„Mylėk ir daryk ką nori“ mūsų kultūroje skamba kaip refrenas, nebūtinai verbaline forma. Jis tampa šio laikmečio kodu, ir tai kelia rūpestį, ypač tada, kai jis virsta krikščionio gyvenimo charakteristika.
Nors, kita vertus, kodėl tai turėtų kelti rūpestį? Juk šis nurodymas suformuluotas šventojo Augustino, Hipono vyskupo ir vieno garsiausių Vakarų Bažnyčios daktarų (In Epistolam Joannis Ad Parthos, Tractatus VII, 8).
Beje, tame pačiame pamoksle yra dar dvi ištarmės, kurios šiandienos kontekste gali dar labiau įtempti, būtent – „Meilė yra Dievas“ (VII, 6) ir „Veikti prieš meilę – tai veikti prieš Dievą“ (VII, 5). Ir vyskupas Augustinas įrodinėja šių ištarmių teisingumą. Gal jis kalba apie meilę, kuria mylimas tik Dievas? Ne, ir apie meilę žmogui. Ir meilė žmogui, pasak jo, yra Dievas.
Ir tai nėra loginė klaida, atsitiktinė apaštalo Jono formuluotės „Dievas yra Meilė“ inversija. Bent dešimtį kartų skirtinguose veikaluose Augustinas pakartoja, kad Meilė yra Dievas. Ir ne tik jis. Taip rašo ir šventieji vyskupai Ambraziejus bei Cezarijus Arlietis ir netgi popiežius šventasis Leonas Didysis.
O gal tai reiškia, kad Bažnyčios istorija mums pateikia įrodymus apie vadinamąjį evangelinio mąstymo platumą, t. y. apie tai, kad Bažnyčios moralės mokyme integruotas dorybių etikos modelis, kviečiantis prie tam tikros gyvenimo tvarkos, nėra vienintelis, taigi, nėra būtinas, o gal ir visai nereikalingas krikščionio gyvenimui, nes neatitinka tikrosios Evangelijos dvasios?
Klausantis mūsų brolių ir sesių, vadinamųjų progresyviųjų krikščionių, ir skaitant jų tekstus susidaro įspūdis, kad būtent taip ir yra. Pasak vieno aktyviau veikiančių Lietuvos viešajame forume šios tikinčiųjų grupės atstovo, skelbiančio savo poziciją per visuomeninį transliuotoją, pastaruosius pusantro tūkstančio metų Bažnyčia yra „sustingusios moralės [...] saugykla, kurios direktoriai tebemanipuliuoja Dievo baudėjo, pragaro, nuodėmės sąvokomis“ (LRT. 2024.03.17). „Realus dvasinis gyvenimas iškeistas į kažkokį nepasiekiamą idealą, kuris tėra gyvenimo iškamša“ (LRT. 2023.12.26). Seksualinei moralei taikydama „represyvumo logiką“ Bažnyčia siekė žmonių kontrolės (LRT. 2024.02.04). „Daugybė religijos ar tautos mylėtojų atrodo lyg lunatikai, fosilijas laikantys dabartinio gyvenimo idealais ir pykstantys ant visų, kurie pagal jų fantasmagorines idėjas atsisako gyventi“ (LRT. 2024.03.17).
Kaip alternatyva dorybių etikos modeliui yra siūloma Dievo meilės skelbimo ir liudijimo laikysena. Neįmanoma jos kvestionuoti, tačiau Dievo meilės skelbimas yra siūlomas būtent kaip alternatyva, tarsi meilė ir tvarkingas gyvenimas galėtų eliminuoti vienas kitą. Beje, studijuojant Sinodo dokumentus susidaro įspūdis, kad jiems būdinga ta pati tendencija: dorybių etika čia jei ne eliminuojama, tai bent jau ignoruojama.
