Loterijų bendrovės „Olifėja“ vadovas Antanas Muraška pasakojo, kad loterijos vedėjai turi pasižymėti tam tikrais bruožais: „Vedėjai turi mokėti kalbėti su žmonėmis iš įvairiausių Lietuvos kampelių, iškart mokėti betarpiškai bendrauti, paklausti, iš kur atvyko ir su kuo. Ne visiems vedėjams tai buvo paprasta.“
Nors „Teleloto“ filmavimai ir nėra tiesioginiai, tačiau visko nesuplanuosi. „Šou yra šou, gali parašyti scenarijų, bet ateina skirtingi žmonės, o vedėjas turi sukurti šeimynišką bendravimą. Pirmąjį vedėją Sigutį Jačėną visi prisimena dar iki šiandien. Jis buvo pradininkas ir turėjo savitą įvaizdį“, – pasakojo A. Muraška.
Laima Kybartienė: buvo taip juokinga, kad niekada gyvenime nepamiršiu, kiek jėgų reikėjo tam eteriui
„Kenoloto“ ir „Jėga“ žaidimų kamuoliukus jau daugybę metų ridenanti Laima Kybartienė pasakojo svajojusi vesti žaidimus dar tuomet, kai ekrane stebėjo pirmuosius vedėjus. „Kai mane pakvietė į pokalbį ir aš pravedžiau bandomąją laidą, supratau, kad ją vesti man buvo toks malonumas! Viskas buvo taip smagu, tiesiog ekstazė“, – sakė moteris.
L. Kybartienė prisimena daugybę kuriozinių situacijų filmuojant žaidimus, tačiau vienos jų, kaip pati Laima juokiasi, niekada nepasimirš: „Kartą, tiesioginio eterio metu, buvo paspaustas ne tas mygtukas ir visi kamuoliukai išskrido per mašinos viršų. Vienintelis išsigelbėjimas buvo tas, kad tuo metu vienoje laidoje transliavome ir „Jėga“, ir „Kenoloto“ žaidimus. Žinoma, tą sekundę kiek pasimečiau, o tada žiūrovams pranešiau, kad dėl techninių kliūčių pereisime prie kito žaidimo. Tuo metu loterijos darbuotojai puolė keturiomis rinkti kamuoliukus. Mane tuo metu rodydavo tik iki pusės, tad vyrų, kurie keturiomis rinko kamuoliukus, nesimatė, bet aš jaučiausi nerealiai. Vos pravedžiau laidą, nes, įsivaizduokite, esi tiesioginiame eteryje, o tau po kojomis kamuoliukus renka trys vyrai (juokiasi). Man buvo taip juokinga, kad niekada gyvenime nepamiršiu, kiek jėgų reikėjo tam eteriui.“
Populiarių loterijų vedėja pasakojo, kad kartą prieš pat filmavimo eterį sugedo „Kenoloto“ žaidimo mašina, o laiko jos sutaisyti – nebuvo. Komanda tąkart taip pat rado išeitį. „Kadangi tai yra tokios patikimos, iš Amerikos atsiųstos mašinos, tai jos turi rankeną, kuria naudojantis mašina gali veikti ir be elektros. Mygtuko negalėjome paspausti, bet kitoje mašinos pusėje buvo galima sukti būgną rankiniu būdu, ką ir padarė vienas darbuotojų. Buvo labai juokinga, nes aš stovėjau šalia ir mačiau, kaip tas vyras stengiasi, kad jo nesimatytų, nes jo pečiai – platūs“, – juokėsi žaidimų vedėja.
„Manęs kartais klausia, ar man nenusibosta vesti šių laidų, bet mums juk kiekvieną rytą nenusibosta gerti kavą, bendrauti su vaikais ar šeima. Kiekvieną kartą eteryje sakau tą patį, bet kitaip, su kitokia nuotaika. Dabar ir tekstas „ateina“ natūraliai. Anksčiau tekstus rašydavausi, nes būdavo labai daug griežtų taisyklių, o dabar tos taisyklės jau mano kraujyje ir galiu laisvai improvizuoti“, – pasakojo L. Kybartienė.
Laidos vedėją gatvėje atpažįsta kone kiekvienas, tačiau L. Kybartienė teigė, kad klausimų ar prašymų gatvėje neišgirsta. „Yra buvę skambučių, kuomet žmonės prašė sakyti kamuoliukų skaičius truputėlį lėčiau. Kai pradėjome transliuoti laidas, vienas žaidimas trukdavo 4-5 minutes, dabar viskas pasikeitė“, – šypsojosi moteris.
Tiesa, vienas prašymas L. Kybartienę prajuokino labiausiai. „Mano tėvelis, kaip ir visi žmonės, galvojo, kad dukra gali kažką naudingo suregzti. Tai kartą jis klausė, ar galiu kažkaip jam padėti ir tą automobilį „Teleloto“ laimėti. Gal galiu paprašyti kolegų, kad padėtų? (kvatoja) Man tai buvo paradoksalu ir keista, nes tikriausiai daug žmonių taip galvoja. Į mūsų laidas gali ateiti žmonės: jiems išrašomas leidimas ir jie gali stebėti žaidimą. Būdavo, kad ateidavo stebėtojai, nes visokių minčių žmonėms gimsta, bet pavaikšto, pavaikšto ir mato, kad niekaip tu to piršto neįkiši į mašiną“, – kvatojo L. Kybartienė.
