Su tvarumo idėjomis supažindinantis „Delfi“ inicijuojamas projektas „Tvari Lietuva“ liepą paskelbė savanorystės mėnesiu. Renginyje „Ačiū, savanoriai!“ iniciatyvos sumanytojai kvietė pažymėti šią progą ir atsidėkoti savanoriams už sunkų darbą pandemijos ir Rusijos karo prieš Ukrainą metu.
Edmundo Jakilaičio moderuotoje diskusijoje „Ar Lietuvoje jau gimė savanorystės tradicija?“ dalyvavo Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus komunikacijos vadovė Luka Lesauskaitė, „Stiprūs Kartu“ vienas iš įkūrėjų ir savanoris Linas Kunigėlis, dainininkė ir savanoriškų iniciatyvų autorė Monika Linkytė bei verslininkas ir savanoriškų iniciatyvų autorius Gian Luca de Marco.
Laiko galima atrasti visada
Dažnai savanoriaujanti Ministrė pirmininkė kalbėjo, kad savanorystė – vienas prasmingiausių laiko praleidimo būdų, o šiai veiklai laiko galima atrasti visada, kad ir koks užimtas būtum.
„Aišku, politikų ir kitų viešų asmenų dalyvavimas tokiose veiklose visada turi dvigubą dugną, nes kažkas visada pasakys, kad tai darai dėl politinių ar viešumo išskaičiavimų. Dėl to man sunku atrasti būdą, kaip teisingai įkvėpti žmones, nepateikiant savanorystės kaip savo asmeninio nuopelno“, – sakė ji.
Pasak I. Šimonytės, savanorystės kultūra Lietuvoje vis dar formuojasi, gilių tradicijų šioje srityje neturime – sovietmečiu visuomeniška veikla buvo sukarikatūrinta, dėl to dabar reikia įdėti papildomų pastangų.
Ji pasidalijo istorija, kaip kovo mėnesį savanoriavo į Lietuvą atvykstančių ukrainiečių registracijos centre kartu su Gabrieliumi Landsbergiu.
„Atvyko didelė šeimyna ir Gabrielius juos registravo, o aš ieškojau būsto. Paaiškėjo, kad jie nori išvažiuoti toliau nuo Vilniaus. Radome vietą Zarasuose. Tačiau kilo klausimas, kas juos ten nuveš. Buvo sekmadienio vakaras. Vienas iš savanorių pasakė neseniai matęs A. Mamontovo įrašą socialiniuose tinkluose, kad jis nori teikti pagalbą, bet nesulaukia skambučio iš savanorius kuruojančios organizacijos. Paskambinome Andriui ir jis juos nuvežė. Man labiausiai patiko tai, kad tiems žmonėms buvo visiškai nesvarbu, kas mes tokie“, – šypsojosi Ministrė pirmininkė.
Trys savaitės virto penkiais mėnesiais
Dainininkė M. Linkytė pandemijos metu ryžosi išvykti savanoriauti į Nepalą. Čia ji planavo praleisti tris savaites, tačiau liko net penkiems mėnesiams. Dainininkė sakė nuo pat vaikystės svajojusi nukeliauti į besivystančią valstybę ir prisidėti prie geresnio jos gyventojų rytojaus.
„Išvažiavau vaikus mokyti muzikos, – pasakojo M. Linkytė. – Po to keliavome po Nepalą, tačiau mano širdis nepaleido mokyklos, kurioje buvau, norėjau jai padėti daugiau nei savo žiniomis. Pasinaudojusi socialiniais tinklais, per vieną parą surinkau 15 tūkst. eurų ir padėjau mokyklai atsinaujinti. Surinkau savanorių draugų būrį ir apie tris mėnesius praleidome renovuodami tą mokyklą. Taip pat atrenovavome hostelį, kuriame pasilieka mokiniai, įkūrėme biblioteką.“
Pasak atlikėjos, savanorystė suteikia laimės ir vidinės laisvės jausmus. Tačiau naudingas kitam gali būti tada, kai pirmiausia pasirūpini savimi, pabrėžė ji: „Negalime kitam įpilti vandens, jei patys to vandens neturime. Dalintis džiaugsmu ir nuraminti kito negalime, jei ramybės neturime savyje. Labai svarbu nepamiršti savęs.“
Vos keli procentai visuomenės nuverčia kalnus
Savo ruožtu L. Kunigėlis prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą išvyko savanoriauti į pabėgėlių centrą Lenkijoje. Čia jis išbuvo mėnesį, nors planavo nuvykti tik savaitei.