Taigi, atrodo, kad ištarmės „Meilė yra Dievas“ bei „Mylėk ir daryk ką nori“ įvardija vadinamųjų progresyviųjų krikščionių požiūrio esmę, pirmiausia seksualinės moralės klausimu. Jos abi labai taikliai nurodo problemą, kuri yra ne tik viena labiausiai skaldančių tiek katalikų, tiek visas krikščionių bažnyčias, bet ir supriešinanti visuomenę. Žinoma, jeigu šios ištarmės atsiejamos nuo konteksto, kuriame jas formulavo Bažnyčios tėvai, kitaip tariant, jeigu jos suprantamos neteisingai.
Susipriešinimas yra rimta problema, taip pat ir susipriešinimas Bažnyčioje. Šiandien mes iš tiesų išgyvename Bažnyčios krizę. Manau, galima būtų pasakyti, kad išgyvename krizę dėl meilės. Ir ne tik seksualinės moralės srityje. Dalis krikščionių mano, kad senasis Bažnyčios moralės mokymas atstumia savo draudimais, taisyklėmis, normomis ir prieštarauja asmens savęs įgyvendinimo projektui. Svarbiausia – išgyventi meilės jausmą ir leisti mylėti kitam. Ko tam reikia? Pažinimo. Ne to, cituojant minėtą autorių, „sunkaus teologinio, filosofinio, kultūrinio balasto [...], kuris su Evangelija nieko bendra neturi“ ir kurio būtina atsikratyti, reikia pažinimo, kuris yra įsiklausymas į žmogaus būseną, įsižiūrėjimas į jo prigimties niuansus ir subtilumus (LRT. 2023.11.26), pažinimo, kuris randasi gilinantis į subtilų ir jautrų sielos gyvenimą“ (LRT. 2024.03.31) ir „verčia įžvelgti homoseksualios meilės vertingumą“ (LRT. 2023.10.15).
Šiuose teiginiuose daug teisingų dalykų. Ir vis dėlto kažkas juose ne taip, būtent – pačiame meilės suvokime.
Problema ta, kad meilę, ir evangelinę meilę taip pat, krikščionys supranta skirtingai. Esame susipriešinę dėl meilės, nors pati meilės esmė prieštarauja susipriešinimui, jos esmė – jungti ir vienyti, bet vis dėlto atrodo, kad šiandien būtent dėl jos visoms krikščionių bažnyčioms kyla skilimo pavojus.
Įdomu, kad ir Augustino nurodymas „Mylėk ir daryk ką nori“ gimė gilios Bažnyčios krizės Šiaurės Afrikoje kontekste, donatizmo ir oficialiosios bažnyčios kovos sąlygomis iki ginkluoto susipriešinimo, smurto ir žudynių. Tai buvo rimtas Bažnyčios skilimas, kurį Augustinas jautriai ir skausmingai išgyveno. Pats patyrė „tyros ir teisios“ donatistų bažnyčios, be jokios dėmės ir raukšlės (Ef 5, 27), neapykantą. Sykį per stebuklą nebuvo nužudytas.
Ką reiškia Augustinui „Mylėk ir daryk ką nori“?
Augustinas laikomas autoriumi, kurio tekstai tampa ypač aktualūs krizės laikotarpyje. Taigi, šiandien jis galbūt galėtų mums pagelbėti. Daugiau nei dvi dešimtys tekstų buvo parašyta kovojant už Bažnyčios vienybę.
Augustinui Bažnyčia – visi Kristų tikintys žmonės. Ne tik dabar gyvenantys, bet ir gyvenę prieš mus nuo teisiojo Abelio laikų ir gyvensiantys po mūsų iki pasaulio pabaigos. Visi jie – vienas Kristaus kūnas. Augustinas nepripažįsta jokio separatizmo. Bažnyčios skilimas jam yra gili drama, situacija, kuri neatitinka tikrovės tiesos. Pasak jo, krikščionims skilimai neįmanomi.
Kodėl? Nes jie myli. Ne tik savuosius, bet ir kitaip manančius.
