobulėti, mokytis iš savo srities specialistų bei mentorių. Nors finansinis raštingumas ypač svarbus šiandieniniame pasaulyje, mokiniai stokoja šios srities žinių, o ekonomikos pamokose dėstomi asmeninių finansų pradmenys nesuteikia pakankamai informacijos, kaip tinkamai valdyti finansus“, – pastebi Tadas.
Į klausimą, nuo kada domisi finansais, moksleivis sako, kad nuo tada, kai pradėjo pats valdyti savo pinigus, gauti dienpinigius į banko sąskaitą, tai yra maždaug nuo 12 metų: „Tik pradėjus asmeninių finansų tvarkymas atrodė kaip sunkus procesas, todėl ir susidomėjau finansiniu raštingumu, ėmiau domėtis įvairiais būdais, kaip galiu tinkamai planuoti savo išlaidas. Pagrindinis skirtumas, kurį pastebėjau po to, kai susipažinau su finansinio raštingumo pagrindais, – pradėjau daug atsakingiau žiūrėti į savo kasdieninius pirkinius, atpažinti impulsyvų norą pirkti. Tai man leido susitaupyti didesnę pinigų sumą, ugdyti teigiamus finansinius įpročius.“
Tadas sako, kad jam finansinio raštingumo žinios praverčia kasdien. Jos padeda priimti geresnius finansinius sprendimus, suteikia didesnę finansinę laisvę, padeda suprasti pinigų vertę. Pavyzdžiui, finansinio raštingumo žinios gali padėti atprasti pirkti kavą kavinėse, o jos pasidaryti namuose ir taip sutaupyti netgi keliasdešimt eurų per mėnesį. Dar vienas Tado pavyzdys – pirkti tik
reikalingas prekes, atsisakyti impulsyvių pirkinių; tai padeda ne tik sutaupyti, bet ir yra vienas iš įgūdžių, vedantis tvaresnio gyvenimo link.
„Tvarkydami savo finansus jauni žmonės dažniausiai neplanuoja biudžeto, otai gali pakišti koją, norint susitaupyti pinigų tam tikram tikslui, taip pat tai neleidžia jaunam žmogui ugdyti sąmoningumo, kuris skatina atpažinti reikalingus bei nereikalingus pirkinius, suprasti, kur kasdien išleidi pinigus. Jauni žmonės finansinio raštingumo kelią dažnai pradeda nuo domėjimosi investavimu, bet visiškai neugdo savo finansinių įgūdžių, tokių kaip tinkamų apsipirkimo įpročių“, – pastebi Tadas.
Aplink save šiuo metu Tadas sako matantis tik nedidelį būrelį draugų bei bendraamžių, kurie išmano finansinį raštingumą arba juo domisi, tačiau pastebintis vis didėjantį susidomėjimą šia sritimi. Dažniausiai jaunam žmogui kyla klausimų, kaip susitaupyti pakankamai lėšų savo svajonių pirkiniams, kelionėms. Dar vienas dažnai kylantis klausimas, pasak moksleivio, – kaip pradėti įdarbinti savo pinigus investuojant.
Į klausimą, kaip, jo manymu, būtų galima paskatinti paauglius labiau domėtis savo finansų valdymu, Tadas atsako, kad čia galėtų padėti socialinių medijų naudingas bei įdomus turinys su praktiniais patarimais, ką jau šiuo metu vykdo keletas finansinių įstaigų, pavyzdžiui, tas pats bankas savo „Instagram“ paskyroje. Jaunam žmogui įdomu pačiam išbandyti finansinio planavimo įrankius, pajusti jų naudą.
„Pirmiausia patarčiau jaunam žmogui pasirinkti tinkamą įrankį savo biudžetui planuoti, tai gali būti įvairios programėles, „Excel“ lentelė arba užrašinė. Antras žingsnis – numatyti išlaidų kategorijas (transportas, pirkiniai, maistas ir t. t), pinigų sumą, kurią išleisi kiekvienai iš jų. Kitas žingsnis – stebėti savo pirkinius, kaip sekasi laikytis nusistatytų tikslų. Dar vienas patarimas – stengtis pirkti tik tuos daiktus, kurie nėra impulsyvūs pirkiniai, tam padės 72 val. taisyklė. Paskutinis žingsnis – kartoti biudžeto planavimą, stengtis išsiugdyti tai kaip įprotį.