„Gerumo virusas yra užkrečiantis, – sakė savanoris. – Kad ir koks sunkus būtų darbas, vakare vis tiek esi dar pozityviau nusiteikęs, nes „užsikrėti“ nuo šalia esančių žmonių.“
Nors Lietuvoje savanoriauja tik 2–3 proc. visuomenės, L. Kunigėlis mąstė, kad tai nėra jau taip mažai: „Pažiūrėkime, kokius kalnus tie keli procentai sugeba nuversti. Be to, mes – jauna valstybė, vis dar einame to link. Prieš 30 metų ištrūkome iš baisios sistemos ir nereikia norėti, kad nužmoginimas, kuris buvo vykdomas 50 metų, išnyktų per kelis metus. Aš manau, kad jei nuo mažens pratinsime vaikus savanoriauti, dar po 15–20 metų turėsime kartą, kuriai tai jau bus natūralus dalykas.“
Savanorystė kaip gydymo priemonė
Italijoje augęs verslininkas Gian Luca atskleidė savanoriaujantis dar nuo vaikystės – būtent dėl šios veiklos jis ir atsidūrė Lietuvoje.
„Mane čia siuntė dirbti su jaunimu Kauno dienos centre. Taip išmokau ir lietuvių kalbą. Savanorystės dėka dabar čia turiu šeimą ir verslą, – pasakojo jis. – Mano tėvas sakydavo, kad geriau moku atlikti neapmokamą nei apmokamą darbą.“
Anot verslininko, tėvai, leisdami vaikus į mokyklą, valstybei suteikia per didelę atsakomybę – geriau skatintume juos savanoriauti, sakė jis. Taip pat vyras pabrėžė, kad savanorystė galėtų padėti kovoti su priklausomybių ir depresijos problemomis mūsų šalyje.
„Savanorystė padeda užmiršti savo problemas, tai – kaip gydymo priemonė. Pavyzdžiui, Italijoje pensininkams labai trūksta veiklos, todėl jie pradėjo masiškai sirgti depresija, – pasakojo Gian Luca. – Taigi mūsų miestelio meras sugalvojo jiems veiklos: savanoriškai kiekviena rytą prižiūrėti, kad sankryžose būtų vykdomas saugus eismas, vaikai saugiai eitų per gatvę. Savanoriams davė liemenes ir lazdeles, kad stabdytų automobilius. Baigėsi visos depresijos. Vietoje to, kad sėdėtų namuose, pensininkai daro gerą darbą.“
Nepatenkinti, kad per mažai darbo
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovė sakė, kad prasidėjus karui buvo kreiptąsi į visuomenę pagalbos. Taip 3 tūkst. savanorių būrys per keletą dienų virto 17 tūkst. būriu.
„Kai buvo labai daug neapibrėžtumo, žmonėms reikėjo įsižeminti, visiems atrodė, kad jei užsiregistruos ir ateis, bus lengviau ir ramiau. Darbo buvo daug, registracijos centrai dirbo visą parą, – prisimena ji. – Buvo ir nepatenkintų, kuriems darbo buvo per mažai, tačiau buvo ir kas pervargo.“
Savo ruožtu Ministrė pirmininkė pabrėžė, kad pasiryžus savanoriauti reikia vengti emocinių sprendimų.
„Neteisinga manyti, kad aš būsiu savanoriu ir dėl to pasibaigs karas. Taip nebus. Reikia suprasti, kad problemos, kurias sprendžia savanorystė, visada yra vienaip ar kitaip amžinos. Jei ne čia, tai kitur. Tai yra maratonas, kurį visą laiką reikės bėgti, – teigė ji. – Kartais žmonės spontaniškai pasižada dalyvauti, o kai jau reikia kažką daryti, atsiranda tokių, kurie amžinai negali.“
I. Šimonytė sakė, kad visų pasaulio problemų savanoriaujant išspręsti neįmanoma, bet veikiant kartu su kitais žmonėmis galima padaryti labai daug.