Didžiuliai vandens resursai
Iš 100 mlrd. kasmet pagaminamų drabužių, 92 mln. tonų atsiduria sąvartynuose. Jei ši tendencija išliks, iki dešimtmečio pabaigos greitosios mados atliekų skaičius išaugs iki 134 mln. tonų per metus. Manoma, kad iki 2030 m. drabužių pramonės išmetamų teršalų kiekis pasaulyje padidės 50 proc., rašo earth.org.
Mados pramonė kelia didelę grėsmę pasaulio vandens resursams. Nors planetoje turime 1,332 milijardo km³ vandens, gėlas vanduo sudaro tik apie 2,5 proc., o geriamas tik apie 0,007 proc. viso pasaulio vandens. Tekstilės pramonė sunaudoja apie 93 milijardus kubinių metrų vandens per metus, kas sudaro apie 4 proc. viso pasaulinio gėlo vandens vartojimo.
Kai kurių drabužių gamybai reikalingas neįsivaizduojamas kiekis vandens. Pavyzdžiui, apie 2 700 litrų vandens reikia vieniems medvilniniams marškiniams pagaminti. Tokį vandens kiekį žmogus išgeria maždaug per trejus metus.
Antroje vietoje pagal vandens taršą
Nerimą kelia ne tik mados industrijos sunaudojamas vandens kiekis, tačiau ir intensyvi jo tarša.
Tekstilės dažymas yra antras pagal dydį vandens taršos veiksnys pasaulyje, nes dažymo proceso metu likęs vanduo dažnai išpilamas į griovius, upelius ar upes.
Dauguma greitosios mados drabužių, kuriuos mums parduoda korporacijos, yra pagaminti iš sintetinių medžiagų – iš naftos gaunamo plastiko, pavyzdžiui, poliesterio ar nailono.
Kiekvienas šių medžiagų gamybos proceso aspektas susijęs su nafta. 2021 m. poliesterio pluoštas – plastikinė medžiaga, dažnai naudojama drabužiams gaminti, sudarė apie 75 proc. mikroplastiko, rasto Arkties vandenyne, teigia greenpeace.org.
Kadangi greitoji mada dažnai skatina labai greitą vartojimo tempą (sezonines kolekcijas ir labai pigias prekes), daug drabužių atsiduria sąvartynuose, kur ilgą laiką yra, išskirdami toksiškas medžiagas į aplinką.
Šiuo metu daugelis drabužių dėvimi tik septynis-dešimt kartų ir tada išmetami. Pavyzdžiui, 2020 m. vien JAV sąvartynuose atsidūrė 2,6 mln. tonų grąžintų drabužių. Per 15 metų drabužių dėvėjimo kartų skaičius sumažėjo maždaug 36 proc., rašo earth.org.
Aplinkosauga paskutinėje vietoje
Viena iš priežasčių, kodėl šiandien turime tokią taršią mados pramonę, buvo 1994 m. pasirašytas Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimas (angl. The North American Free Trade Agreement (NAFTA)), kurį sudarė JAV, Kanada ir Meksika. Juo siekta pašalinti prekybos barjerus, tokius kaip muitai, ir skatinti ekonominį bendradarbiavimą tarp šalių.
Vis dėlto jis taip pat turėjo savo tamsiąją pusę. Po NAFTA pasirašymo ir globalizacijos augimo, daugelis tarptautinių korporacijų pradėjo ieškoti vietų su pigia darbo jėga ir laisvesniais aplinkosaugos standartais, todėl gamyba buvo perkeliama į šalis, kuriose buvo mažesnės gamybos išlaidos ir palankesnės sąlygos verslui. Taip Kinija, Bangladešas, Indonezija, Meksika ir kitos besivystančios šalys tapo globalios gamybos centrais.
Šiuo klausimu mažai kas pasikeitė. Šiandien Indija ir Bangladešas yra vieni iš didžiausių medvilnės tiekėjų pasaulyje, o Kinija ir Bangladešas – didžiausi gamintojai, kurie perdirba ir gamina tekstilę.
Gamyklose dažniausiai naudojamos didelės chemikalų ir vandens sąnaudos, ten nėra pakankamos infrastruktūros ir aplinkosaugos reglamentų, kad resursai būtų naudojami tvariai, o susidarančios atliekos tinkamai sutvarkytos.
Poveikis visai planetai
Pasaulio upių taršos problemos plačiai nagrinėjamos dokumentiniame filme „River Blue“.
Jame aplinkosaugininkas, rašytojas, Pasaulinės upių dienos sumanytojas Mark Angelo keliauja upių, tokių kaip Gangesas (Indija), Jangdzė (Kinija) ir Mekongas (Pietryčių Azija), trasomis ir parodo, kaip dėl drabužių gamybos ir dažymo procesų upės užteršiamos pavojingais dažais, švinu, arsenu, chromu ir kitomis toksinėmis medžiagomis, kurios kelia pavojų tiek gamtai, tiek žmonių sveikatai.
Filme pasakojama, kad šalia tekstilės dažais nuspalvintų upių gyvenantys žmonės neretai jau yra praradę uoslę, bent vienam iš šeimos narių pasireiškia odos ligos, o drabužių dažymui naudojami chemikalai aptinkami gyvulių piene ir žemės ūkio produkcijoje.
Aplinkosaugos klausimai besivystančiose šalyse tikrai nėra pirmame plane, o suvokimas apie tekstilės gamyklų toksišką poveikį aplinkai taip pat skurdus.
Filmavimo komandai savo akimis teko matyti, kaip vietinis gyventojas į krantą grįžo valtimi pilna žuvų, kurias teigė radęs tiesiog plūduriuojančias vandenyje. Nors vietinė žiniasklaida tądien pranešė, kad žuvys krito dėl į upę pasklidusių chemikalų, vyras laimikį valė ir planavo pamaitinti šeimą, o likusias jau popiet pardavinėjo turguje.
Filme taip pat atkreipiamas dėmesys, kad upių tarša nėra tik vietinė problema. Kalbinami ekspertai teigia, kad į vandenį patenka daug taip vadinamų amžinųjų chemikalų, kurie nesuyra ir daro neigiamą poveikį gamtai bei žmonėms dar labai ilgą laiką. Kinijoje į vandenį išleistus chemikalus galime aptikti Arkties vandenyne baltojo lokio kraujyje, sakė vienas iš filme kalbintų ekspertų.
Sprendžia galutinis vartotojas
Kaip filme pastebėjo tvarios mados dizainerė Orsola de Castro, vartotojai nepabudo vieną dieną sakydami – noriu pirkti daug ir pigiai, su šiuo vartojimo konceptu jie buvo supažindinti tų pačių didžiųjų prekių ženklų, kurie puikiai žinojo, kad maža kaina taps akstinu pirkti, o nuolat keičiamos kolekcijos skatins tai daryti vėl ir vėl.
Vis dėlto patys vartotojai ir gali nuspręsti, kokia ateitis laukia greitosios mados industrijos. 2013 m. pasaulyje plačiai nuskambėjusi devynių aukštų tekstilės gamyklos „Rana Plaza“ Bangladeše griūtis daugeliui atvėrė akis.
Šiandien vis labiau apie darbo sąlygas panašiose gamyklose bei greitosios mados daromą neigiamą poveikį aplinkai informuoti vartotojai gali patys rinktis, ar šią industriją nori remti savo pinigais.
