D. Ceinoris sako, kad aistrą keliauti įžiebė noras praplėsti akiratį, pamatyti kaip gyvena kitos šalys ir žmonės bei suprasti, kaip jie mato pasaulį, kas jiems yra laimė.
„Keliavimą atradau prieš 5-6 metus. Viskas prasidėjo gana standartiškai – nuo savaitgalinių kelionių automobiliu į Latviją, Estiją ir Lenkiją. Vėliau geografija plėtėsi – aplankėme Čekiją, Austriją, Slovėniją, Kroatiją ir kitas šalis. Vieną dieną, vakarojant su draugais, kilo mintis patiems susiorganizuoti kelionę į Tanzaniją. Taip ir padarėme. Man tai buvo pirmoji tokia tolima, savarankiškai organizuota kelionė“, – pasakoja D. Ceinoris.
Pirmas bandymas – Himalajuose
Tikslas buvo aplankyti Serengečio nacionalinį parką, sudalyvauti safaryje ir pamatyti vadinamąjį Serengečio didįjį penketą – liūtus, raganosius, leopardus, dramblius ir buivolus – natūralioje aplinkoje.
„Tai buvo avantiūristiška kelionė. Dar būdami Lietuvoje užsisakėme 12 skrydžių ir pirkome safario paketą iš Kenijoje registruotos įmonės. Tai, beje, istorija verta atskiro pasakojimo, bet ji – ne apie keliones, tad palikime kitam kartui“, – šypteli D. Ceinoris.
Tanzanijoje vyras pirmą kartą gyvai pamatė Afrikos stogu vadinamą Kilimandžarą ir pažadėjo sau vieną dieną į jį įkopti. Po 4 metų jis nuvyko į Nepalą, iš išarti pamatė Everesto – aukščiausio planetoje kalno – bazinę stovyklą ir įkopė į kiek mažesnį Gokjo kalną. Tuo metu tai buvo aukščiausia D. Ceinorio įveikta viršūnė (5357 m). Tačiau toli gražu ne paskutinė. Netrukus jis vėl išvyko į Nepalą ir įveikė 6476 metrų aukštyje esančią Mera viršukalnę.
Jis neslepia, kad ir kiti pomėgiai bent iš dalies susiję su kalnais. „Po pirmos kelionės supratau, kad norint komfortiškai jaustis kalnuose reikia tvirto kūno, nes sąlygos būna atšiaurios. Dėl to pradėjau aktyviai sportuoti – bėgimas, dviratis, plaukimas, lipimas į sieną. Taip pat labai mėgstu gaminti, ypač grilyje, ir skaityti bei klausyti knygas“, – pasakoja pašnekovas.
Vištos ir kompiuteriai
D. Ceinoris priduria, kad kai pradėjo keliauti į kalnus, turėjo sukaupęs daugybę nepanaudotų atostogų dienų. Šiandien jų jau nebelikę, tad kelionių kryptis ir laiką tenka riktis atidžiau.
„Vilniaus paukštyne dirbu 12 metų ir pirmus 5-6 metus beveik neatostogavau – norėjau kuo greičiau sukaupti patirtį ir palypėti karjeros laiptais. Dėl to, kai pradėjau keliauti, turėjau sukaupęs nemažą nepanaudotų atostogų bagažą. Šiandien jau reikia labai gerai įsivertinti, kurias keliones rinktis. Bet ir dabar suderinti pomėgius su darbu pavyksta nesunkiai, nors laisvų dienų paprastai prireikia nemažai, nes prieš išvykstant reikalingas ir nemenkas fizinis pasiruošimas“, – sako Vilniaus paukštyno IT vadovas.
D. Ceinoris paaiškina, kad pirmoji jo, kaip specialisto, darbovietė buvo Kaišiadorių paukštynas. Tačiau pasikeitus gyvenimo aplinkybėms jam teko kraustytis į Vilnių. Su darbdaviu pavyko sutarti, kad jis pereis dirbti į Vilniaus paukštyną.
„Beje, žmonės dažnai nustemba ir klausia, ką mes ten paukštyne veikiame, ar tikrai vištai užauginti reikalingi kompiuteriai. Be abejo, reikalingi. Esame didžiausias paukštininkystės ūkis ne tik Lietuvoje, bet ir bendrai Baltijos šalyse. Per metus užauginame milijonus broilerių, pagaminame ir į prekybos vietas išvežame tūkstančius tonų produkcijos. Mūsų gamyklos veikia 24/7. Vien žmonių rankomis to tikrai nepadarysi. Daug dalykų yra automatizuota. Be to, turime daugiau nei 50 skirtingų IT sistemų, skirtų planuoti, prižiūrėti, stebėti, priimti užsakymus, valdyti gamybines linijas bei įrengimus, ženklinti pakuotes, valdyti sandėlį bei užsakymus ir t.t. Mano padalinys už visa tai atsakingas“, – vardija paukštyno IT vadovas.
Traukia Alpės
Šiuo metu vyras ruošiasi šturmuoti Alpes, įskaitant Materhorno viršukalnę. Tiesa, D. Ceinoris teigia, kad Materhornas nėra jo pagrindinis tikslas. Keliautojas nori įveikti Monblaną – aukščiausią Vakarų Europos ir Europos Sąjungos kalną (4808 m), mat pernai tam sutrukdė audra.
„Pernai mūsų kelionės pradžia buvo sėkminga, lydėjo geri orai. Aklimatizaciją atlikome kopdami į Gran Paradiso viršūnę Italijoje. Po kelių dienų poilsio nuvykome į 3835 m aukštyje esančią bazinę stovyklą Refuge de Tête-Rousse Prancūzijoje. Pamenu buvo giedra naktis ir 10 laipsnių šalčio. Žvaigždės švietė kaip lempos. Apie antrą valandą nakties pradėjome kilti į Monblaną. Tačiau po 6 valandų patekome audrą. Sniego buvo iki kelių, takas užpustytas. Sutikome 3 grįžtančius žmones. Jie pranešė, kad ant keteros pučia 80-90km/h vėjas, tad pasiekti viršūnės neįmanoma. Dėl to jau esu suplanavęs kitą kelionę – vasaros pabaigoje dar kartą bandysiu įkopti į Monblaną, o paskui – ir į Materhorną“, – pasakoja keliautojas.