Milijardai panaudotų kaukių teršia aplinką
Griežtėjanti ES plastiko kontrolė ir kiti aplinkosauginiai reikalavimai skatina mokslininkus aktyviai kurti inovatyvias technologijas, padedančias suskaidyti pavojingus teršalus iki aplinkai ir žmogaus sveikatai nekenksmingų junginių. Tačiau pasaulį užklupus pandemijai ir plastiko atliekų kiekiams dar labiau išaugus, ši problema tapo kaip niekada opi – masinis vienkartinių kaukių, pirštinių ir medikamentų naudojimas bei maisto produktų plastiko pakuotėse pristatymas į namus tapo kliūtimi įgyvendinant ES aplinkosaugos reikalavimus plastiko mažinimui.
„COVID-19 pandemijos metu kiekvieną mėnesį visame pasaulyje buvo sunaudojama 129 mlrd. veido kaukių, o kovojant su virusu, nebuvo efektyvių gydymo metodų ir vaistų, todėl net 95 proc. pacientų gydymui buvo skiriami antibiotikai, kurie yra nemetabolizuojami ir 30–90 proc. nepakitę išsiskiria į atliekų sistemą. Deja, Lietuvoje turime problemą – tradicinės nuotekų valymo technologijos nepajėgia išvalyti padidėjusių COVID-19 pavojingų teršalų, kurių koncentracijos ir poveikis gamtinei aplinkai yra nežinomas. Tad dėl riboto gamtos išteklių prieinamumo visame pasaulyje, siekiame sukurti efektyvesnius ir tvaresnius vandens bei nuotekų valymo metodus", – pasakoja Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, dr. Reda Dzingelevičienė.
Veido kaukėse esantys mikro/nanoplastiko pluoštai, kaip aiškina mokslininkė, patekę į į žmogaus organizmą per odą, įkvėpus ir prarijus, gali sukelti rimtas sveikatos problemas ar net mirtį.
„Mikroplastiko tyrimai pasaulyje paprastai atliekami su gyvūnais – prognozuojama, koks galėtų būti teršalų poveikis žmogaus organizmui. Atlikti bandymai su gyvūnais parodė, kad mikroplastikas kaupiasi gyvūnų žarnyne, plaučiuose, smegenyse, kepenyse, inkstuose, širdies ir kraujagyslių sistemoje ir net sėklidėse bei sukelia ūminį ir lėtinį organų uždegimą, funkcinius sutrikimus ar net ląstelių žūtį", – teigia dr. R. Dzingelevičienė.
Nors mikroplastiką pasaulyje tyrinėja daugybė mokslininkų, Klaipėdos universiteto mokslininkai išsikėlė uždavinį – nustatyti 1000 kartų mažesnį nanoplastiką. Tai plika akimi nematomos mažytės plastiko dalelės, gebančios adsorbuoti vaistų molekules ir transportuoti jas į žmogaus organizmą.
„Šis toksiškas plastiko-vaisto darinys gali sukelti vėžinius susirgimus, neurodegeneracines ligas, užkimšti kraujagysles, sutrikdyti vidaus organų veiklą ir pakenkti reprodukcinei sveikatai. Tik 2016 m. pradėta vertinti mikroplastiko adsorbuoto vaisto poveikį aplinkai, o mokslinių straipsnių yra labai nedaug, vos keletas. Kadangi suplanavome inovatyvius tyrimus, prieš teikiant projekto paraišką, atlikome bandomuosius eksperimentus, įvertinome savo galimybes ir ėmėmės įgyvendinti tikslo", – pasakoja Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja.
