Tūkstančio panaudojimų medžiaga
Plastiko istorija prasidėjo 1869 m., kai Johnas Wesley Hyatto, įkvėptas Niujorko įmonės pasiūlymo sumokėti 10 000 JAV dolerių tam, kas sukurs dramblio kaulo pakaitalą, išrado pirmą sintetinį polimerą.
Iš medvilnės pluošto gautą celiuliozę apdorojęs kamparu, J. W. Hyattas atrado plastiką, iš kurio buvo galima gaminti įvairių formų gaminius ir imituoti natūralias medžiagas, pavyzdžiui, vėžlio kiautą, ragą, dramblio kaulą.
Žmonės galėjo kurti naujas medžiagas, kurioms nereikėjo gamtos resursų, todėl ši medžiaga net imta vertinti kaip ekologiškas pasirinkimas, išgelbėjęs daugybę dramblių ir vėžlių nuo mirties.
Pirmąjį visiškai sintetinį plastiką (bakelitą), kuriame nebuvo gamtoje randamų molekulių, 1907 m. sukūrė Leo Baekelandas. Šis atradimas buvo tikra revoliucija.
Nereikia nė sakyti, kad tokia pigi, stipri ir lengvai pritaikoma medžiaga greitai populiarėjo. Buvo manyta, kad jos galimybės beribės. Ji net vadinta tūkstančio panaudojimų medžiaga.
Po bakelito sukūrimo XX amžiaus viduryje buvo išrasta daugybė kitų plastiko rūšių, tokių kaip polietilenas, polipropilenas, polivinilchloridas (PVC) ir kiti.
Sparčiai prie plastiko gamybos kiekių prisidėjo ir Antrasis pasaulinis karas, kurio metu plastiko gamyba Jungtinėse Valstijose išaugo 300 proc., rašo sciencehistory.org.
Plastikas laimėjo visur: keitė plieną automobiliuose, popierių ir stiklą pakuotėse, medieną balduose.
1935 m. chemiko Wallaco Carotherso išrastas nailonas pradėtas naudoti parašiutams, virvėms, neperšaunamoms liemenėms, šalmų įdėklams.
Vis dėlto septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose entuziazmas dėl plastiko ėmė blėsti. Vis labiau įsitvirtino nuomonė, kas tai yra trumpalaikio panaudojimo, tačiau amžinai gamtoje liekanti medžiaga.
1960-aisiais plastiko šiukšlės pirmą kartą pastebėtos vandenynuose, teigia šaltinis.
Plastiko randama visur
Dėl įvairių mechaninių, cheminių ir aplinkos sąlygų poveikio plastikas yra ir virsta mikroplastiku (plastiko dalelės, kurių dydis mažesnis nei 5 mm), kurio pašalinti iš aplinkos praktiškai neįmanoma.
Mikroplastiko terminas pirmą kartą pavartotas 1968 m. JAV karinių oro pajėgų Medžiagų laboratorijos paskelbtoje ataskaitoje. Juo buvo įvardijamos dalelės, susidariusios deformuojantis plastmasinėms medžiagoms.
Po ketverių metų buvo nustatyta, kad Sargaso jūros paviršiniame vandenyje aptikta mikro dydžio plastiko dalelių. Tada pasaulis pirmą kartą sužinojo apie tokias daleles vandens aplinkoje. 2004 m. mokslininkai mažąsias plastiko daleles apibrėžė kaip mikroplastiką, rašo mikroplastik.org.
Mikroplastikas šiandien aptinkamas visur – nuo sniego prie aukščiausio pasaulio kalno Everesto iki giliausio Žemės taško – Marianų įdubos.
Pastaraisiais metais paviešinta daugybė tyrimų, kurie rodo, kad mikroplastikas lengvai patenka į žmogaus organizmą.
2022 m. mikroplastiko pirmą kartą buvo aptikta žmogaus kraujyje.
Mokslininkai ištyrė 22 donorų kraujo mėginius ir 17-oje jų rado plastiko dalelių. Pusėje mėginių buvo PET plastiko, kuris naudojamas gėrimų buteliuose, trečdalyje – polistireno, naudojamo maisto ir kitiems produktams pakuoti, ketvirtadalyje – polietileno, iš kurio gaminami plastikiniai pirkinių maišeliai, rašo theguardian.com.
O štai Naujosios Meksikos universiteto mokslininkai, tiriantys mikroplastiko ir nanoplastiko kiekį organizme, nustatė, kad šių dalelių yra visų 70 tyrimo dalyvių šunų ir žmonių sėklidėse – tai naujausias įrodymas, kad mikroskopinės plastiko dalelės į žmogaus organizmą patenka su užterštu maistu, vandeniu ir oru, šiemet paskelbė forbes.com.
Tyrimas su plastikiniais vandens buteliukais parodė, kad parduotuvėse parduodamame vandenyje, supakuotame į plastikinius butelius, gali būti nuo 10 iki 100 kartų daugiau plastiko gabalėlių, nei buvo apskaičiuota anksčiau. Manoma, kad litre vandens plastikiniame butelyje vidutiniškai yra apie 240 000 aptinkamų plastiko fragmentų, pranešė CNN.
Euronews.com šiemet rašė, kad mokslininkams nustačius mikroplastiko tiek nosyje, tiek uoslės svogūnėlyje, galima daryti prielaidą, kad uoslės kelias greičiausiai yra išorinių dalelių patekimo į smegenis vieta.
Kokią žalą plastiko dalelės daro žmogaus organizmui tiksliai nežinoma, tačiau manoma, kad jos gali sukelti uždegimus, pažeisti audinius, nervų sistemą. Kartu su plastiku į organizmą patenka įvairūs toksinai, kurie gali sukelti hormonų pusiausvyros sutrikimus, vystymosi problemas ir net padidinti vėžio riziką.
Kiekiai toliau auga
Nepaisant visuotinai pripažintos žalos, plastiko gamyba nestoja, atvirkščiai – remiantis EBPO „Global Plastics Outlook“ prognozėmis, iki 2060 m. plastiko atliekų kiekis patrigubės – nuo 353 mln. tonų 2019 m. iki 1 014 mln. tonų.
Manoma, jog du trečdalius šio kiekio sudarys pakuotės, vartojimo produktai ir tekstilė, taip pat statybos bei transporto plastiko atliekos.
Tikimasi, kad per šį laikotarpį pagerės plastiko perdirbimo rodikliai (nuo 9 proc. 2019 m. iki 17 proc. 2060 m.), vis dėlto tai nebus pakankami kiekiai ir daugiausiai plastiko atliekų vis dar nuguls sąvartynuose (50 proc.) ar bus deginamos (18 proc.), skelbia Pasaulio ekonomikos forumas.