Tačiau mylėti žmogų – reiškia norėti jo išganymo. Ir todėl kartais būtina pagelbėti jam palikti klaidą. O kartais prireikia net prievartos(coertio). Ir Dievui jos prireikia. Pavyzdžiui, Petrui ir kitiems apaštalams pakviesti Jėzui jos nereikėjo, o Sauliui – prireikė. Numetė ant žemės ir ištiko aklumu. Grąžinti žmogų į teisingą kelią ir yra meilė.
Toks Augustino samprotavimas šiandienos žmogui yra beveik nepakeliamas. Jis tarsi patvirtina, cituojant kardinolą Ratzingerį, daugelio įsitikinimą, kad krikščionybės istorija yra ne „išlaisvinančios tiesos ir meilės plitimo, bet [...] susvetimėjimo ir prievartavimo istorija“ (Tikėjimas, religija ir kultūra // Bažnyčios žinios, Nr. 17). Bet Augustino nurodymas „Mylėk ir daryk ką nori“ su prievarta siejasi tiesiogiai.
Jis sako:
„Tėvas muša vaiką, o vagis jį glosto. Argi kalbėdami apie pačius veiksmus – mušimą ir glostymą, nepasirinktume glostymo, o mušimo argi neatmestume? Tačiau žvelgiant į tą, kuris veikia, matyti, kad muša meilė, o glosto nedorybė. Žiūrėk, ką primygtinai čia pabrėžiame: žmonių elgesį atskleidžia tik meilės šaknis. Gali būti daugybė iš pažiūros gerų veiksmų, bet jų šaknis nėra meilė. Juk erškėčiai taip pat apsipila žiedais. Ir yra veiksmų, kurie atrodo tikrai šiurkštūs, netgi žiaurūs, bet drausmei jie reikalingi, jų priežastis – meilės įsakymas. Kartą visiems laikams tau duodame trumpą nurodymą: Mylėk ir daryk, ką nori: jei tyli, tylėk iš meilės; jei šauki, šauk iš meilės; jei taisai, taisyk iš meilės; jei tausoji, tausok iš meilės; tebūna vidinė šaknis meilė, iš jos gali kilti tik gėris.“ (In Epistolam Joannis Ad Parthos, Tractatus VII, 8)
Štai Augustino ištarmės kontekstas. Mylint kartais galima net prievarta.
Ir čia jis kalba apie evangelinę meilę. Galima jam nepritarti dėl prievartos panaudojimo pateisinimo, galima nepripažinti jo suformuluoto teologinio jos pagrindimo, galima kritiškai vertinti jo kovą už Bažnyčios vienybę taikant politinę galią ir fizinę jėgą, – šiandieninė Bažnyčia šiais klausimais laikosi kitos pozicijos, – bet argi tame, ką jis sako, nėra tiesos?
Jis rašo:
„Broliai, norėčiau, kad nepavargtumėte švelniai laikytis tokio savo veiklos ir mokymo principo: mylėkite žmones, o klaidas taisykite, laikykitės tiesos be išdidumo, siekite jos be jokio šiurkštumo. Melskitės už tuos, kurių klaidas nurodote ir kuriuos mėginate įtikinti“. (Contra Litteras Petiliani Donatist. Cirtensis Episcopi, I, 27. 29, 29. 31)
Augustino pozicija yra pozicija „man rūpi“, „man brangu“, „svarbu“, „man ne tas pats, pražūsi tu ar ne“. Jis su meile žvelgia į žmogų. Bet žvelgia į jį ne tik kaip į tą, su kuriuo dalijasi žemiškąja bendryste ir kuriam linki žemiškos sėkmės, paguodos ir sielos poilsio. Jis žvelgia į žmogų kaip į tą, su kuriuo kartu yra pašauktas dalyvauti tobuloje dieviškoje palaimoje. O tai labai daug ką keičia. Jis iš tikrųjų labiausiai bijo, kad brolis nepražūtų ir neprarastų tos galimybės.