Augantys vaistų pardavimai tampa problema
Nors pandemijos metu ypatingas dėmesys buvo skiriamas vienkartinių kaukių naudojimo pasekmėms, ypatingą dėmesį vertėtų atkreipti ir į kasmet augančius parduodamų vaistų kiekius. COVID-19 pandemijos laikotarpiu Lietuvoje dvigubai padidėjo antidepresantų, priešuždegiminių, analgetikų ir antivirusinių vaistų vartojimas. Tokius pasibaigusio galiojimo vaistus, vietoje to, kad nuneštų į vaistines, žmonės dažnai išmeta ir taip užteršia aplinką. Suvartoti vaistai iš žmogaus organizmo taip pat pasišalina ir per šlapimo takus, o tuomet nuotekų surinkimo sistemomis patenka į valymo įrenginius. Tačiau tradicinės vandens valymo technologijos nepajėgia išvalyti tokio vaistų „kokteilio" ir vaistų likučiai keliauja į aplinką.
„Jei nuotekos išleidžiamos tiesiogiai į vandens telkinius arba jos nepakankamai išvalomos – vaistų ir plastiko darinius rasime vandens gyvūnuose ir augaluose. Tuomet per mitybines grandines toksiški dariniai patenka ir į žmogaus organizmą. Yra tikimybė, kad valgydami jūros gėrybes, žuvį, mes suvalgome antidepresantų, hormonų ir net plastiko", – teigia dr. R. Dzingelevičienė.
Gerins vandens kokybę
„Covid-19 ekstremalios situacijos aplinkoje: teršalai, poveikis ir sprendimai (COVEC)" tyrime pirmą kartą buvo įvertintas tiriamųjų medžiagų, atsirandančių pandemijos metu, poveikis lašišinėms žuvims ankstyvajame jų vystymęsi bei taip pat aptiktos nanoplastiko daleles žuvų lervų akių ir žiaunų srityse.
„Pirmą kartą ištyrėme COVID-19 pandemijos metu naujai sukurtų ir plačiai naudojamų farmacinių preparatų bei plastiko atliekų, tokių kaip vienkartinės pakuotės, asmeninės, medicininių apsaugos priemonių, suirusių į smulkias daleles, poveikį vandens organizmams. Siekiame išsiaiškinti, kur, kada ir kokiomis sąlygoms bei kokiems kiekiams pandemijos metu atsirandančios medžiagos gali tapti išties pavojingos. Šie aspektai yra nagrinėjami projekte, modeliniu organizmu pasirinkus ankstyvajame vystymesi esančias lašišines žuvis, kurios yra plačiai paplitusios Lietuvoje ir Europoje bei yra labai jautrios teršalų poveikiui", – aiškina dr. R. Dzingelevičienė.
Projekte tiriamos polimerinės skirtingo dydžio dalelės, COVID-19 pandemijos metu naujai sukurtas vaistas molnupiraviras (antivirusinis vaistas, trukdantis SARS-CoV-2 RNR gamybai, neleidžiantis virusui daugintis žmogaus organizme) bei plačiai visame pasaulyje naudojamas priešuždegiminis ir priešmaliarinis vaistas hidroksichlorokvinas, padedantis kovoti su karščiavimu ar mažinantis uždegimą.
„Literatūroje yra nedaug duomenų apie šių vaistų poveikį aplinkai bei sąveikas su kitais teršalais, todėl ir kyla nemažai diskusijų dėl jų galimo toksiškumo. Trūksta žinių apie mikro/nanoplastiko gebą adsorbuoti vaistinius preparatus, formuoti kompleksus bei padidinti šių preparatų patekimą į gyvų organizmų vidų per natūralius apsauginius barjerus. Šių preparatų akumuliacijos bei poveikio tyrimai žuvyse vykdomi bendradarbiaujant su moksline grupe, kuriai vadovauja prof. dr. Vitalijus Karabanovas", – pasakoja dr. R. Dzingelevičienė.
Tradiciniai nuotekų valymo procesai gali pašalinti tik 20–80 proc. vaistų ir jų metabolitų, o remiantis 2020 m. Valstybinio audito ataskaita, net 50 proc. vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo tinklų yra neinventorizuoti, 24,2 proc. neišvalytų nuotekų išleidžiama į gamtinę aplinką. Todėl įgyvendinus projektą, bus pateikti technologiniai vandens valymo nuo COVID-19 teršalų sprendimai, kuriais bus siekiama sumažinti COVID-19 padarinius, užtikrinti saugią aplinką ir žmonių sveikatą.