Sigutis Jačėnas: „skambutis!“ nutiko spontaniškai, o tada nebeturėjau, kur trauktis
Pirmasis „Teleloto“ vedėjas Sigutis Jačėnas prisiminė, kad legendinis jo šūksnis „skambutis!“ eteryje nuaidėjo apie 200 kartų. Pasirodo, jis nebuvo planuotas iš anksto: „Kai prieš žaidimo startą mėnesį kasdien repetavome su Holivudo prodiuseriais, niekas man nesakė ar bent neakcentavo, kad reikės šaukti „skambutis!“.
Tik vėliau, jau vedant žaidimą, man taip nutiko spontaniškai ir tada jau nebeturėjau, kur trauktis. Per ketverius pirmuosius „Teleloto“ metus daugybę kartų ir įvairiai šaukiau, tačiau emocija visus kartus buvo viena ir ta pati, tiesiog nuoširdžiai džiaugiausi, kad kažkas akimirksniu fantastiškai praturtėjo!“, – šypsojosi pirmasis laidos vedėjas.
Buvęs „Teleloto“ vedėjas taip pat išsaugojo ir pirmąjį filmavimams pasiūtą kostiumą, jį dabar S. Jačėnas vilki tik ypatingomis progomis.
Jurgita Drabatienė: kolega taip išmušdavo iš vėžių, kad jau po kiekvienos jo improvizacijos nebežinodavau, ko dar tikėtis
Ilgametė „Teleloto“ vedėja Jurgita Drabatienė laidos vedimą prisimena su šilčiausiais jausmais. „Buvau tikra, kur ir kodėl esu, tikėjau tuo, ką darau. Su nostalgija prisimenu ir pirmąją laidą. Ji praėjo sklandžiai ir be didelių trukdžių, nes nuo pirmų laidos minučių įgavau neįkainojamą kūrybinės komandos ir scenos partnerio palaikymą bei pasitikėjimą. Tą dieną atsimenu kaip šiandien. Negalėjau sugriauti pasitikėjimo ir ateiti į laidą nepasiruošusi ar daryti dešimt dublių dėl savo kaltės“, – pasakojo J. Drabatienė.
Moteris teigė labiausiai pasiilgstanti loterijos žaidėjų, gerų ir nuoširdžių emocijų bei laiko, kurį praleisdavo drauge. „Dar ir kūrybinės komandos, per tiek metų susibičiuliavome... Išgyvenome įvairiausių sekmadienių: linksmų, kandžių, nuoširdžių, bet niekada piktų. Su kai kuriais palaikome ryšius ir iki šiol“, – sakė Jurgita.
J. Drabatienės teigimu, dažniausiai gatvėje priėję drąsiausi žaidimo entuziastai klausdavo, kada bus išridentas milijonas ar kodėl ji neišridena laimingų kamuoliukų. „Man keisčiausias komentaras, o žiūrovui ar žaidėjui labai natūralus: ,,pagaliau Jurgitą gyvą matau“ ar ,,o gyva Jurgita visai kitaip atrodo“, – pasakojo moteris.
Žaidimo vedėja neslepia, kad „Teleloto“ istorijoje būta daugybė juokingų nutikimų, į filmavimus pamirštų atsivežti tarpusavyje nesuderintų batelių, diržų ar marškinių, tačiau iš vėžių labiausiai išmušdavo kolegos Jono Radzevičiaus improvizacijos. „Pradėjusi dirbti „Teleloto“, kolega taip sugebėdavo išmušti iš vėžių, kad jau po kiekvienos jo improvizacijos nebežinodavau, ko dar tikėtis. Na, pavyzdžiui, žaidėjas laimi automobilį, atnešu raktelius, o jis sako: ,,mielas laimėtojau, priimkite ne tik raktelį, bet ir Jurgitos bučinį“, kitą kartą: ,,jūs laimėjote ne tik automobilį, bet ir Jurgitą“ ir t.t., o jo žodžiai taip skambėdavo, kad man atrodydavo, jog ne tik žiūrovai studijoje girdi, bet ir visi aplinkiniai rajonai“, – šypsojosi J. Drabatienė.
Visgi, didelių sunkumų vedant laidą Jurgita teigė nepatyrusi: „Visada džiaugiausi žaidėjo sėkme ir liūdėjau, kai fortūna nusisukdavo. Kiekviena nauja patirtis yra įdomi, prasminga, vertinga ir neįkainojama, o „Teleloto“ – viena iš tokių patirčių.“
Visi „Teleloto“ vedėjai vienbalsiai tikina, kad su ilgesiu prisimena darbo eteryje metus, kai kiekviena laida buvo kitokia, naujos pažintys, nauji veidai, netikėtumai ir laimėjimais nustebinti žmonės. Nepaisant to, kad, priešingai nei daugeliui tautiečių, sekmadieniai tapdavo darbo dienomis, pozityvių emocijų tai nenustelbdavo.
Užsakymo nr.: PT_76728057