Europos žaliojo kurso ir Jungtinių Tautų darnaus vystymo susitarimai iškėlė tikslą iki 2030 m. sumažinti maisto atliekų kiekį perpus. Akivaizdu, kad to negalima padaryti vien labdaros iniciatyvomis, reikalingas politinis planas ir koordinavimas. VšĮ „Žiedinė ekonomika“, atkreipdama dėmesį į būtinybę parengti strategiją šiai problemai spręsti, paruošė siūlymus Vyriausybei dėl maisto švaistymo mažinimo.
Maisto švaistymo praradimai – ne tik maistas
Maisto švaistymu vadinamas ir maisto praradimas jį auginant, gaminant, pervežant, taip pat nesunaudoto maisto išmetimas. Šiuo metu Žemės ūkio ministerijos užsakymu vykdoma studija „Maisto švaistymo ir maisto praradimų visoje maisto tiekimo grandinėje lygio ir priežasčių nustatymas bei rekomendacijų parengimas“ atskleis, kiek ir kokiose maisto tiekimo grandinėse susidaro maisto atliekų, kokios to priežastys. Jungtinės Tautos suskaičiavo, kad Lietuvoje kiekvienais metais vien namų ūkių lygmenyje vienam gyventojui susidaro apie 76 kg maisto atliekų. Paradoksalu, kad šiais laikais, kai gaminant maistą naudojamos įvairios konservuojančios medžiagos, vakuuminis pakavimas ir naujausios technologijos, prailginančios maisto galiojimą, o prekybos centrai ir gyventojai yra apsirūpinę šaldytuvais ir šaldikliais, maisto išmetama daugiau nei bet kada anksčiau.
Švaistydami maistą visų pirma netenkame jo ir jam išleistų pinigų, bet toli gražu tai nėra visi praradimai. Maistui užauginti yra eikvojami ištekliai, pavyzdžiui, dirvožemio medžiagos, kurios negrįš į jį, jei tam nebus imtasi specialių veiksmų. Tiek auginant, tiek gaminant ir pakuojant, tiek parduodant maistą yra naudojama energija – degalams, apšvietimui, įrenginiams, transportavimui ir kt. Kiekvienas išmestas maisto kilogramas yra ir tuščiai iššvaistyti energijos ištekliai – dažniausiai neatsinaujinantys. Prasidėjusi energetinė krizė parodo, kad švaistome tai, ko netrukus galime pritrūkti. Išmestas maistas reiškia taršą tiek maistu, tiek pakuotėmis, kurios dažniausiai yra plastikinės, tiek šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis. Peržvelgus šį praradimų sąrašą akivaizdu, kad maisto švaistymas yra itin neracionalus ir žalingas.
Reikalinga nacionalinė strategija ir sisteminiai pokyčiai
Kad per dešimtmetį pavyktų sumažinti maisto atliekų per pusę, nepakanka atskirų iniciatyvų ar švaistymo sumažinimo tam tikroje grandyje – šiai užduočiai reikia įkvėpti arba įpareigoti visus maisto tiekimo sektorius, kad kiekviename mažėtų maisto atliekų. Tam būtina nacionalinė maisto švaistymo strategija, numatanti prioritetus, žingsnius, priemones ir terminus bei reikalingą pertvarkų finansavimą.
Vienas iš akivaizdžiausių būdų sumažinti švaistymą yra didelių prekybos, gamybos ir ruošos vietų įstatyminis įpareigojimas užuot išmetus maistą, atiduoti jį labdarai, kol produktai dar gali pasiekti skurdžiau gyvenančių žmonių stalus. Tokia politika įpareigoja prekybos vietas nelaikyti produktų lentynose iki pat jų galiojimo pabaigos, taigi, ir atidžiau planuoti prekybos poreikius. Dalis prekiautojų ir šiuo metu savanoriškai atiduoda besibaigiančio galiojimo maistą labdarai. Šiam procesui palengvinti ir paskatinti keičiami įstatymai, tačiau Lietuvoje vis dar delsiama maisto atidavimą padaryti privalomu, nes nepakankamai rimtai žiūrima į maisto švaistymo žalą visuomenei.
Regint maisto švaistymą kaip problemą mums visiems, jos sprendimas taip pat tampa visų reikalu, todėl investicijos į maisto švaistymo prevencijos priemones galėtų būti kofinansuojamos, taip pat galėtų būti plečiamos fiskalinės priemonės, skatinančios maisto švaistymo prevenciją, padėtų ir Aplinkos ministerijoje įsteigtas atskiras etatas, kuris būtų atsakingas už maisto švaistymo prevencijos užduotis, burtų verslus šiam tikslui, paaiškintų taikomas mokestines naudas, apie kurias dabar nėra žinoma.
Iššūkis kiekvienam – sumažinti išmetamo maisto per pusę
Maistas, įveikęs visus tiekimo grandinės pavojus ir nupirktas vartotojo, vis dar gali atsidurti šiukšlių dėžėje. Kaip tik namų ūkio grandyje yra sunkiausia taikyti kokius nors įpareigojimus ar įkalbinėjimus. Prikimštas šaldytuvas ir kasdien nukrautas stalas žmonėms tampa jų gerovės matu ir pasitenkinimo priemone, o išmesti yra nesunku, kai to maisto nei pats, nei artimieji neaugino ir negamino. Visgi vartotojiškas nuostatas visuomenėje po truputį keičia dėmesys tvarumui.
Siekis sumažinti prarandamo maisto per pusę galioja kiekvienam valgytojui, tad kiekvienas galime priimti šį iššūkį ir leistis į jį kaip į žaidimą. Štai keletas patarimų, kurie gali praversti siekiant savo namų ūkyje išmetamo maisto sumažinti per pusę.
1. Verta pradėti nuo atidesnio žvilgsnio, kiek ir kokio maisto šiuo metu išmetame per savaitę ar mėnesį. Greičiausiai paaiškės, kad kiekiai yra didesni, nei manėme. Tuomet pagalvoti, kaip galėtume sumažinti išmetamo maisto kiekį – galbūt kai kurių produktų vertėtų pirkti mažiau, galbūt užuot išmetus nusiteikti suvalgyti tai, kas liko nuo vakar dienos. Tada beliks savo planą įgyvendinti ir pasidžiaugti pasiekimais.
2. Tyrimai rodo, kad nemaža dalis vartotojų nežino etikečių žymėjimo užrašais „Geriausia iki“ ir „Tinka vartoti iki“ reikšmių. Tiksliau tariant, nežino, kad jos nėra tapačios. Užrašas „Geriausia iki“ reiškia, kad produkto maistinės savybės yra geriausios iki nurodytos datos, tačiau jis gali būti suvalgytas ir vėliau.
3. Žaliosios ir maisto atliekos gali būti kompostuojamos, tokiu būdu grąžinant žemei bent dalį prarastų išteklių. Gyvybės ciklas reikalauja, kad tai, kas buvo gyva, grįžtų į žemę ir atgimtų nauja gyvybe. Išmesdami žaliąsias atliekas į šiukšlyną, šį ciklą nutraukiame. Visuotinis žaliųjų atliekų kompostavimas yra kita svarbi žengimo į žiedinę ekonomiką tema, tačiau kiekvienas, turintis žemės sklypą, kompostuoti gali jau dabar.