„Situacija yra bloga, vandens telkinių užterštumas didėja, Baltijos jūra yra viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. Sisteminės vaistų likučių analizės neatliekamos, pradėta tik griežtai kontroliuoti ftalatus, kurių iki galo nepašalina nuotekų valymo įrenginiai. Tačiau Lietuvoje vis daugėja įmonių, investuojančių į naujų produktų kūrimo ir gamybos technologines sistemas, todėl projekto metu kuriame unikalią teršalų skaidymo ir valymo sistemą, kuri gali būti automatizuota ir turi komercinį potencialą. Ši sistema bus ypatingai svarbi vandentvarkos įmonių technologiniam progresui, aplinkos tvarumui, visuomenės sveikatai ir ekonomikos stabilumui", – teigia dr. R. Dzingelevičienė.
Mokslininkų indėlis kovoje su pandemijos padariniais
Vykdomam projektui vadovauja Humboldto stipendijos laimėtojas, mokslo politikos formuotojas ir dažniausiai cituojamas mokslininkas pasaulyje prof. habil. dr. Boguslaw Buszewski, kurio darbai kalba patys už save. Vadovavimas Europos mokslininkų draugijai, aktyvi veikla įvairiose organizacijose, paskaitų skaitymas Europos, JAV, Pietų Amerikos, PAR, Japonijos ir kitų šalių universitetuose, milijoninių projektų įgyvendinimas, šimtai publikuotų mokslinių straipsnių – tai tik maža dalis šio mokslininko veiklos.
„Tai neabejotinai vienas iškiliausių mūsų laikų mokslininkų, su kuriuo dirbti yra didelė garbė. Prof. B. Buszewski darbuojasi mūsų universitete, padeda rengti būsimas projekto paraiškas, dalyvauja mokslinėse diskusijose, rašo publikacijas ir padeda plėsti bendradarbiavimo kontaktus. Turėti tokį mokslinį autoritetą yra itin svarbu siekiant efektyvaus ir sklandaus komandos darbo. Džiaugiuosi, kad šiam projektui įgyvendinti suburta komanda kartu įgyvendino ne vieną projektą, palaiko draugiškus tarpusavio santykius ir yra reikli mokslo kokybei", – sako dr. R. Dzingelevičienė.
Projektas yra finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis, o jį prižiūri ir koordinuoja Lietuvos mokslo taryba.
„Lietuvos mokslo taryba formuoja mokslo politiką, priima strateginius sprendimus, todėl yra labai svarbi mokslininkų bendradarbiavimui visose srityse. Mokslo vystymasis negali egzistuoti be mokslo kūrėjų – mokslininkų. Mokslininkai yra atsakingi už aukšto lygio mokslo žinias, kurios didina šalies konkurencingumą ir tarptautinį pripažinimą", – sako Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja.
Tiek šis, tiek kiti Lietuvos mokslininkų įgyvendinami projektai, susiję su COVID-19 pandemijos sukeltų pasekmių mažinimu, pasak jos, yra svarbūs ir vertingi ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui.
„SARS-CoV-2 dar egzistuoja, COVID-19 pandemijos sukeltos ekstremalios situacijos dar nesuvaldytos, todėl projektu siekiame ne tik ištirti padarinius, bet ir pateikti sprendimus, kurie leis sumažinti naujai atsirandančių teršalų žalą ekosistemoms. Iššūkiai, kuriuos sprendžiame tyrinėdami naujai kuriamų nanostruktūrų savybių sąveikas su kitais aplinkoje esančiais teršalais ir jų neigiamu poveikiu organizmams, yra svarbūs ne tik aplinkai, bet ir žmogaus sveikatai", – teigia dr. R. Dzingelevičienė.
Finansuoja Europos socialinis fondas