„Labai džiaugiuosi, kad turėsime tiek daug naudingo ir praktiškai panaudojamo turinio, nes kai kalbame apie tvarumą, tai tikrai yra daug teorijos, ką reikia daryti ir kaip nereikia daryti, bet čia mes eisime per praktinius pavyzdžius, per praktinius atvejus, kurie bus tikrai naudingi daugeliui. [...] Konferencijoje mes paliesime tris kertines temas – aplinkosauga, socialinė atsakomybė ir valdysena“, – antradienį vyksiančią konferenciją ir joje laukiančias temas anonsuoja konferencijos vadovas Tomas Stasiukevičius.
Viena iš taršos Lietuvoje problemų – elektronikos atliekos
Kai kalbame apie tvarumą, sunku šiandien ignoruoti vis opesne problema tampančias gausėjančias, ne vietoje metamas elektronikos atliekas. Apie tai plačiau bus kalbama ir rytdienos konferencijoje.
„Norėčiau pasitelkti keletą skaičių iš Jungtinių Tautų ataskaitos, kuri akcentuoja, kad elektronikos atliekos yra sparčiausiai augantis atliekų srautas pasaulyje, kurio perdirbimo rodikliai penkis kartus atsilieka nuo augimo rodiklių. 2022 metais buvo paskaičiuota, kad mes turime maždaug apie 62 mln. tonų elektronikos atliekų, tai lyginant su 2010 metais, augimas sudarė 82 proc. 2030-iems metams mes turime prognozę 82 mln. tonų elektronikos atliekų, tai čia tokia globali pasaulinė problema“, – sako Elektronikos platintojų asociacijos vadovas Linas Ivanauskas.
Kaip teigia jis, kai kuriems vis dar atrodo, kad ši problema yra toli nuo mūsų, mes jos nejaučiame ir nematome, tačiau ir čia skaičiai sako ką kita.
„Europos Sąjungos atlikti tyrimai sako, kad vidutinis europietis namuose eksploatuoja 74 elektronikos prietaisus, iš kurių 17 yra nepanaudojami. Vienam Europos Sąjungos gyventojui tenka 16 kg elektronikos atliekų ir, deja, nepaisant to, kokie būtų ambicingi Europos Sąjungos tikslai, mes nepasiekiame tvarkymo užduočių. Vietoj pageidautinų 65 proc., mes pasiekiame tik 49 proc. tvarkymo rodiklį. Taip kad išties susiduriame su problema, ją turime ir privalome ją spręsti“, – problemos aktualumą Lietuvoje pristato L. Ivanauskas.
Pasak Elektronijos platintojų asociacijos vadovo, Lietuvoje elektronikos atliekų tvarkymo infrastruktūra yra viena geriausių Europos Sąjungos valstybėse – lietuviai turi didžiulį pasirinkimą, kaip tinkamai atsikratyti atliekomis. Vis dėlto, to nepakanka.
„Šios konferencijos metu kaip tik ir norėtume paliesti tas pagrindines priežastis, kodėl formuojasi būtent ta problema su elektronikos atliekų netinkamu tvarkymu, kuri įprastai išsiskiria į dvi kryptis – ne visai tinkami mūsų atsisakymo įpročiai, mūsų mentalitetas, mąstymas, gyventojų polinkis kaupti ir, be abejo, ta viena didžiausių problemų, su kuria susiduria Europos Sąjunga ir visos valstybės – nelegali rinka“, – aiškina L. Ivanauskas.
Lietuvoje vis dar klesti nelegalūs atliekų surinkėjai, kurie pastarąsias demontuoja, išimdami vertingiausias dalis, antrines žaliavas, o visa tai, kas lieka – degina, išmeta į nelegalius sąvartynus ar kitas tam nepritaikytas vietas.
„Deja, tačiau šios atliekos nepatenka į gamintojų ir importuotojų organizacijų rankas ir nėra įskaitomos į tvarkymo užduotis. Tai čia yra tik vienas iš pavyzdžių. Lygiai taip pat didelis srautas, kuris patenka į metalo supirkimo aikšteles, ko neturėtų būti. Galiu pasitelkti Italijos tyrimą, kur buvo parodyta, kad atiduota elektronika nukeliavo net iki Senegalo, Maroko ar Egipto. Mes daugybę tyrimų įvykdėme šia tema.
O kalbant apie gyventojus, tai atitinkamai reikėtų skatinti tinkamus rūšiavimo įgūdžius – jeigu daiktas yra veikiantis, jį galima dovanoti, parduoti, tuo mažinant gamybą, mažinant CO2 emisiją ir prisidedant realiai prie žiedinės ekonomikos. Lygiai taip pat, jeigu daiktas yra neveikiantis, nereikėtų jo kaupti. Mes gyvename ne tais sunkiais, gūdžiais deficito laikais ir ta logika, kad pasidėsiu, gal ateityje pravers, yra ne visai aktuali“, – aiškina pašnekovas.