Tokia laikysena šiandieninei Vakarų visuomenei yra beveik nesuprantamas svetimkūnis. Bet Augustinui ji ir reiškia sekti Jėzų. Jei myli žmogų, o jis klysta, stenkis pašalinti jo klaidą, ir dėl to daryk ką nori. Progresyviesiems krikščionims tokia refreno semantika aiškiai ne prie širdies. Tai laikoma pretenzija „kontroliuoti žmonių gyvenimus“ (LRT. 2023.10.15), „nurodinėti, kaip gyventi“, „auklėti ir kontroliuoti visuomenę“ (LRT. 2023.12.26).
Kokia meilė Augustinui yra Dievas?
O dabar grįžkime prie Bažnyčios tėvų mokymo apie Meilę, kuri yra Dievas.
Ką Augustinas turi galvoje taip drąsiai apversdamas pirmajame Jono laiške esantį „Dievas yra Meilė“?
„Meilė“ jam nėra vienareikšmė sąvoka. Veikale De civitate Dei jis rašo apie dvi skirtingas meilės rūšis, kurios formuoja gilią perskyrą tarp žmonių ir padaro juos dviejų skirtingų miestų piliečiais:
„Dvi meilės rūšys kuria du miestus: žemiškąjį – meilė sau, auganti iki pat neapykantos Dievui, Dangaus miestą kuria meilė Dievui, auganti iki neapykantos sau. Pirmasis miestas aukština pats save, antrasis – Dievą. Pirmasis ieško žmonių garbės, antrajam didžiausia garbė yra pats Dievas, sąžinės liudytojas. Pirmasis aukštai iškelia galvą, antrasis sako savo Dievui: Tu esi „mano garbė, tu pakeli mano galvą“ (Ps 3, 4). Pirmajame viešpatauja valdžios geismas, būdingas ir valdovams, ir tautoms, kurioms jie vadovauja; antrajame ir valdantieji, ir jiems paklūstantys pavaldiniai su meile tarnauja vieni kitiems. Pirmasis savo iškiliausius žmones vertina už jų žmogišką galią, antrasis sako savo Dievui: „Myliu tave, Viešpatie, mano stiprybe“ (Ps 18, 2).“ (De civitate Dei, XIV, 1)
Ir vienam, ir kitam miestui būdinga meilė. Bet skirtinga, lotynų kalba vadinama skirtingais vardais – caritas ir cupiditas. Meilė tėra kryptis, vektorius. Ją determinuoja jos objektas. Dvi meilės rūšys skiriasi savo objektu: caritas yra į Kūrėją nukreipta meilė, cupiditas – į kūrinius, taigi ir į save.
Dangaus, arba dieviškąjį, miestą kuria meilė Dievui, jo valdovas yra Kristus (De civitate Dei, XVI). Šio miesto pilietis yra piligrimas, gyvenantis pagal dieviškus standartus (Ten pat, XIV, 4), ir jis amžinai karaliaus kartu su Viešpačiu. Žemiškojo miesto pilietis – galios trokštantis šio pasaulio valdovas, gyvenantis pagal kūno, o ne dvasios tvarką (Ten pat, XIV, 11), ir jo laukia amžinasis pasmerkimas (Ten pat, XIV, 28).
Mūsų svarstymas ragina klausti, kokia meilė yra Dievas?
Akivaizdu, kad ne cupiditas, bet meilė, kuria mylime Dievą.
O šiai meilei, pasak Augustino, būdinga tvarka, kurią nurodo Didžiojo įsakymo eiliškumas: pirmiausia mylėti Dievą, ir tik po to – artimą. Pirmiausia – Dievas, o visa kita – sąryšyje su Juo ir dėl Jo. Ši meilė yra pati Šventoji Dvasia. Taip mylėdami „mes pasiliekame Dieve ir Jis mumyse“ (De Trinitate, 41).
O jeigu mylime žmogų? Meilė žmogui yra Dievas tada, kai ji dalyvauja meilėje Dievuje, kai yra meilės Jam išraiška.
Susipriešinimą, kuris šiandien būdingas krikščionių bažnyčioms, pavadinome susipriešinimu dėl meilės sampratos. Abi pusės nesutaria, ką laikyti evangeline meile. Atrodo, kad „progresyviems“ krikščionims perskyra tarp caritas ir cupiditas neegzistuoja ir jokios hierarchijos tarp meilės Kūrėjui ir meilės kūriniui nėra. Ir tai klaida. Klaida, kurią reikia taisyti.
Bet ar dėl to mes susipriešinę?
Juk jeigu aš myliu caritas meile, man neįmanoma pasielgti netinkamai („Neįmanoma mylėti ir būti blogu žmogumi“, In Epistolam Joannis Ad Parthos, Tractatus VII, 6). Kaip sako Augustinas, tas, kuris myli, gyvena šviesoje. Jis įžengė į dieviškąjį atgailos kinkinį, buvo nuneštas į Dangų, kur gyvena Meilė, ir Ji įsikūrė jo širdyje. Šia meile jis apgaubia visą pasaulį. Todėl gali būti taikingas net su donatistais ir paversti juos savo broliais ir draugais. Tikroji mūsų susipriešinimo priežastis, pasak jo, yra ne sampratos, o evangelinės meilės nebuvimas. (Ten pat, II.1)
Mūsų susipriešinimo objektas – meilė – iš esmės turi neutralizuoti, eliminuoti patį susipriešinimą. Ji yra susipriešinimo vaistas, ir šiandien – kelias išeiti iš krizės.
Taigi, ištarmė „Meilė yra Dievas“ iš tiesų nusako Bažnyčios mokymo esmę. Ir tinkamai suprastas refrenas „Mylėk ir daryk ką nori“ iš tiesų yra imperatyvas krikščionio elgsenai. Beje, Augustinas yra pirmasis teologas, pavadinęs krikščionybę meilės religija.
Ar evangelinė meilės samprata eliminuoja dorybių etiką?
Ir vis dėlto, ar evangelinė meilės samprata eliminuoja dorybių etiką?
Kartais manoma, kad Augustinas pateikė alternatyvą antikiniam dorybių etikos modeliui, tačiau Augustino moralės teorija aiškiai priklauso Katalikų Bažnyčios mokymo tradicijai ir apima dorybių etikos principus. Beje, dorybėms jis paskyrė XIX-ąją De civitate Dei knygą.
Bet vis dėlto, kam caritas meilei reikia dorybių? Juk dalyvaujame Šventojoje Dvasioje, pačioje dieviškoje tikrovėje.
„Progresyviesiems“ krikščionims akivaizdu, kad nereikia. Bet atrodo, kad jie laikosi tokio požiūrio ne todėl, kad gilinasi į Šventąjį Raštą, Bažnyčios tradiciją, skaito laiko ženklus Šventosios Dvasios vedami ir taip suprato, kad mylint dorybių nereikia. Alasdairas MacIntyre‘as argumentuotai įrodo, kad dorybių atmetimas šiandien yra dėsnis, kuris siejasi su moralės suvokimo Vakarų kultūroje krize. Pasak jo, šiuolaikinėse demokratijose dorybių etika yra nebeįmanoma. Ir jis nurodo kodėl. Nes paneigtos objektyvios moralinės vertybės, įsigalėjo etinis pliuralizmas, vartojamos moralinės kategorijos prarado savo skaidrumą, galiausiai įsivyravo emotyvizmas, analitinės filosofijos teorija, „teigianti, jog visi [...] moraliniai sprendiniai, yra ne kas kita kaip preferencijų išraiškos, požiūrio ar jausmo išraiškos“ (After Virtue, 1996, 11-12). Taigi sakydamas, kad kažkas yra teisinga ar gera, aš sakau tik tai, kad tai palaikau, man tai patinka.
Taigi, „pažangioji“ krikščionybė nesako nieko kita, o tik atkartoja Vakarų socialinėse praktikose ir institucijose įsitvirtinusią paradigmą.
Tūkstantmetė Bažnyčios tradicija rodo, kad dorybių etika neprieštarauja asmens savęs įgyvendinimo projektui. Ji atliepia tikrovės tiesą, kad vien savo buvimu žmogus neturi išsipildymo ir palaimos. Dorybė yra priemonė save išbaigti, ištobulinti tuo būdu, kuris atitinka prigimtį. Ne sunkūs pančiai ar žmogų laužanti praktika, bet ultimum potentiae – daugiausia, kuo jis gali būti. Ji įgyvendina prigimtinį žmogaus potencialą ir yra pastovi jo kryptis į prigimties išsipildymą.
Įgyjamų keturių dorybių schemą, kuri pirmą kartą pasirodo Platono „Valstybėje“ ir kurią šv. Ambraziejus pavadina kardinaline krikščionybė papildė įlietomis, arba teologinėmis – tikėjimo, vilties ir meilės, – dorybėmis.
Pasak Maksimo Išpažinėjo, „žmogus pašauktas per malonę tapti tuo, kas Dievas yra iš prigimties“. Taigi, krikščioniškoji žmogaus samprata iškelia žmogui tikslą – sudievėti (kitaip nei šiandieninė Vakarų kultūra su protagorišku prinicpu „žmogus visų daiktų matas“, t. y. tas, kuris neturi jokios užduoties, jokio tikslo, kuris yra pilnai įgyvendintas ir todėl jį reikia palikti ten, kur jis yra).
Teologinės dorybės suteikia žmogui sukilnintą buvimą, kuris gerokai pranoksta tai, kuo jis gali būti pats iš savęs. Jos įgyvendina aukščiausią – antgamtinį – žmogaus buvimo potencialą.
Bet kam reikia kardinalinių dorybių, jei turi kilnesnes – teologines?
Į šį klausimą tradicinė Bažnyčios moralės teorija atsako taikydama aristotelinę metodologinę priemonę – materijos ir formos perskyrą. Molio puodynė yra molis (materija) ir pavidalas (forma). Žmogus yra kūnas (materija) ir dvasinė siela (forma). Žmogaus prigimtis, ištobulinta įgytosiomis, kardinalinėmis dorybėmis (materija) yra „įpavidalinama“ teologinėmis dorybėmis (forma). Įgytosios ir įlietosios dorybės negali vienos be kitų. Kaip puodynė be molio ar siela be kūno.
Ar tikrai dorybių etika yra žmogaus kontrolės įtvirtinimas, kaip mano „progresyvieji“ krikščionys? Ar tikrai tai tik „grynai teorinis žmogaus įsivaizdavimas“ (LRT. 2023.12.26)?
Man rodos, mūsų oponentai klysta atsisakydami evangelinę meilę sieti su Bažnyčios moralinio mokymo visuma. Ragindami gilintis išimtinai į „žmogaus gyvenimo konkretybę“ (Ten pat), jie susiaurina pažinimo horizontą. Skaityti reikia ne tik žmogaus gyvenimo evangeliją, bet ir visą tikrovę. Tai ir įgalina padaryti svarbiausioji kardinalinė dorybė protingumas.
O kai šią dorybę išbaigia teologinė meilės dorybė, žmogus siekia „džiaugsmo pilnatvės“, kuri yra tada, kai kartu su visais, taip pat ir klystančiais broliais ir sesėmis, meilės vienybėje išgyveni dieviškąją palaimą (Augustinus. In Epistolam Joannis Ad Parthos, Tractatus I, 3).
Pabaigti pirmiausia sau norėčiau pasakyti jau skaitytą Augustino paraginimą:
„Broliai, norėčiau, kad nepavargtumėte švelniai laikytis tokio savo veiklos ir mokymo principo: mylėkite žmones, o klaidas taisykite, laikykitės tiesos be išdidumo, siekite jos be jokio šiurkštumo. Melskitės už tuos, kurių klaidas nurodote ir kuriuos mėginate įtikinti“.